Kaip gyvena Borisas Dekanidzė?

Peržiūros: 3857
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.62 (13 Votes)

Kaip gyvena Borisas Dekanidzė?

„Aš dėkinga likimui, kad mane bandė nužudyti dar tada, kai dar reikėjo bent jau imituoti situaciją, kad ji atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas,  - "lLaisvam laikraščiui" pasakojo teisininkė Daiva Guobienė, - o dabar, kas buvo padaryta su pedofilijos bylos aukomis, tai yra signalas, kad visuomenė yra niekas Lietuvoje. Jie sako, kad nužudė, ir net to neslepia. Prokuratūra tuos nužudymus gražiai pridengė – neva ekspertizė jiems nustatė, kad viskas ten gerai -  Kedys užspringo, o Ūsas nuskendo. 

 

Ir dabar susidarė tokia baisi situacija, nes Lietuva ežerų kraštas, ir jie parodė, kad kiekvienam iš mūsų užteks tų balučių. Aš manau, kad Darius Valys galėtų ištirti tuos nusikaltimus, tačiau jeigu jis to nedaro, tam yra priežastis. O jos gali būti paaiškintos tik taip – iš tiesų tas klanas yra toks galingas, kad jam neleidžia to padaryti.“.

 

 

 

D.Guobienė atsakė į LL klausimus:

 

- Kodėl būdama teisininke, nutarėte papasakoti apie savo kolegas, ir taip tartum sulaužėte tylos įžadus?

 

- Net ir būdama advokate, aš kalbėjau labai atvirai, tačiau, sakykime taip – kada jau tave užspaudžia į kampą visos struktūros – VSD, prokuratūra, advokatūra, nes jos visos labai tampriai susiję, nebėra kur dėtis. Kada mano priešininkų komandoje buvo ir Aukščiausiojo teismo pirmininkas V.Greičius, o Generalinėje prokuratūroje vadovavo  Antanas Klimavičius, paskui Algimantas Valantinas, STT struktūroje dirbo Vaidas Skirmantas, advokatūrai vadovavo R.Andrikis. 

 

Visa tai tapo asmeniška, ir aš žinojau, kad ne mano jėgoms pakovoti su visomis šiomis struktūromis. Kas aš esu? Tik paprasta bobele, nors ir teisininkė. Ir susiklostė tokia situacija, kad aš turėjau tokius priešininkus, ir šiandien, kai jie nuėjo nuo scenos, aš galiu lengviau atsikvėpti.

 

- Tačiau ar kas nors pasikeitė toje teisėtvarkos sistemoje? Pavardės gal ir pasikeitė, tačiau liko ryšiai?

 

- Ryšiai liko, tačiau dorotis su manimi jiems tikrai sudėtingiau, ir aš tikrai galėjau pradėti gyventi laisviau Lietuvoje. Nes anksčiau aš buvau vienintelis žmogus, kuriam netaikomi jokie įstatymai. Man vienintelei nebuvo pritaikyta amnestija, nors visoms moterimis, auginančioms vaikus, ji buvo pritaikyta. 

 

- Tai gal kažkam užlipote ant nuospaudos?

 

- Sakysime paprastai – įgavę išsilavinimą, ėmėme visi gražiai dirbti prokuratūroje, tik pradėjome daryti karjerą – mes visi dirbome viename pastate – Klimavičius, Jasaitis, Skirmantas. Aš asmeniškai pažinojau Greičių, kai dar dirbau Aukščiausiame teisme, ir buvau labai kotiruojama, nes tik po mokslų baigimo aš buvau paskirta Baudžiamųjų bylų skyriaus konsultante. 

 

Tačiau nusprendžiau, kad man reikia būti savarankiška, ir išėjau dirbti į prokuratūrą. Tada visa minėta grupelė dar buvo paprasti tardytojai, o aš jau buvau prokurore, palaikiau valstybinį kaltinimą. Kilo visokios simpatijos ir antipatijos. 

 

Viskas taip susimalė ir susisuko, ir tada atėjo laikas, kai susikūrė STT. Iš ko jie galėjo pradėti gyventi? Buvo toks nerašytas susitarimas, kad prokurorai duos informaciją STT apie saviškius, ir visą kitą. Man tai pasirodė nenormalu, ir aš garsiai pasakiau, kad to nedarysiu. 

 

Turėjau daug draugų ir kursiokų, tai ką – aš dabar turiu pranešti STT, jeigu matau, kad jie pradėjo važinėti geresniu automobiliu ar kyšį paėmė. Žodžiu, aš pasakiau ne. Tada įvyko dar viena labai negraži situacija su mano viršininku Brunonu Maciulevičiumi, Algirdo Brazausko brolio Gerardo žentu. Dirbau prokuratūroje ir jis prie manęs ėmė žiauriai priekabiauti.

 

- Koks priekabiavimas? Seksualinis? Rankų nenulaikė ar liežuvio?

 

-Taip. Visko ten buvo. Net tam, kad ramiai išeičiau iš darbo prokuratūroje, turėdavau kviestis vyrą, kad jis mane palydėtų. Tada, kai aš pasakiau savo viršininkui „ne“, teko atkentėti visą programą – buvau perkelta į kitą prokuratūrą, gavau papeikimą ir atlyginimo sumažinimą. 

 

Praradau šeimą, ir tai tęsėsi aštuonis metus. Tada jie nutarė, kad jeigu aš tokia ambicinga, tai mes tau parodysime. Prasidėjo visokios provokacijos, ir aš greitai pabėgau į advokatūrą. Jiems tai dar labiau nepatiko – kaip čia dabar? Dar nebuvo tokio žmogaus, kurio jie „neužlauštų“. 

 

Tuo labiau, kad jų akyse aš buvau tik bobelė. Tada jie man per vienerius metus iškėlė šešias baudžiamąsias bylas, paskui jas nutraukė, paskui jas vėl pradėjo. Prisijungė ir saugumas, o ten jau kaip visuomet – pasikėsinimai, psichiatrija pajungta. Buvo panaudota viskas, kas įmanoma. Jie man net siūlė ištekėti už saugumiečio, kad galėtų turėti tą informaciją, kurią aš turiu. Nes išeidama iš prokuratūros, aš jau turėjau nemažai  informacijos, o kai pradedi dirbti advokate, tai tuo labiau. Visi užkulisiai po truputį atsiveria. 

 

Tuo labiau, kad nemažai informacijos gavau iš savo klientų, pvz., Audriaus Butkevičiaus, kai jis išėjo iš kalėjimo, Juozas Petraitis tuo metu, kai balotiravosi į prezidentus. Saugumą visą laiką domino tokie žmones, ir kas juos remia, kokios jų galimybės. Apie bankroto bylas – aš tada atskleidžiau, kaip tai yra daroma, ir kas yra reideriavimas. 

 

Po to Pinskai kitame laikraštyje įdėjo straipsnį apie mane, kad aš neva bendradarbiauju su kita puse. Aš užfiksavau, kad mane bandė nužudyti, ir turiu įrodymų, kad į šį procesą pajungtos ir oficialios struktūros, tarp kitko, ta patui advokatūra. 

 

- Kas jus bandė nužudyti? Ar buvo pradėtas koks tyrimas?

 

- Juokaujate. Trumpai papasakosiu – aš kaip tik tuo metu išsikviečiau žurnalistę Giedrę Gorienę į kontorą, kad būtų galima tą „kilerį“ nufotografuoti. Jie nufotografavo, ir įmetė informaciją, kad apie tai bus straipsnis. Bet kadangi aš tuo metu derėjausi su oficialiomis struktūromis, kad jie paliktų mane ramybėje, tai tas straipsnis taip ir nebuvo išspausdintas. Situacija buvo tokia – iš Baltarusijos imamas žmogus, dvigubas mūsų ir baltarusių saugumo agentas. 

 

Pagal suklastotus dokumentus jis advokatūroje buvo padarytas advokato padėdėju..Tik turėkite omenyje, kad kiekvieną žodį, kurį sakau, aš galiu įrodyti. Kitaip aš nieko nesakau, kad nesukelti problemų. Mes kaip tik ieškojome advokato padėjėjo, ir priėmėm jį dirbti. 

 

Tačiau per savaitę aš supratau, kad tai ne tas žmogus – pvz., vieną kartą ateiname į kontorą ir pamatom, kad viskas išversta, o tas agentas skudurėliu valo savo pirštų antspaudus. Skambinau į policiją, o jis suprato, kad yra demaskuotas. Sulaukęs, kai kabinete nieko nebuvo, jis man padavė dvi tabletes, vandenuko, ir sako: „Gerk“. 

 

Klausiu, kas čia, jis sako, kad saridonas. Tačiau galvos man neskauda, tačiau iš jo pozos supratau, kad tuoj įvyks tai, kuo jis man grasino prieš kelias dienas – kad man tiesiog nusuks sprandą. Įsidėjau tabletes į burną, užsigeriu, ir čia jis padarė klaidą – išėjo, o aš tas tabletes išspjoviau. Žinoma, po to man svaigo galva, tačiau likau gyva.

 

- Kas ten buvo per tabletės?

 

- Tai yra spec. tarnybų naudojamos tabletės, kurios greitai suskelia insultą. Tada tas agentas ir vaikščiojo, laukdamas, kad aš nukrisiu. Po 15 min. jis suprato, kad nieko neišdegė, ir pasakė, kad aš šaunuolė.

 

- Tačiau jeigu tuo metu vedėte derybas su spec. tarnybomis, kad jus paliktų ramybėje, kam reikėjo jus žudyti?

 

- Derybos prasidėjo po to. Po šio incidento policija ėmė reikalauti, kad važiuočiau kartu su jais duoti parodymų. Kitą dieną su kolege atvažiavome į komisariatą, ir mums teko iš jo bėgti, nes supratome, kad mus, atvykusias kaip nukentėjusias nuo vagystės, tuoj suims vietoje. 

 

Pareigūnai išėjo pasitarti ir pro duris aš pamačiau vyrukus su civiliais rūbais. Supratome, kad čia vyksta, ir pasišalinome, o vienas tyrėjas ėmė rėkti – sulaikykite jas. Tačiau mums pavyko pabėgti, ir paskui aš paskambinau tam tyrėjui, ir pasakiau, kad paliktų mus ramybėje, nes aš niekam nieko nesakysiu.  

 

Jis pasakė, kad gerai, paliks mus ramybėje, ir kad jis turi įgaliojimų tai nuspręsti. Va tai aš ir vadinu derybomis. Tuo metu niekam nesiskundžiau, nors turiu visus dokumentus, tai patvirtinančius. Visą tą pirmą pasikėsinimą į savo gyvybę aš aprašiau generaliniam prokurorui Klimavičiui, kurį taip pat apkaltinau jame netiesiogiai dalyvaujant. Ir nusiunčiau jam. 

 

Paskui buvau nuėjusi pas jį ir sakau: „Baikite, ponas Antanai, gi kartu dirbome. Kas aš jums – kažkokia bobelė“. Nes visi tie suėmimai ir persekiojimai buvo mane užgriuvę, turėjau mažą vaiką, ir mažai sveikatos. O jis pasityčiodamas atsakė: „Taigi tu moki labai gražiai rašyti, aš paskaitysiu“. Jis žinojo, kad aš rašau knygą, tačiau negalėjau jos išspausdinti.  

 

Gerai, tada surašiau ant 11 lapų tekstą plius dar 70 psl. Įrodymų ir dokumentų apie tai, ką aš žinojau apie pasikėsinimą. Buvo ir to „kilerio“ nuotrauka. Pateikiau ir įrodymus, kaip prokuratūroje naikinamos bylos ir klastojami įrodymai. 

 

Visą tai sudėjau, ir apkaltinau generalinį prokurorą Klimavičių. Ir jam nusiunčiau, pasirašiusi kartu su kolege, nes ji tai irgi matė. A.Klimavičius tvarkingai tylėjo aštuonis mėnesius, nieko neatsakė. Ir kada įvyko antras pasikėsinimas – mane, einančią į teismo posėdį, perdūrė peiliu, tačiau aš sugebėjau išsisukti, ir užsidariau kabinete, išsikviečiau policiją. 

 

Kai bylą nagrinėjusi teisėja gavo žinią, kad aš sužalota, parašė nutartį mane suimti, ir nusiuntė konvojų.  Jų tikslas buvo tuo metu mane sunaikinti bet kokiomis priemonėmis – uždaryti, kad aš niekada neišeičiau. 

 

Kai atvažiavo policininkai, pažiūrėjo į mane, ir pasakė, kad eis paieškoti to vyruko, kuris man dūrė peiliu, atsakiau, kad gal jūs bent paklauskite, kaip jis atrodė, ir ko reikia ieškoti. Kai atvažiavo greitoji pagalba, aš vieno daktaro paprašiau, kad man pamatuotų spaudimą, o jis atsakė, kad jie spaudimo nematuoja, o savo pacientus priduoda psichiatrams. Man kviečia greitąją, nes aš sužalota peiliu, o atvažiuoja tokie, kurie mane nuvežtų į psichiatrijos kliniką, ir ten man aišku, ką iš manęs padarytų. 

 

Apie šį incidentą, kad ne praėjus mėnesiui po sužeidimo, policija net nepriėmė iš manęs pareiškimo, parašiau tuomečiam policijos vadovui V.Grigaravičiui. Tik ekspertas Garmus užfiksavo, kad aš buvau sužalota, o visi kiti laikė mane „persona non grata“, ir niekas su manimi nesiskaitė. Visą tai aš vėl sudėjau, ir nusiunčiau Klimavičiui, tačiau kai pamačiau, kad mane ėmė naikinti tokiais būdais, visą tą medžiagą aš nusiunčiau ir prezidentui, ir Seimo komitetams. 

 

Klimavičius buvo įpareigotas atsakyti į jam metamus kaltinimus, po ko jis labai skubiai išreiškė norą pereiti dirbti į Aukščiausiąjį teismą. Dėl to, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Sabatauskas man pasakė: „Daiva, tu gi norėjai, kad jis pasitrauktų. Va, padarėme“. 

 

Atsakiau, kad norėjau tik ramiai gyventi, ir kad niekas manęs nepersekiotų. Jis atsakė, kad negali, paklausiau, kodėl man nebuvo taikyta amnestija, Sabatauskas atsakė, kad nieko negali padaryti, jam Greičius pasakė nesikišti, nes čia ne jo reikalas. Du mėnesiai – nieko čia tokio. Man buvo skirta tokia bausmė.

 

- Tačiau ta medžiaga, kurią siuntėte Klimavičiui, matyt baisoka, kad jie atsitraukė?

 

- Jie neatsitraukė. Jeigu tai nebūtų baisi medžiaga, Klimavičius būtų kažkaip sureagavęs.  Generaliniam prokurorui metami tokie kaltinimai – aš sakiau, kad mus pasodins, tačiau nepasodins, nes kiekvienam žodžiui aš turiu įrodymus. 

 

Arba pasodins į psichiatrinę ligoninę, bet negali dviejų žodžių vienu metu apkaltinti psichiškai nesveikais. Ir tai, kad Klimavičius numetė tą pareiškimą, ir nieko į jį neatsakė, ir net nepasiaiškino toms institucijoms, kurios užklausė, ir net negalėjo paaiškinti, kodėl jis neatsakė. Nes aš reikalavau ištirti ir nubausti kaltuosius. Tuo metu tą medžiaga buvo labai aktuali, tačiau dabar, kai tiek daug visko vyksta.

 

- Visas teisėsaugos pūlinys sprogo per pedofilijos bylą, ir taip, taip teisininkų grietinėlė viena kita gelbėja, rodo, kad visa sistema supuvusi?

 

- Šiaip jau tie visi dalykai buvo anksčiau užsimezgę, tačiau kiek kitokiu aspektu, daugiau per homoseksualumą. Dabar – per pedofiliją. Tačiau pas mus tai seniai įsišakniję tik todėl, kad mes esame labai maža valstybė, ir  todėl klanas tiek teisėsaugoje, tiek ir politikoje ir lieka taip ilgai, nes jie vienas kitą dengia. Jie vieni kitiems reikalingi. Tačiau kokią problematiką išryškino pedofilijos byla? Ar tai, kad pedofilai sėdi aukštuose postuose?

 

- Mes taip pat sužinojome, kad jie yra neliečiami.

 

- O ką mes galime įvardinti kaip pedofilus?

 

- Andrius Ūsas, Jonas Furmanavičius?

 

- Matome, kad jie liečiami, nes jų nebėra gyvųjų tarpe. Jie tiesiog yra informacijos nešėjai, ir todėl jie buvo neparankūs ir negalėjo likti gyvi.

 

- Jūs minėjote, kad Furmanavičius turėjo kažkokį pedofilų sąrašą?

 

- Apie tai buvo kalbama, kad jis iš tiesų turėjo. Visi tie dalykai...pakalbame, pvz., apie Jasaitį. Tai, ką aš pasakysiu, nuskambės labai žiauriai, tačiau mano galva, pas mus pūti teisėsauga ir iš dalies valstybė pradėjo nuo Boriso Dekanidzės bylos. 

 

Ši byla ir suformavo pagrindinį pūlinį, ir kuri parodė tiems, kurie yra valdžioje ir teisėsaugoje aukštuose postuose, įtikinamai ir galutinai, kad jie yra nepriklausomi. Anksčiau jie dar bijodavo Maskvos. 

 

O dabar – padarė tokį dalyką kaip Dekanidzės byla ir liko nenubausti. Tada ir įvyko lūžis, ir jie suprato, kad gali daryti ką tik nori. Visi tie veikėjai, kurie dalyvavo Dekanidzės byloje – Greičius, Paulauskas, Jasaitis – jie visi padarė karjerą.

 

- Jūs norite pasakyti, kad Dekanidzės byla buvo sąmoningai  klastojama?

 

- Apie tai, kad toje byloje yra ginklai, iš kurių realiai į Lingį nebuvo šaudoma, jau tuo metu buvo kalbama. Jokių tiesioginių įrodymų taip pat nebuvo. Bet reikėjo tą dalyką padaryti, kad pasirodyti visuomenei, tiek sau, pasidaryti karjerą. 

 

Apie tai, kad bus kažkoks tariamas pasikėsinimas, jau buvo kalbama iki Lingio nužudymo. A.Paulauskui buvo pateiktas penkių žmonių sąrašas, kuriuos neva Dekanidzė rengiasi nužudyti. Buvo minimi A.Paulauskas, E.Bičkauskas, V.Lingys, Britovas ir vienas Aukščiausio teismo teisėjų, jeigu neklystu, Sirvydis. 

 

Kai tas sąrašas buvo parodytas Paulauskui, tas norėjo suimti Dekanidzę, tačiau vietoj to nutarta jį sekti. Kas įvyko toliau? Visiems šiems žmonėms, išskyrus V.Lingį, buvo paskirta apsauga. Kodėl nedavė V.Lingiui ir kodėl jis nebuvo įspėtas? O gal būt, to ir reikėjo?

 

- Tai manote, kad po Dekanidzės sušaudymo klanas pajuto savo jėgą ir neliečiamumą?

 

- Taip. Juk vieša paslaptis, kad kai B.Dekanidzė sėdėjo kalėjime, jau po jam paskelbto mirties nuosprendžio, G.Jasaitis lankėsi pas jį. Dekanidzė suteikė G.Jasaičiui tokią informaciją, kuri buvo įrašyta, jeigu neklystu, dviejose kasetėse. 

 

Gal jam  buvo pasiūlyti kažkokie mainai ir pažadai, ir Dekanidzė suteikė informaciją. Apie ką tais laikais jis galėjo kalbėti? Apie nusikalstamas struktūras? Niekam tai nebuvo įdomu. O aš manau, kad jis galėjo kalbėti apie nusikalstamų struktūrų sąsajas su valdžia, su politikais. 

 

Nes tik tuo galima paaiškinti tai, kas vyko po to, net to paties G. Jasaičio greitą judėjimą aukštyn.  Ką tai reiškia? Žmogus, turėdamas tokią informaciją, gali manipuliuoti visais tais, apie ką ji surinkta, naudoti ją sau naudingai. Įtakoti teisėsaugą, politikus ir net teisėjų rinkimą. 

 

Kodėl niekas niekada iš G.Jasaičio nepareikalavo atiduoti tų įrašų? Kodėl niekas nežino tų įrašų turinio? Juk tą informaciją Jasaitis gavo ne kaip Gintaras nuo Borios, bet kaip prokuroras. Tai priklauso valstybei – tu, vykdydamas pareigas, surinkai informaciją, kuri priklauso valstybei. Kokią teisę G.Jasaitis ją turėjo pasilikti sau?

 

- O kiek tiesos tame, kad tėvas Georgijus Dekanidzė išpirko savo sūnų Borisą iš kalėjimo?

 

- Nekalbėsiu fantazijomis. Turi teisė būti tiek vienokia, tiek kitokia nuomonė. 

 

- Tačiau kodėl likus keliems mėnesiams iki sūnaus egzekucijos Georgijus Dekanidzė pardavė „Vilniaus“ viešbutį tokiam piliečiui Vladimirui Buravcevui, kuris po kelių dienų viešbutį pardavė jau socialdemokrato vadovaujamam Žemės ūkio bankui už 30 mln. Litų. Tas V.Buravcevas vėliau kartu su žmona buvo nužudyti kaip nereikalingi liudininkai. Kam atiteko 29 mln. Litų skirtumas?

 

- Tiksliai nežinau, tačiau esu linkusi mąstyti būtent taip. Kad išsipirko. Kitas dalykas, kad ne visi apie tai žinojo, ir be visi suvokė. Kai kurie tų žmonių dėl Dekanidzės bylos tapo kaip kraujo broliai – juk reikia drąsos nuteisti žmogų mirti žinant, kad gali būti ir kitaip. 

 

Esmė tokia, kad kada buvo sprendžiama, sušaudyti ar ne  Borisą Dekanidzę, teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią bylą, matė, kad kaltės įrodymų šioje byloje praktiškai nėra. Girdėjau kalbas, kad vieno iš bylą tyrusio pareigūno bute buvo susirinkę teisėjai ir prokurorai ir sprendė, ką daryti su B.Dekanidze. 

 

Prokurorai sutiko, kad nėra įrodymų, kad B.Dekanidzė davė įsakymą nušauti V.Lingį, tačiau pradėjo klabėti taip : „O jūs žinote, kas per kadras yra Dekanidzė, kaip jis moteris prievartauja ir ginklais švaistosi?“. Aš nesakau, kad B.Dekanidzė buvo geras, todėl teisėjai taip ir nutarė, kad toks žmogus nevertas gyventi, nors kaltės įrodymų ir nepakanka. 

 

Todėl aš ir sakau, kad teismo kolegija nuteisė B.Dekanidzę mirti remdamiesi tik suformuota opinija, ir nuo to laiko atsirado toks dalykas, kad žmogų galima nuteisti ne už padarytus nusikaltimus, bet už tai, kad apie jį taip visi šneka. 

 

Pvz., kaip apie mane – Viešpatie, visa teisėsauga verkia nuo manęs, nes ji tokia gudri ir protinga, niekaip nepavyksta sugauti. Jeigu tokia, vadinasi, galima nuteisti.

 

- Aš tai išbandžiau, nes pats esu nuteistas pagal galimai melagingus A.Sadecko parodymus, kad jis neva nedalyvavo AB „Mažeikių naftos“ privatizavime?

 

- Kai yra užsakyta, galite gintis kaip norite, tačiau apsiginti vis tiek nepavyks.

 

- Tuo labiau, kad mane teisė tie patys susikompromitavę teisėjai, kaip Skirtunas ir Frolovas.

 

- O, Frolovas. Kurio namuose nusišovė pareigūnas, ir niekas negalėjo paaiškinti, kaip tai įvyko.

 

- Jie ten žaidė „rusišką ruletę“, nes, matyt, trūko adrenalino.

 

- Žmonėms sunku dirbti tokį įtemptą darbą, natūralu, kad jie ieško tokių pramogų. Apie tai, kad vieni teisėjai dirba prokurorams, kiti STT, dar kiti VSD, man tai jau seniai ir gerai buvo žinoma. 

 

Pvz., kai aš turėjau konfliktą su VSD, ir Vilniaus apygardos teisme mane vis tiek teisė Pocienė, VSD šefo A.Pociaus žmona. Nu, klausykite.  Kai aš pajutau, kad mane spaudžia iš visų pusių, pradėjau gintis. Iš pradžių STT pareigūnai rado sutarimą su mano buvusiu vyru, sutarė, kad jis pameluos, išvogs iš mano namų dokumentus, o mainais už tai gaus mano butą. Neva motiną uždarome, lieka mažametis vaikas, jis globėjas, lieka butas, kuriam vėliau sutvarkysim nuosavybės dokumentus. 

 

Tačiau aš paaiškinau savo vyrui kad taip žaisti neverta, apkabinėjau jį mikrofonais, ir tą „Trojos arklį“ nusiunčiau atgal pas STT. Jis tvarkingai įrašė visus pokalbius su STT, ir kai manė ėmė labai konkrečiai spausti, aš susitikau su žurnalistu Vytautu Matulevičiumi, kuris per „Kranto“ laidą parodė siužetą, pagarsindamas visą šią istoriją. Visi buvo šokiruoti, nes įraše girdėjosi STT pareigūno balsas su keiksmažodžiais, kaip jis grasino mane sunaikinti.

 

- O koks tai pareigūnas?

 

- Merkininkas. Įrašyta, kaip jis žada mano vyrui butą, ir kalba, kad kiti žmonės tuoj pradės ‚skiesti“ ir „jai galas“. Kai mano vyras paklausė, kad aš ketinuosi kreiptis į žiniasklaidą, mergininkas jam atsakė: ‚mes patys jai žiniasklaidą suregsim“. 

 

Po to, žinodama, kad Merkininkas ateina pas mane apsikarstęs 50 tūkst. Dolerių vertės įrašymo aparatūra, nors aš esu prokurorė ir jokių sankcijų klausytis ir įrašinėti mano pokalbių nėra. Kai gatvėje aš pakėliau jo marškinius, žmonės visą tai nufilmavo, ir pamatė daug laidų ir visokių aparatų. Žinoma, paskui gavau daug sveikinimų iš savo kolegų. 

 

Žodžiu, Vaido Skirmanto grupelė dirbo ta linkme, o prokuroras G.Jasaitis jiems priekaištavo, kad jie nemoka dirbti, ir dabar jis mane sutvarkys pagal prokurorišką liniją. Tada pasijungė ir saugumas. Sadecko sūnaus draugas, kursiokas, buvo priimtas dirbti į saugumą, o mes su juo labai rimtai draugavome tuo metu ir kūrėme planus. Tačiau ten žmogaus smegenys labai greitai apdirbamos, ir po pusmečio aš neatpažinau to žmogaus. 

 

Jis pradėjo žiūrėti, kas pas mane guli ant stalo, ir nurodinėti, su kuo aš negaliu dirbti. Paaiškėjo, kad Strasbūro teismui skųsti Lietuvą nerekomenduotina advokatams.  Jis pareikalavo, kad nerašyčiau skundo vienai klientei Gramauskienei, kurios vyras mirė kalėjime, neteisingai apkaltintas. 

 

- Jį nuteisė teisėjas Jonas Furmanavičius, nužudytas pedofilijos byloje. Kalbama apie „žydrųjų Albinų klubą“. Gal galite apibūdinti, kas tai per klubas?

 

- Jie puikiai vienas kitą pažįsta ir palaiko. Vieša paslaptis, kad toks ir toks yra kitos orientacijos. Galiu pasakyti tiek, kad tiek aukštas pareigas užimantys prokurorai ir teisėjai, galiu minėti pavardes, jie turi šeimas, ir sudaro  normalų įspūdį, nors yra kitokios orientacijos. 

 

Kitose valstybėse, kai prisipažinai, kad nesi tradicinės orientacijos, bent nereikia apsimetinėti, ir dingsta tas korupcinis atspalvis. Tada gal teismo pirmininkui nebereikia slėpti kito teisėjo nusikaltimų ar nepadoraus elgesio, žinant jo kolegų seksualinę orientaciją.

 

- Ką manote apie rezonansinius VSD ir prokuratūros nusikaltimus, pvz., kad ir tokioje byloje kaip kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas? Jo kūną prokuratūra leido palaidoti kaip neatpažintą, vėliau VSD Kauno skyriaus šefas Travkinas paleido pagrindinį įtariamąjį V.Belecką tam, kad tas atiduotų pagrobtą auksą?

 

- Kiek man teko bendrauti su Vladu Belecku, tai jis buvo pakankamai atviras, ir papasakojo daug ką. Jis kalbėjo apie netradicinę a.a. kunigo orientaciją, ir pats užuominomis leido suprasti, kad ir jis priklauso tai mažumai, tai jis turėjo galimybę matyti, kokie politikai, teisėjai, dar kažkas. Nereikia pamiršti, kad V.Beleckui jau ne kartą buvo iškeltos baudžiamosios bylos, ir jis buvo įtartas visokių vertybių vogimu. 

 

Tačiau kiekvieną kartą jam pavykdavo gražiai išsisukti. Ir tai, kad V.Beleckas nubaustas akivaizdžiai per griežtai – kalėjimu iki gyvos galvos – rodo, kad jis užmynė ant kojos galingam šio klano žmogui, už ką ir turėjo atkentėti. Nes jeigu bylose kas nors užmuša močiutę ir gauna 15 metų kalėjimo, tai V.Beleckas už vieno žmogaus nužudymo organizavimą gavo iki gyvos galvos. 

 

Gerai, Mikutavičius buvo kunigas, tačiau ką – mūsų močiutės blogesnės? Mano praktika leidžia kategoriškai teigti, kad R.Mikutavičius neturėjo būti nužudytas, nes nėra jokių faktų, kad jie norėjo kunigą nuskandinti. Visi sakė, kad norėjo tik apiplėšti, tačiau nužudė netyčia, ir slėpė lavoną. Ar buvo nustatyta kitaip? 

 

Tai, kad jie, mesdami kūną į vandenį, nežinojo, kad jis dar gyvas, reiškia, kad jie neturėjo tiesioginės tyčios jį nužudyti.

 

- Tačiau kaip jums pavyko save apginti šioje sistemoje?

 

- Mane gelbėjo tik viešumas. Tačiau aš kalbėjau ir sakiau iš karto tai, ką žinojau, nebandžiau ko nors gąsdinti, kad tuoj pasakysiu. 

 

Tyliu, kenčiu, tačiau kai pamatau, kad jau nebesusitvarkau su situacija, tai tada garsiai sakau, ir atsiranda šansas apsiginti. Yra profesionalūs žurnalistai, kurie viską sudėlioja tvarkingai, ir yra tokie, kurie viską sumala, ir nieko nebegali suprasti. 

 

Tarp kitko, Audrius Butkevičius, išėjęs iš kalėjimo, ir nenukentėjo tiek, kiek galėjo, nes pasakė : „Dabar rėksiu garsiai“. Ir jis bylinėjosi su Landsbergiu, jam atstovavau bylose, nes suprato, kad tylintį žmogų sistema greitai suės.

 

- Audrius Butkevičius sėdo į kalėjimą todėl, kad rinko pinigus Artūro Paulausko rinkimų kampanijai, tačiau pastarasis nepasistengė ištraukti iš nemalonumų savo rinkimų štabo vadovo?

 

- Artūrą Paulauską reikia labai gerai pažinoti, kad suprastum, kas tai per žmogus. Net duodamas jam ranka, geriau pirštais akis užsidenk. Jis labai savotiškas ir pakankamai pavojingas žmogus. 

 

Anksčiau jie buvo visi susiję, ir niekas negalėjo rasti teisybės. Mūsų žmonės kaip buvo įpratę – jeigu Lietuvoje neranda teisybės, tai važiuoja į Maskvą, kuri reaguodavo, ir ką nors čia atstatydindavo. 

 

Dabar mes neturime kam pasiskųsti – apie Strasbūro žmogaus teisių teismą net neverta kalbėti. Kai mes nusiuntėme V.Belecko peticiją, po pusmečio paklausiau, ką nusprendė, ir gavau atsakymą, kad jie nieko negavo. Kai pasakiau, kad turiu įrodymus, kad dokumentai neįteikti, pasakė, kad galime siųsti dar kartą. Daroma net taip, kad peticijos dingsta. 

 

Žodžiu, kur tu gali rasti bet kokia tiesą, tai tik Lietuvoje, tačiau žiūrėkite, kas vyko Lietuvoje – Aukščiausiojo teismo pirmininkas Greičius po to, kai buvo suformuota visa sistema, teismų pirmininkais paskyrė savo kolegas, su kuriais jis dirbo – Šumską, Milių, į generalinę prokuratūrą nuvarė Nikitiną. Rekomendacijas teikė Greičius, ir kas galėjo jam nepaklūsti?

 

- Tačiau tas pats V.Greičius taip pat buvo „pakabintas“ – kažkas jį šantažavo, turėdamas kompromatą apie jo teistumą?

 

- Aš niekaip negaliu suprasti, kaip jis galėjo tapti Aukščiausiojo teismo pirmininku, būdamas teistas. 

 

- Už kyšininkavimą. Tačiau ta byla niekur nebuvo paviešinta, ir matyt, kažkas jį buvo labai giliai pakabinęs. Ar galima taip sakyti?

 

- Galima taip manyti, nes jeigu tokia informacija buvo žinoma, tai ji buvo aukso vertės, kad galima būtų valdyti tokį pareigūną. Kas atsitiko pas mus 1996-1997 m.? tai buvo tas laikas, kuris smarkiai pakeitė pusiausvyrą mūsų visuomenėje ir jos aukštesniame lygyje. 

 

Vienu metu „užlūžta“ Vidaus reikalų ministerijos kompiuteriai net trims paroms, ir tuo pačiu metu sudegė vieno teismo archyvas, o iš kito archyvo bylos buvo pavogtos. Įvyko tam tikrų asmenų išgryninimas, išbalinimas. 

 

Duomenų bazėse išnyko informacija apie jų teistumą, išnyko bylos. Kažkas gal ir žinojo, kad tas ar kitas žmogus buvo teistas, tačiau jokių dokumentų neišliko. Man pavyko tą dalyką nustatyti, ir tą dalyką 2001 m. pranešiau teismo pirmininkui, kad yra dingusios bylos. 

 

Nurodžiau žmones, nurodžiau straipsnius, nurodžiau laiką, kada buvo tos bylos pavogtos, ir pasakiau, kur liko pėdsakai, kad tokios bylos realiai buvo. Nes aš žinojau teismų sistemą, ir kur dar galima surasti pėdsakus. Jie pasitikrino, ir paaiškėjo, kad faktai pasitvirtino, tačiau man atsakė, kad tas žmogus, kurį aš nurodžiau kaip galimą vagį, negalėjo to padaryti, nes buvo dekretinėse atostogose. 

 

Mane suėmė toks juokas- juk aš nepasakiau, kada tos bylos buvo išvogtos, o tik pasakiau, kokios bylos, ir kas tai padarė. Tai padarė teismo posėdžio sekretorė, kuri turi teistumą, ir iki šiol dirba su slapta informacija. Ji gerai žino, už ką atidirbinėja. 

 

Kaip, tarp kito, ir prokuratūra – joje dirba prokurorai, kurie neturi universitetinio teisinio išsilavinimo, nes jie niekada Lietuvoje ir nestudijavo. Jie baigė privačią mokyklą Baltarusijoje, saugumo pagalba gavo Studijų kokybės vertinimo pažymą, kad toks diplomas tinka darbui mūsų prokuratūroje, ir dirba prokurorais, net neuostę lietuviškų įstatymų. 

 

Suprantu, kad pagal Baltarusijos įstatymus jie galėtų pasakyti, koks straipsnis už nužudymą, tačiau ne pagal Lietuvos įstatymus. Tačiau jie vis tiek dirba prokurorais. 

 

- Ką jūs galvojate apie Darių Valį?

 

- Aš dėjau labai daug vilčių į šį žmogų, kai jis atėjo. Tačiau jis nesuvokia, kur jis pateko. Prokuratūroje dabar yra dvivaldystė, ir jis nelabai žino, kas yra jo aplinkoje. 

 

Tai, kad pas jį neįmanoma patekti žmonėms, kurie pas jį nori ateiti ir daug ką pasakyti, tačiau tie žmonės neprileidžiami. Pvz., aš laukiau aštuonis mėnesius, kad mane įrašytų priėmimo pas D.Valį, tačiau buvo atsakyta kategoriškai ne. Nes jie žino, kad aš ateisiu ir ką pasakysiu, ir todėl neprileidžia prie jo. O Valys net nesuvokia, kokioje realybėje jis gyvena. Jis leidžia prokuratūrai turėti profsąjungą – atrodo, civilizuota, labai gražu. 

 

Tačiau tu, žmogau, reaguok kaip vadovas – mūsų valstybėje reikalinga labai tvirta ranka. Ir kiekvienoje institucijoje tuo labiau. Jeigu tu matai, kad profsąjungiečiai savo darbo laiku, už kurį apmokama iš biudžeto, skiria pasivaikščiojimams po Seimą ir kitas prokuratūras tam, kad surinkti parašus.  Kodėl jis nereaguoja? 

 

Reiškia, kad leidžia švaistyti valstybės lėšas. O jeigu jis imtųsi darbo tvarkingai ir protingai, tai tą šutvę greitai sutvarkytų, ir prokuratūra pradėtų normaliai veikti.

 

- Aš kitos nuomonės apie D.Valį – jis man atrodo visiškas molio Motiejus.

 

- Taip ir yra, aš apie tai ir kalbėjau. Iš dalies suprantu.

 

- Tačiau tą pedofilijos bylą ir keturių žmonių nužudymą prokuratūra galėtų ištirti per savaitę?

 

- O kodėl jūs nemanote, kad jas saugumas neleidžia to padaryti?

 

- Aš nežinau, kas jam neleidžia.

 

- Aš nemanau, kad jeigu tai priklausytų tik nuo Valio, tai jis to dalyko nepadarytų.

 

- Tačiau jis turi įgaliojimus, pagaliau kažkokią savigarbą – žmogus, eidamas generalinio prokuroro pareigas, turėtų bent kažkiek save gerbti?

 

- Jeigu su tokia nuostata pas mus dirbtų visi žmonės, mes jau seniai būtume rojuje. Bet visi ateina su kitokiomis paskatomis. Nors aš manau, kad Valys galėtų ir privalėtų tą padaryti, tačiau jūs gi pats matote – aš dėkinga likimui, kad mane bandė nužudyti dar tada, kai dar reikėjo bent jau imituoti situaciją. 

 

O dabar, kas buvo padaryta su Andriumi Ūsu ir su Drąsiumi Kedžiu, tai yra grynas spjūvis visuomenei: „Taip, mes juos nužudėme, ir mums vienodai, ką jūs galvojate“. Tai yra visiškas nesiskaitymas ir parodymas, kad visuomenė yra niekas Lietuvoje. Jie sako, kad nužudė, ir net to neslepia. Prokuratūra tuos nužudymus gražiai pardengė – neva ekspertizė jiems nustatė, kad viskas ten gerai -  Kedys užspringo, o Ūsas nuskendo. 

 

Ir dabar susidarė tokia baisi situacija, nes Lietuva ežerų kraštas, ir jie parodė, kad kiekvienam iš mūsų užteks tų balučių. Aš manau, kad Darius Valys galėtų ištirti tuos nusikaltimus, tačiau jeigu jis to nedaro, tam yra priežastis. O jos gali būti paaiškintos tik taip – iš tiesų tas klanas yra toks galingas, kad jam neleidžia to padaryti. 

 

- Tačiau juk iš esmės Darius Valys atsiskaito tik D.Grybauskaitei – ko jam bijoti?

 

- Vertinkime Grybauskaitę tvarkingai ir gražiai – ji ne teisininkė, o jai sako teisininkai, ir ji neturi pagrindo abejoti Valiu, kaip teisininku. Juk ekspertai tai nustatė.

 

- Tačiau jeigu D.Grybauskaitė galvoja apie kitą kadenciją, ji negali visai nusispjauti ant visuomenės nuomonės?

 

 - O aš sakyčiau, kad prezidentė yra vienintelis valstybėje žmogus tokio rango, kuris neleidžia visiškai susidoroti su Neringa Venckiene. Tai reikia pripažinti. Prezidentei užtektų pratylėti ir nereaguoti, ir Neringa Venckienė būtų sudraskyta. Jos pasisakymai, kad N.Venckienė turi teisės kalbėti, ir už žodžius negalima jos atleisti- tai yra vienintelis barjeras, kuris dar leidžia išlikti tai N.Venckienei.

 

- Tačiau tą klaną sudaro keli žmonės – nejaugi jie tokie įtakingi, kad gali priversti stovėti ant kelio visą valstybę?

 

- Kodėl keli? Aš net neabejoju, kad tai didžiulis kiekis žmonių. Jūs gal jų neįvertinate – tas tinklas yra labai platus, ir , pvz., aš neveltui pradėjau klabėti apie tą saugumietį, už kurio aš buvau verčiama ištekėti. 

 

Kaip jis pats sakė, kad jis yra Sadecko krikštasūnis, Aliaus Sadecko klasės draugas. Iš manęs buvo pareikalauta, kad aš už jo ištekėčiau. Vien dėl to, kad jie galėtų valdyti mane ir tą informaciją, kurią turiu. Leidau suprasti, kad man nelabai tinka. Vienas dalykas, kas jis daug jaunesnis, kitas dalykas, kad jo orientacija ne tokia. O jis man paaiškino labai paprastai – sako, kad pas mus daugelis tokių. Ir pasakė, kad man būtų garantuotas stogas kilti karjeros laiptais. 

 

Per didžiules kančias, net įsibrovimus į mano namus man pavyko jo atsikratyti. Pranešiau oficialiai saugumui, kad jų darbuotojas prašė iš manęs informacijos. Pas mane atėjo ir paklausė – ko tu nori? 

 

Atsakiau, kad aš žinau, kaip tas žmogus susijęs su tarnybomis, ir jūs jam nieko nepadarysite. Tačiau tokiu atveju aš nesutiksiu tylėti – duokite man tokį atsakymą, kuris mane tenkintų ir galite jam nieko nedaryti. Parašiau, kaip jis pradėjo verbuoti mano seserį, mano motiną, vaiko auklę – viskas yra įrašyta. 

 

Jie man atsakė: „Jūsų skunde nurodyti faktai nepasitvirtino...toks ir toks pažadėjo jums ateityje daugiau problemų nesukelti“. Tai parašė VSD šefo Pociaus kontora. Jie nepaneigė, kad nieko neatsitiko, bet kartu pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aukščiausiame teisme aš dar visai neseniai žinojau apie tris teisėjus su netradicine orientacija.    

 

Prokuratūroje tokius pažinojau, tačiau daugiausia homoseksualų yra VSD. Nes tokie reikalingi.

 

- Tokius verbuodavo dar KGB?

 

- Tai, kadangi sovietų sąjungoje homoseksualumas buvo draudžiamas įstatymu, tai buvo būtent tas kabliukas, dėl kurio žmogus viską padarys – pirmiausia kad jo nepaviešintų, antra, kad nepasodintų. 

 

- O kaip prokuratūra slepia saviškių nusikaltimus – pvz., tas pats jūsų buvęs viršininkas Brunonas Maciulevičius, užgrobęs daug hektarų žemės Nemenčinės miškuose – ir kas, nieko?

 

- Žinoma, kad nieko.  Brunonas buvo Ramučio Jancevičiaus pavaduotoju, tačiau jis visą laiką buvo lyg ir ūkio dalies vedėju, niekada ypatingai bylų netyrė. 

 

Koks iš jo tyrėjas? Jeigu aš pradėčiau pasakoti, kas man yra žinoma..., buvo net straipsnis apie tai, kad jis prie manęs seksualiai priekabiavo. Jis to labai ir neslėpė – o ką jam daryti, jeigu vyras simpatizuoja moteriai? Ar jis negali parodyti simpatijos? 

 

Kai paminėjote Brunono Maciulevičiaus sodybą, tai aš net nenoriu to prisiminti, kaip ten susirinko visa prokuratūra, ir kas ten darėsi...Grįžtant prie saugumo, tai man aišku, kad jie nuo pat pradžios žinojo, kas dirba su,pvz., Gaidjurgio komanda, kas yra su „daktarais“. 

 

Juk mūsų saugumo struktūra yra kokia – kontržvalgyba ir žvalgyba. Kontržvalgybos funkcija yra ne tik neįleisti čia priešo, tačiau ir žiūrėti, kad priešas negriautų šalies vidaus, ekonominio pamato. Ką, jie nemato, kas vykdo kontrabandą? 

 

Apie tą patį kontrabandininką Karalių buvo taip kalbama, kad jam jau atsibodo prokurorams portfeliukus nešioti, ir todėl, kad jį pasodino, kad pamąstytų ir neišsidirbinėtų. 

 

O tas žmogelis, matyt, suprato, kad jį nubaudė todėl, kad per mažai mokėjo. Tas pats yra ir su narkotikų verslu.

 

 

 

"Laisvas laikraštis", 2013 m. gegužės 13 d.

Komentarai   

+15 # Guobienei 2018-03-25 15:51
Ar skaitei savo mylimo kolegos JENCEVIČIOKO memuarus?
Įdomu būtų išgirst Tamstos komentarą.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+18 # Aš prisimenu 2018-03-25 17:08
Aš prisimenu, kaip banditai mentai ir prokurorai užvaldė 1991 m. Lietuvą :eek:
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # ? 2018-03-25 20:11
Tai Mikutavicius zydras buvo????
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Ha 2018-03-25 22:01
Neminusuokit - skaitykit straipsni :lol:
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-9 # Klausimelis 2018-03-25 23:19
O ne sitos ,advokates' vyras nuteistas uz nuzudyma? O ji pati - uz sukciavima? Tik stebuklingai senaties terminas isigaliojo? Ir, tipo, ja nuzudyt norejo??? Nu nejuokinkint - aferiste nemirtinga.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # ogi 2018-03-26 11:07
taip LKP geniai valdo Lietuva nuo pat Sajudzio istaku
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # T0mas J. 2018-03-26 12:43
Data prie straipsnio - " 25 Kov 2018 ".
Pats straipsnis - 5 metų senumo ar dar daugiau. Kam taip daryt?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti