Šokis ant Remigijaus Morkevičiaus pelenų arba kodėl išniekintas jo atminimas?

Peržiūros: 2154
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.00 (4 Votes)

Šokis ant Remigijaus Morkevičiaus pelenų arba kodėl išniekintas jo atminimas?

Kristina Sulikienė

Kartais po asmens nužudymo nusikalstama veika jo asmeniui nesibaigia. Būna, kad išniekinami jo palaikai ir atminimas. Tas ir atsitiko su Remigijumi Morkevičiumi. Jo gyvenimo meilė paskelbė, jog jai reikia pinigų laidotuvėms, daug kas suaukojo. Tada meilė pasiėmė pelenus ir parvežė namo, o pinigus išleido savo reikmėm. 

Ten, nepaisant Lietuvos Respublikos įstatymų, kurie nelaidoti pelenų leidžia tik trumpam, kai reikia pasiruošti pervežimui, pastatė mirusiojo pelenus ant spintos.

Vaikams buvo aiškinama, jog tėtis dabar gyvens ant spintos (vaikų traumacija.)

 

Lietuvoje nėra įteisinta pelenų laikymas namie, tai laikoma ne tik nepagarba mirusiajam, bet ir nusikaltimu (LR BK 311 str.) Baudžiamąją atsakomybę užtraukia netgi dalies palaikų neteisėtas pasiėmimas ir neteisėtas jų laikymas.

311 straipsnis. Mirusiojo palaikų išniekinimas

1. Tas, kas neteisėtai paėmė mirusiojo palaikus ar jų dalį arba tyčiojosi iš mirusiojo palaikų, arba juos išniekino,

baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Kovotojo gyvenimo meilė nebuvo su juo susijusi santuokos ryšiais, todėl žvelgiant grynai per civilinės teisės prizmę, ji ir teisių nei į jį, nei į jo vardą – neturi, todėl jau toks savivaliavimas rodo, kad asmuo elgiasi neteisėtai, nes sugyventinio statusas Lietuvos Civiliniame kodekse iki šios dienos – neįtvirtintas, todėl nesukuria jokių teisinių padarinių vien gyvenimas kartu. Taip pat labai svarbi mirusiojo valia, o Remigijus Morkevičius yra išsireiškęs, jog jeigu jam kas nors atsitiktų, jis nori laidotis „pas savus“, tai yra, su močiute, pas kurią augo. 

Kai kovotojo teta pabandė atgauti pelenus, atvykusi į SAVO BUTĄ, kurį ši moteris jėga užgrobusi (su kovotoju ji nebuvo susituokusi, o butas R. Morkevičiui nepriklausė – jis yra tetos), gyvenimo meilė išsikvietė „spintas“ – tokius vyrukus 2ant2 arba liaudyje vadinama „spinta su antresolėmis“.

Teta suprato, jog negali ne tik palaidoti savo auginto giminaičio (Remigijus anksti neteko mamos), bet negali net įeiti į savo butą.

Facebooke gyvenimo meilė ištrynė Remigijaus Morkevičiaus puslapį su visom jo nuotraukom, mintimis, pastebėjimais, ir dar kartą atliko mirusiojo atminimo išniekinimą.

Teta yra bauginama su „snukiais“, užvaldytas ne tik giminaičio vardas, išniekinti jo palaikai (šiuo metu padėti kažkokiame rūsyje, kad tik teta nepalaidotų), bet užgrobtas ir butas, ir viskas daroma jėga, o „gyvenimo meilę“ dengia net policija, nes ji davė „teisingus parodymus“ – kad, neva nieko apie nieką nežino, o policijai tik to ir reikėjo: nors mano duomenimis, gyvenimo meilė puikiai viską žino, kas ir dėl ko nužudė, tik tyli, nes pažadėta „atkovoti butą“. Beje, gyvenimo meilė padavė į teismą geradarę tetą, kuri leido gyventi savo bute. Manipuliuojama vaikais, tačiau byla eina pagal senąjį kodeksą, todėl tiek šioji, tiek kitoji gyvenimo meilė šansų turi lygiai 0 (gyvas būdamas Remigijus Morkevičius dėl palikimo nesikreipė, o senasis kodeksas paveldėtojų eiles numatė iki anūkų). Byla reikalinga, kad tik būtų pratemptas laikas neteisėto buto užgrobimo, nes teta neaišku, ar nori tokią pasipūtusią ponią laikyti savo bute, kuri tyčiojasi ir niekina jos giminaičio atminimą, bei gąsdina kažkokiais stipriais vyrukais.

Teta prisipažino, jog yra tekę kartą kviesti greitąsias moteriai, kuri po vyro mirties elgėsi neadekvačiai, ir dar kartą ji to nenorėtų, todėl ji nesiėmė jokių represinių priemonių prieš giminaičio draugę, nes gali būti, ji nesuvokia savo veiksmų ir negali valdyti. Pelenų laikymas ant spintos nerodo labai stabilios moters būsenos, tačiau atsiranda, kas palaiko ir netgi pritaria. 

„Gyvam esant visi mylėjo ir gerbė, o dabar net kapo nėra“- šiandien man parašė teta, todėl nutariau paviešinti ir paklausti sportininkų visuomenės: o jūs norėtumėte būti „palaidoti“ ...ant spintos...? Kad niekas negalėtų uždegti žvakelės, parymoti prie jūsų kapo, padėti savo medalių (kaip daro sportininkai...) Turbūt nei vienas iš jūsų nenorėtų tokios patyčios po mirties. Todėl siūlau netylėti, ir kreiptis į teisėsaugą, kad būtų iškelta byla, o pelenai paimti per kratą ir atiduoti giminaičiams laidojimui – kaip numato įstatymai. Jie yra nepakeisti – laikyti namie draudžiama palaikus. Ypač prie mažamečių vaikų (kur vaiko teisių apsaugos tarnybos – gal motinai reikalinga psichologinė, o gal rimtesnė pagalba?)

Labai keista, kad sportininkai, šitokią pagarbą demonstravę jam gyvam būnant, lenkiasi kažkokiai galimai neadekvačiai moteriškei, kuri nežino, jog palaikus palaidoti būtina, o rinkti pinigus už laidotuves, kurių nebuvo yra nusikalstamma veika – sukčiavimas (LR BK 182 str. 1 d.)

Remigijus Morkevičiaus galimai buvo sušaudytas „Kamuolinių“, o užsakė galimai valstybinė mafija, nes užsienio specialiosios tarnybos liepia naikinti žmones, kurie nepasiduoda sisteminiam diktatui, ir yra savarankiški, vienija ir telkia tautą. Remigijus Morkevičius globojo šūsnį benamių vaikų, iš savo pinigų darė jiems staigmenas, pirko jiems maistą. Jį sušaudžius, šie našlaičiai liko be globėjo. 

Remigijus Morkevičius padarė vienintelę „klaidą“ – jis draugavo su Henriku Daktaru. Sisteminė mafija, kuri užvaldžiusi mafijos grandinę, negalėjo to atleisti. Lietuvos teisėsauga ne kovojo su mafija, o ją „perėmė“ (prisiminkime, kaip gražiai 15 metų Šiauliuose veikė policijos narkomafija...): galvojo, pasodinus Henriką Daktarą, Kaune sukursime savąją, ir „darysime biznį“.  Biznis daromas per operatyvininką, kuris tariamai „infiltruojamas“ į gaują, jis gauna tuos visus pinigus, siekiančius kartais milijonus (pasidalina su teisėsauga, kuri tampa gaujos „stogu“ – kad „Kamuoliniai“ jautėsi stoguojami, rodo atviras ginklų ir šimtų tūkstančių eurų laikymas namie...), o kai gauja sulaikoma, pasakoma, jog neva jis dirbo, infiltruotas buvo (pamenate, vieną „kamuolinį“ atsisakyta net vest į teismą, motyvų teisėsauga neaiškina.) Teisėsauga apsimeta, kad „tiria“, o gauja gaudavo netgi šviežutėles policijos uniformas nusikaltimams daryti – dažniausiai tokiu būdu grobdavo žmones. Ir visiems labai gerai buvo, atseit. 

„Kamuoliniai“ siautėjo net 19 metų. Jiems paklusti ir atsisakė Remigijus Morkevičius. Tiesa, kai spauda plyšauja, „ kas Kaune ims sostą“, kalbėdami frazėmis iš filmų, priminsiu, jog Henrikas Daktaras nemirė, jis tik neteisėtai įkištas į kalėjimą. O pati teisėsauga jį „pasodino į sostą“, todėl patarsiu – „neverskite karaliaus“. Tik tiek. Jeigu jis būtų laisvėje, jau šiandien Remigijaus Morkevičiaus žudikas ant kelių maldautų atleidimo, kaip tai darė reanimacijoje kalėjime (todėl žudiko pavardė žinoma, ir ji perduota teisėsaugai, tik teisėsauga sako dar tik aiškinsis tą nusikaltimą, nes iki šiol nieko nesugebėjo išsiaiškinti – sakė, jog šaudymasis gatvėse „labai naujas būdas aiškintis santykius.“) Henriko Daktaro teisėsauga bijo dėl to, kad jis buvo galimai sukūręs savo žvalgybos agentūrą, su kuria sugebėdavo rasti netgi teisėsaugininkų pamestus brangius daiktus. „Atsidėkodamas“ Alvydas Sadeckas jį išsiuntė į Sibirą. Dabartinės bylos duomenimis, kalėdamas Sibire, ir vėliau išleistas už labai gerą elgesį anksčiau laiko, Henrikas Daktaras iš tikrųjų, remiantis Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, nuo 1990 metų telkė „Daktarų“ susivienijimą, ir jam iš Sibiro vadovavo, byloje tik neradau, per kurį sputniką – nes mobiliojo ryšio ir facebooko tuo metu iš viso nebuvo. Visuomenė aklai tiki, nes žiniasklaida plyšauja šitus prokuroro Tuliševskio sukurtus paistalus, kurie perkopijuoti į nuosprendžius. Buvo nuteistas pirmoje instancijoje ir dėl nužudymo užsakymo iš Lukiškių rūsio telepatiniu būdu – Lietuvos Apeliacinios teismas panaikino šitą liguistą fantaziją. LAT iš viso neišnagrinėjo H. Daktaro kasacijos, taip ir liko jis nesupratęs, kodėl neišteisinamas dėl dviejų dvasių – tik jos tebuvo likusios byloje, nuo tikrų lavonų buvo išteisintas.

Man susidaro įspūdis, jog tie „spintos“ įsivaizduoja, jog Remigijaus Morkevičiaus gyvenimo meilė turi kažkokį „statusą“. Nieko ji neturi. Jeigu Remigijus Morkevičius jį galėjęs turėti – tai šie statusai nepaveldimi, tuo labiau, neperduodami nesusituokusioms moterims. Jeigu Henrikas Daktaras galėjęs jo prašyti kartais pažiūrėti tvarką Kaune, kai jo nebus – o tvarkos žiūrėjimas yra bendravimas su visais, bet nesikišimas į jų veiklą, ką Remigijus Morkevičius ir darė – tai šis prašymas neperėjo jo gyvenimo meilei, tuo labiau jos draugeliams. Teisėsauga neteisingai aiškina nuotrauką, kur matome Remigijų baliuje su „Agurku“ ir „Kamuoliu“. Toks pasisėdėjimas atitiko jo - taikos kario - ideologiją – niekur nesikišti, bet domėtis, kas vyksta. Pusė metų prieš nužudymą jis nebesidomėjo niekuo, kas vyksta, gyveno labai uždarą gyvenimą, gali būti, jam buvo intensyviai grasinama. Remigijus Morkevičius priklausė Japonijos kovos draugijai, ir jie duoda priesaikas – būti šviesos kariais, todėl dalyvavimas su tamsos, pogrindžio pasauliu būtų prieštaravęs jo ideologijai. Teisėsaugoje neretai dirba labai menko išsilavinimo ir žemos moralės asmenys, kurie nesugeba susidėlioti aukos psichologinio portreto, kad geriau galėtų suvokti prieš ją įvykdytą nusikaltimą, o tik kalba bendromis frazėmis – tai vienur galime pasiskaityti, kad buvo susijęs su „agurkiniais“, kitur- kad su „kamuoliniais“, o jeigu tiksliai, su niekuo nebuvo susijęs, tik priešingai, nei daugelis pogrindžio atstovų, gerbė Henriką Daktarą, net pasodintą už grotų. Tas negalėjo patikti teisėsaugai, šiandien net kaliniai treniruojami nekęsti Henriko Daktaro. Tačiau jis rašo, jog savo elgesiu jis užsitarnauja vis daugiau kalinių pagarbos – visų pirma, jis atsisakęs “statuso“ įvaizdžio (aukštas statusas niekada nedirba), vaikšto į būrelį, ir mezga kojines kūdikiams, tas negali nepatikti kaliniams. „Agurkas“ eina Henriko keliu, ir Marijampolės pataisos namuose reikalauja sudaryti sąlygas užsiimti daržininkyste. Kalėjimo valdžia jam davė naujas patalpas, liepė jaustis „vierchu“, o jis nenori, nori būti paprastas ir vienodas su visais kaliniais, tas sukėlė šoką kalėjimų valdžioje. Beje, Agurkas pagarbiai atsiliepdavo apie Remigijų Morkevičių – tas irgi turėjo nepatikti teisėsaugai. 

Dėl „sostų hierarchijos“, pasakysiu  - vienintelis atvejis, kai moteris dali užimti vietą, yra jos tiesioginė giminystė su „šeima“ – šią moterį ir norėjo sušaudyti samdyti smogikai, ji kartais susitikdavo su Remigijumi Morkevičiumi, nes nesijautė saugi niekur ir niekada. Šią moterį, galėjo būti, teisėsauga kurstė tomis frazėmis iš filmų apie sostus ir karalienes, laimei, pasipainiojau aš ir pasakiau, jog čia viskas – pasakos, o gyventi reikia taip, kad gyveni tik vieną kartą: dirbti, pačiai užsidirbti, ir nelįsti niekur ieškoti sostų ar pasosčių. Ji pagaliau suprato. O pernai atvirai dar piktindavosi, kodėl giminaitės dirba paprastus darbus – o giminaitės juk ir nori parodyti, jog yra paprastos, ir nepriklauso niekur. Todėl ir stovi už baro, skaičiuoja pinigėlius, priima užsakymus...

 „Spintos“ labai klysta, kai telkiasi ir vienijasi aplink juodąją našlę, kuri kas dieną galimai daro nusikaltimą – niekina Remigijaus Morkevičiaus atminimą, ir daro tai tyčia, nes pateisinimo, kam laikyti pelenus ne palaidotus, o juos tampytis tai ant spintos laikyti, tai rūsyje – nėra. Andžejau Roginsi, Linai Pernavai – yra gyvų Policijos departamente? Šitas nusikalstamas elgesys, rodantis nepagarbą mirusiajam gali rodyti ir tai, jog našlė puikiai žino nusikaltimo aplinkybes. Ir netgi galėjusi dalyvauti jį užsakant – šitą versija niekada net nebuvo tikrinama. Pagal kriminalinę psichologiją, žudiko arba bendrininko braižą rodo elgesys po nužudytojo mirties – žudikas neretai negali žiūrėti į aukos lavoną, nedalyvauja laidotuvėse, arba kaip šiuo atveju – išniekina atminimą: negedi ir kitiems neleidžia gedėti. Visais atvejais, įvairias versijas teisėsauga turi tirti tuo labiau, jog kai žuvo kovotojas, pirmas klausimas tetai buvo „o jis buvo parašęs testamentą ir kur tas testamentas galėtų būti? Jūs gal laikote pas save?“. Pamąstymai teisėsaugai, ir -– pirmyn. Sportininkai – netylėkite, nes neaišku, kada jus užkels ant spintos ir vaikams lieps kalbėtis su jūsų pelenais prieš miegą. Brrrr.

 

Komentarai   

+1 # Pochuij visiems 2018-04-24 09:32
http://asirtu.eu/foto/1401961521.jpg
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Zenonas Priekuliškis 2018-04-29 08:34
Taip ir neaišku, kiek a/a Remigijus turėjo vaikų? Gal vaikai buvusios sugyventinės? Bet rašoma:"tėtis" gyvens ant spintos". Jeigu tėtis, kodėl norima juos su mama iškeldinti? Argi bendri vaikai, tai neįrodymas šeimos buvimo? Jeigu jų bendri vaikai, gal trūksta kontakto su močiute?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti