Moterį nuo girto bandito išgelbėjęs vyras pasodintas į kalėjimą

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.67 (6 Votes)

Moterį nuo girto bandito išgelbėjęs vyras pasodintas į kalėjimą

Aurimas Drižius

 

 

Skuodo rajono gyventojas Algimantas Dimbinskas (nuotr. ) pasodintas į kalėjimą už tai, kad pamatęs girtą banditą, mušantį moterį, įsikišo, ir jį sutramdė.

Beje, įdomu tai, kad Skuodo rajono Ylakių miestelio policijos inspektorius Donatas Jankus ramiai stovėjo šalia, stebėjo, kaip banditas muša moterį, ir nesikišo. Tik įsikišus vietos gyventojui A.Dimbinskui, moteris buvo išgelbėta, tačiau grumtynių metu užpuolikui šonus aplamdęs vyras pats sėdo į kalėjimą

 

Apie tai papasakojo šio nusikaltimo auka Simona Virginija Bytautienė : „ rašau šį asmeninį liudijimą, nes jaučiu moralinę ir pilietinę atsakomybę. Moralinę prieš p. Algimantą Dimbinską, kuris gindamas mano ir savo gyvybę neteko savo laisvės. Pilietinę - nes esu sukrėsta kai kurių valstybės pareigūnų savo pareigų neatlikimu ir faktų iškraipymu.

2014 m. liepą aš susipažinau su Melachijumi Kovalenka. Tuo metu skyriausi su savo buvusiu sugyventiniu ir M. Kovalenka pasiūlė kraustytis pas jį, į Ylakių seniūnijoje esantį Raudonių kaimą. Jis mane supažindino su savo (kaip jis sakė) geriausiu draugu Algimantu Dimbinsku, kuris gyveno Ylakių miestelio centre, šalia seniūnijos.

Mažeikiuose buvau registruota Darbo biržoje. Kai atvykau pas Kovalenką į Raudonių kaimą, esantį Skuodo rajone, turėjau persirašyti į Skuodo darbo biržą. Ten mus su M. Kovalenka surašė kaip sugyventinius ir mano socialinę pašalpą priskyrė jam, nes aš pas jį gyvenau. Tada ir pasirodė, kad tikroji bendro gyvenimo priežastis jam buvo mano pašalpa. Jis pradėjo su manimi nepagarbiai elgtis, bet neturėdama kur dingti, buvau priversta kentėti. M. Kovalenka kiekvieną dieną dviračiu išvažiuodavo į Ylakių miestelį. Ten, kaip paskui iš žmonių sužinojau, girtaudavo (mat Raudoniuose parduotuvės nėra, alkoholio negausi). Vakare grįždavo girtas ir iš manęs tyčiojosi, žemindavo. Pasiskųsti nebuvo kaip, nes jis iš manęs atėmė telefoną.

Labai apsidžiaugiau, kai Skuodo raj. Darbo birža man pasiūlė mėnesiui dirbti viešuosius darbus. Bet juos atlikti reikėjo Ylakiuose. Maniau, kad truputį pailsėsiu, pabendrausiu su žmonėmis, užsidirbsiu pinigėlių... Dirbti pradėjau 2014 spalio 1 d. Kartu dirbo dar kelios moterys bei vyrai. Namuose prasidėjo didžiulės pavydo scenos. M. Kovalenka buvo nesveikai pavydus. Spalio 9 dieną iš darbo grįžusi namo radau iš vidaus užkabintas duris. Labai ilgai beldžiau į langą, kol pagaliau M. Kovalenka atidarė. Jis buvo girtas, iškoneveikęs mane visokiais necenzūriniais žodžiais pasakė, jog „tuoj pat mane pakas taip, kad nieks net nesuras“. Grasinimas buvo realus ir labai įtikinantis. Kovalenkos išvaizda buvo baisi, akys išsprogusios, visas drebėjo. Išvaizda buvo kaip bepročio, aš nieko daug nelaukusi sprukau šalin ir pabėgusi pasislėpiau šalia esančios negyvenamos sodybos daržinėje. M. Kovalenka dar ilgiai vaikščiojo po kiemą ir vieškeliu, šaukė mane bei grasino, kad pasigavęs nepasigailės. Daržinėje pasislėpusi laukiau ilgai, kol visai sutemo, kol viskas nutilo. Pėsčiomis 7 km. nuėjau į Ylakių miestelį. Ten pažinojau vienintelį A. Dimbinską. 

 

| jo namus pasibeldžiau apie 23 vai. Pamatęs mane tokiu metu, A. Dimbinskas labai nustebo. Viską papasakojau ir jis man leido kol pabaigsiu atidirbti viešuosius darbus, pagyventi pas j}. A. Dimbinskas pats palipo miegoti j antrą aukštą, man lovą paklojo pirmajame. Lytinių santykių taip mūsų nebuvo. Kitą rytą j namą įpuolė įsiutęs M. Kovalenka. Mane iškoliojo ir liepė tučtuojau eiti namo. Kadangi jis buvo girtas ir labai agresyviai nusiteikęs, o iš vakaro buvo grasinęs mane nužudyti, aš su juo eiti atsisakiau. Kovalenka įsiutęs puolė Dimbinską, bet šis jį šiaip taip išstūmė pro duris į kiemą. Tada Kovalenka griebė didžiulį akmenį, jį lengvai pakėlė ir norėjo sviesti į langą, bet Dimbinskas jį pastūmė ir akmenį iš jo rankų išmušė. Tada Kovalenka griebė kažkokį pagalį ar lentgalį, - aš gerai neįžiūrėjau, ir puolė daužyti langus. Dimbinskas iš jo atėmė tą pagalį. Buvo matyti, kad Kovalenka taip lengvai mūsų ramybėje nepaliks. Tada Dimbinskas, įbėgęs į namo vidų pasigriebė mačetę. Grįžęs sakė, kad ne ašmenių, bet bukąja puse trenkė Kovalenkai per šonus ar nugarą, - tiksliai nepamenu. Noriu pažymėti, kad A. Dimbinsko namas yra greta Ylakių seniūnijos pastato, kuriame yra ir apylinkės inspektoriumi tuomet dirbusio Donato Jankaus kabinetas. Visą tą nutikimą aišku stebėjo seniūnijos darbuotojai ir apylinkės inspektorius. Pasibaigus konfliktui, Kovalenka nuėjo pas apylinkės inspektorių Jankų, kuris tuomet buvo lauke, ir šis parvežė jį namo. Mes su Dimbinsku manėme, kad Kovalenka prie mūsų daugiau nelįs. Dimbinskas norėjo rašyti pareiškimą ant Kovalenkos, bet Jankus jo nepriėmė. Su Dimbinsku išėjo kalba apie dokumentus. Patikrinusi piniginę, pasigedau savo tapatybės kortelės, parduotuvių, bibliotekos kortelių... Niekas kitas be Kovalenkos to paimti negalėjo. Todėl norėjau parašyti pareiškimą dėl tapatybės kortelės vagystės, bet Jankus ir šįkart atsisakė priimti. Kitą rytą Kovalenka, stovėdamas po Dimbinsko namo langais, mane ir A. Dimbinską vadino necenzūriniais žodžiais, šlykščiausiais vardais ir visaip grasino.

Visą tą vaizdą stebėjo apylinkės inspektorius Jankus. Stovėjo sau ramiausiai ir žiūrėjo. Jis net negalvojo imtis kokių nors priemonių, kad sudraustų Kovalenką, juk šis dar buvo ir girtas. Tai tęsėsi savaitę. Dimbinskas dar keletą kartų buvo nuėjęs pas apylinkės inspektorių rašyti pareiškimo, bet veltui. Pareiškimą priimti Jankus iš jo atsisakė. Tiesa vėliau po to, kai dingo mano tapatybės kortelė pavyko šiaip taip prispausti Jankų parašyti pareiškimą. Buvo pradėtas tyrimas dėl dokumento vagystės. Man dirbant miestelyje Kovalenka dar keletą kartų buvo privažiavęs, visada buvo girtas, reikalavo grįžti pas jį namo. Aišku, po grasinimo nužudyti ir pakasti, apie grįžimą nebuvo nė kalbos. Aš daugiausia dirbau miestelio centre. Nes jei būčiau išėjusi dirbti kitur, pvz., į miestelio kapines ar kur toliau, man būtų grėsęs realus pavojus gyvybei. Tai suprasdama, kai vyko darbų pasiskirstymas, seniūnijos ūkvedžio prašiau, kad paskirtų man dirbti saugesnėje vietoje, jei galima, šalia seniūnijos. Kovalenka miestelio parduotuvėje pirkdamas alkoholinius gėrimus pastoviai visiems gyrėsi, kad susidoros su Dimbinsku ir manimi. Šito taip pat nenorėjo pastebėti Ylakių apylinkės inspektorius Jankus.

2014 m. spalio 15 d., iš pat ryto, prie savo dviračio prisitvirtinęs didelį pagalį, M. Kovalenka važinėjosi po Ylakių miestelį. Tą dieną, centriniame miestelio parkelyje, aš ir Violeta Vasiliauskaitė, grėbėme lapus. A. Dimbinskas tuo metu ėjo pro šalį, į parduotuvę. Už kokių 10- 15 min., nuo parduotuvės pusės, vedinas dviračiu, prie kurio buvo užkištas didelis pagalys, ėjo Kovalenka. Jis iš karto pradėjo ant manęs rėkti ir grasinti. Buvo girtas. Aš labai išsigandau. Nežinojau, ko dabar galima iš jo tikėtis. Supratau, kad nieko gero, nes aš jau buvau parašiusi pareiškimą policijai dėl asmens tapatybės kortelės vagystės (bet Jankus jo nepriėmė). Apylinkės inspektorius D. Jankus dar prieš tai stovėjo prie seniūnijos pastato ir rūkė. Jei tada jis būtų priėjęs ir sutramdęs Kovalenką, nebūtų įvykę to, kas įvyko. 

 

 

Šalia Jankaus buvo keli vyrai. Tarp manęs ir Jankaus buvo gal 40 m. atstumas. Tuo metu link manęs ėjo Dimbinksas. Kovalenka staigiai metė dviratį, griebė pagalį ir sušukęs „Užmušiu, gaidy“, puolė ir trenkė Dimbinskui per galvą.

Dimbinskas Kovalenkai išmušė pagalį iš rankų. Pargriovė ir laikė jį paguldęs ant žemės. Dimbinskui pradėjo bėgti kraujas, galva buvo visa kruvina. Aš buvau lyg šoko ištikta, be žado. A. Dimbinskas ilgokai taip laikė Kovalenką, bet vienu metu nebeišlaikė ir grumdamasis pasiekė tą patį pagalį, trenkė juo Kovalenkai. Kovalenka dar puolė ir bandė atimti iš Dimbinsko pagalį. Kovalenka paslydo ir nugriuvo. Tuo metu Dimbinskas pribėgęs trenkė besistojančiam Kovalenkai. Pagalys lūžo. Dimbinskas ėmė man šaukti, kad bėgčiau kviesti įgaliotinį ir aš nubėgau prie seniūnijos. Net keista, kad reikėjo bėgti link įgaliotinio ji kviesti, nes jis pats stovėjo ir viską matė. Taigi, bėgau prie seniūnijos. Jankus, pamatęs mane, ramiausiai numetė ant žemės nuorūką, sėdo į automobilį (policijos džipą) ir nuvažiavo į įvykio vietą (maždaug 50 m. atstumu). Jeigu ne jo abejingumas, ši istorija galėjo pasibaigti ir kitaip. Policijos pareigūnui tereikėjo atlikti savo pareigas. Tuo momentu, kai Dimbinskas, pats būdamas sužeistas, laikė nuginkluotą Kovalenką, tereikėjo prieiti ir uždėti Kovalenkai antrankius.

Aš visa tai apklausos metu papasakojau Skuodo PK tyrėjai R. Bendikienei, bet į protokolą tokių detalių, aišku, neįtraukė. Savo kolegą reikia ginti. Faktas, kad Dimbinskas, gindamas mane ir pats save, netekdamas laisvės, nukentėjo.

Sunku patikėti, kad Lietuvos Valstybėje, XXI amžiuje dedasi tokie dalykai. Valstybė negina savo piliečių, o kai jie ginasi patys, nelaimės atveju, juos nuteisia ir pasodina į kalėjimą.

Su pagarba,

Simona - Virginija Bytautienė.

 

Pats Algimantas Dimbinskas taip pat parašė laišką redakcijai:

 

Gerbiamas redaktoriau

Visi faktai, aprašyti mano laiške, yra tikri ir neiškraipyti. Aš prisiimu už juos atsakomybę. Dėl aiškumo pridedu tos moters, dėl kurios ir įvyko 2014 m. spalio 15 d. mirtinas konfliktas Skuodo rajono Ylakių miestelyje.

Pernai metų rugsėjo pabaigoje nusiunčiau panašų straipsnį „Lietuvos rytui“, bet jis nebuvo išspausdintas ir negavau jokio atsakymo į pakartotinį užklausimą. Matyt, kad „Lietuvos rytas“ prieš valdžią neis. Šiuo metu rašau iš LVAL (Laisvės atėmimo vietų ligoninės). Aš čia rugsėjo mėnesį gydžiausi ir pasilikau dirbti valgykloje. Kai pradėjau rašyti įvairius skundus dėl savo nuteisimo po įvairias instancijas, tai iš LVAL administracijos patyriau didžiulį spaudimą. Spaudimą taip pat patyriau ir iš kai kurių nuteistųjų pusės. Jis buvo neabejotinai vykdomas LVAL administracijos nurodymu (Rolando Bielinio). Buvo prieita net iki grasinimo susidoroti su manimi, jeigu aš dar bandysiu ieškoti teisybės. Matyt, kad labai už savo skundus kažką užkabinau. Dabar vėl gydausi. Guliu palatoje. Po gydymosi mane turėtų vežti į kitą lagerį. Labai jam dėl manęs gali kilti didelių problemų. Jų LVAL administracija nenori. Veš greičiausiai į Pravieniškių II sektorių.

Skuodo rajono Ylakių seniūnijos seniūnas Vytautas Gudauskas objektyvios informacijos neduos, nes tarp jo ir policijos įgaliotinio Jankaus ir manęs ilgą laiką buvo didelė įtampa dėl mano gyvenamos vietos Ylakiuose. Seniūnijai reikėjo mano žemės sklypelio, kuris yra Sedos g. 5 Ylakiuose, kuris yra šalia Ylakių seniūnijos.  Dėl to priežasties minėtas policininkas ir nesikišo į mano konfliktą su Kovalenka, manau kad dar ir kurstė mane pulti, kol Kovalenka užpuolimo metu žuvo. Dėl to, kad kreipiausi į televiziją, D.Jankus žadėjo savo kabinete, kad mane užmuš. Apie jo parodymus teisme nėra ką ir klabėti. Jis tvirtino, kad aš daugybe smūgių užmušęs Kovalenką vienoje vietoje.  Teismas per daug ir nesigilino – jeigu policininkas sako, vadinasi, kad taip ir yra. Byloje daug turėtų padėti advokatai. Mane gynė nemokama valstybės paskirta advokatė iš Skuodo Virginija Pargaliauskienė. Jos sūnus dirba Skuodo PK kriminalistu, taigi advokatė šioje byloje yra suinteresuotas asmuo – kad tik nebūtų suterštas policijos munduras. Antras advokatas Marius Gricius iš Plungės, buvęs Plungės prokuroras. Jam pagal mano skundą iškėlė drausmės bylą. Toks įrašas yra mano kortelėje pataisos namuose. Man to sprendimo nei pataisos namai, nei Lietuvos advokatūra neduoda. Čia, matyt, irgi paslėpta mano byloje daug svarbių dalykų. Aš dabar parašiau skundus į VRM. Gen. prokuratūrą, Seimo kontrolierius. Laukiu, ką nuspręs. Įspėjau, kad išėjęs į laisvę, taip nepaliksiu – rasiu liudininkus, tinkamai įforminsiu jų parodymus, nes to anksčiau nemokėjau, ir Lietuvai gali kilti problemų dėl mano nuteisimo.

Dabar apie patį įvykį – tai nutiko 2014 m. spalio 9 d. vėlų vakarą. Į mano duris pasibeldė mano draugo Kovalenkos sugyventinė Simona Bytautienė. Ji atrodė labai išsigandusi, visa drebėjo. Ji man pasakė, kad jos draugas ją žadėjo „pakast taip, kad niekas neras“. Kadangi atstumas, kurį atėjo moteris, buvo 7 km., be to, ji visa drebėjo, reikalas man pasirodė rimtas. Moterį įsileidau į namus, paklojau jai lovą.

Noriu pasakyti ir apie Melachijų Kovalenka. Tai buvo 58 metų amžiaus, tvirto sudėjimo, mylintis gamtą ir mėgstantis išgerti žmogus, linkęs į konfliktus, daug kartų baustas už pasipriešinimą pareigūnams. Nežiūrint to, aš su juo gerai sutariau. Be to, aš išgerdavau labai retai, tačiau tai draugystei su Kovalenka netrukdė. Kitą dieną nuėjau pas apylinkės inspektorių Donatą Jankų, ir pranešiau, kad vakar Kovalenka grasino nužudyti savo sugyventinę. Jis sureagavo labai ramiai ir abejingai „ gerai, aš žinosiu“. 

Nepraėjo nė dešimt minučių, kai į mano namus su trenksmais įsiveržė Kovalenka, ir pareikalavo, kad moteris tučtuojau eitų namo su ja. Ši nejuokais išsigandusi pasakė, kad „niekur aš neisiu“. Nesunku įsivaizduoti, kas jos lauktų, jeigu būtų ėjusi su Kovalenka. Nieko nelaukęs jis griebė moterį jėga, tada aš įsikišau ir jam pasipriešinau. Mes susikibome, ir man pavyko išstumti Kovalenka į kiemą. Tada jis griebė kieme gulėjusi apie 30 kg. Akmenį ir norėjo sviesti į langus. Aš jį pastūmiau, ir jis nugriuvo. Tada jis griebė pagalį ir puolė daužyti namo langus. Atėmiau iš jo pagalį ir numečiau, tačiau Kovalenka dairėsi, kuo dar galėtų užpulti. Iš namų pasiėmiau mačetę, skirtą krūmams kapoti, r grįžau į kiemą, kur Kovalenka vėl puolė mane. Trenkiau jam mačetės plokštuma du kartus per nugarą. Tada Kovalenka nusvirduliavo pas apylinkės inspektorių. Nepaminėjau, kad aš gyvenu šalia seniūnijos, o konflikto metu policijos pareigūnas viską matė ir nematė reikalo kištis. Dauguma seniūnijos darbuotojų taip pat stebėjo konfliktą. D. Jankus įsisodino Kovalenką į džipą ir nuvežė namo. Savo parodymuose Jankus teigia, kad jis siūlė Kovalenkai rašyti pareiškimą prieš mane, tačiau šis atsisakė. Ar neatrodo, keista, kad pareigūnas, kurio akivaizdoje girtas banditas užpuolą namą ir moterį, vėliau šiam siūlo rašyti pareiškimą dėl užpuolimo? Kai grįžo Jankus, jam pasakiau, kad noriu įteikti pareiškimą dėl Kovalenkos užpuolimo, tačiau Jankus atsisakė jį priimti. Taip pareigūnas gina užpuoliko interesus. 

Kitą dieną Kovalenko vėl buvo prie mano langų, ir tyčiojosi iš manęs ir Bytautaitės, Jankus stebėjo viską ir juokėsi. Tai tęsėsi savaites, o Kovalenka nuolat girtas kabinėjosi prie Bytautaitės ir manęs, grasino susidoroti, padegti ir t.t. 

Išaušo spalio 15 d. Bytautaitė išėjo į darbą, miestelio centre grėbė lapus – ją seniūnija paskyrė dirbti specialiai po seniūnijos langais, kad nepultų Kovalenka. Kovalenka pasitiko mane prie parduotuvės, buvo girtas ir gėrė stiptų alų. Puolė mane su pagaliu, kuriuo buvo pasirūpinęs iš anksto, aš pasitraukiau į parduotuvę. Išėjęs jo neradau, pasukau namo ir nustėrau, pamačiau, kad Kovalenka su tuo savo pagaliu ėjo artyn prie Bytautaitės ir rėkavo. Priėjau artyn, tai pamatęs Kovalenka šoko prie manęs : „užmušiu, gaidy“. Prisidengiau galvą ranka, tačiau vis tiek kliuvo stiprus smūgis į galvą. Išplėšiau pagalį Kovalenkai iš rankų ir numečiau šalin. Pargrioviau jį ir laikiau prispaudęs prie žemės. Tikėjausi, kad mus mato apylinkės inspektorius ir atbėgs prie mūsų – būtume uždėję Kovalenkai antrankius ir taip jį sutramdę. Tačiau pagalbos iš nieko nesulaukiau. Iš mano pramuštos galvos bėgo kraujas, darėsi silpna. Kovalenka suprato, kad aš kruvinas, ir jam pavyks išsisukti, pamatęs, kad aš silpstu, panaudojo kovinių imtynių veiksmą, pabandė mane numesti ir siekė pagalio, kuris gulėjo šalia. Aš nelaukęs griebiau pagalį ir tvojau jam, tačiau jis išsisuko nuo smūgio ir vėl puolė mane. Jis nė nemanė trauktis, buvo apsisprendęs – pulti arba žūti vietoje. Aš vos laikiausi ant kojų. Kovalenka apsisukdavo, tai vėl mane puldavo. Tada trenkiau jam pagaliu per galvą, ir sušukau Bytautienei, kad „greičiau kviesk policiją“.

Tada dar nežinojau, kad D.Jankus stebėjo visą konfliktą nuo pat pradžių. Jis visą tą laiką buvo prie seniūnijos, rūkė cigaretes, ir laukė, kuo viskas baigsis. 

Bytautaitė nubėgo kviesti Jankaus. Tas šoko į džipą ir privažiavo tuos 30 metrų, kurie mus skyrė. Aš dar nesuvokiau, kas įvyko. Jankus man liepė eiti namo, nusiprausti kraują, apsirengti švarius drabužius ( ar taip turi elgtis pareigūnas, atvykęs į nusikaltimo vietą?“, pasiimti dokumentus, ir vykti į Skuodė PK. 

Vėliau sužinojau, kad Kovalenka mirė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Apklausą vykdė Skuodo PK tyrėja Bendikienė. Nors aš papasakojau apie piktybišką Jankaus pareigų neatlikimą, į protokolą tai nebuvo įtraukta. Savaime suprantama, nes kolega kolegą gelbėjo. 

Po dviejų dienų prie manęs priėjo Viktoras Fedorenko, jis papasakojo, kad matė visą konfliktą, ir kad inspektorius nesikišo, rūkė cigaretes, net nebandė užkirti kelią užpuolikui. Tada viską pranešiau Lietuvos policijos imuniteto tarnybai. Atsiliepė šios valdybos vadovas, jis sakė, kad visą informaciją perduos Klaipėdos skyriui – po kiek laiko su manimi susisiekė šio skyriaus darbuotojas, kuriam perdaviau visą informaciją. Daugiau iš jo negavau jokio pranešimo ar žinutės. Mačiau, kad bus bandoma nuslėpti informaciją apie policijos neveikimą. Kreipiausi į televiziją, buvo surengta laida TV pagalba. Transliuota 2015-04-07. 

Teismo posėdžio metu ne kartą kalbėjau apie policijos neveikimą, tačiau bylą nagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Zigmas Pocius to „neišgirdo“. Nuvykau į posėdį kartu su liudininku Fedorenko, tačiau teisėjas atsisakė jį apklausti. Byla buvo taip pakreipta ir suklastota, kad „žmogžudys“ būtų nubaustas. Net nebuvo tiriama, ar  buvau afekto būsenoje. Teisme paskelbus nuosprendį buvau suimtas, liko viltis, kad viską išsiaiškins Apeliacinis teismas. Advokatas šiame teisme prašė apklausti policininką, neatlikusį savo pareigos, tačiau teismas atsisakė ir bylos iš naujo nenagrinėjo. Taip policininkas išvengė atsakomybės ir aš buvau nuteistas. Kreipiausi į įvairias instancijas – atsakymas vienas „teismas nepriklausomas“. Toks teiginys kelia rimtų abejonių. Pirmo posėdžio metu Jankus, rodydamas į mane, sakė, „jį seniai reikėjo pasodinti“. Pasakyta padaryta, nors Jankus buvo visiškai neatlikęs savo pareigų, tačiau šioje byloje buvo pagrindinis liudininkas. Parodymus „pasuko“ taip, kaip reikėjo, ir teisėjas mintį „pagavo“, viskas vyko „sklandžiai“. Teisėjui net nekilo klausimų, kaip miestelio centre šalia policijos girtuoklis visą savaitę galėjo įžeidinėti ir terorizuoti žmones, ir policininkas to nematė. 

Kai paskambinau į Policijos imuniteto tarnybą, atsiliepė jos vadovas, berods Malaškevičius. Aš jam viską papasakojau. Lyg ir buvo pradėtas įvykio tyrimas. Tačiau viskas nutilo. Policijos departamento rašte teigiama, kad nebuvo jokio pranešimo telefono, o VRM ministro Misiūno pasirašytame rašte teigiama, kad pagal mano pareiškimą iš viso nėra jokio pagrindo pradėti tyrimą. Panašu, kad aš susidūriau su gerai organizuotais valstybinio mąsto nusikaltėliais. Pareigūnai net nekreipia dėmesio, kad viskas buvo parodyta per televiziją, buvo dvi laidos. Aš tai vadinu nusikaltimu, kurį prieš mane įvykdė Lietuvos valstybė. Ji turi užtikrinti savo piliečiams saugų gyvenimą, o to nepadarė. Dėl to aš buvau privertas ginti moterį, stoti plikomis rankomis prieš ginkluotą nusikaltėlį. Kaltasis sėdi jau beveik trys metai, per tą laiką jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų negrįžtamai sugadinta sveikata. Kažkas už tai turės atsakyti? Nuosprendis paskelbtas Lietuvos Respublikos vardu prie trispalvės. Jį perskaitė tris dienas nesiskutęs, pajuodusiu veidu teisėjas. Nuo ko pajuodo? Matyt, kad prieš tai šventė pergalę prieš žmogžudį? Toks jau tas teisingumas.

 

Teisininkės Kristinos Sulikienės komentaras

Aprašytoji situacija yra tipinė, kai Lietuvos Policijos departamento įgaliotojo asmens rajone vieta naudojama nusikaltimams skatinti, nedirbama jokia prevencine kryptimi, be to, dar vykdomi kažkieno užsakymai – kaip čia matome: „reikėjo mano sklypelio“.

Taip – juk pasodintas žmogus nebegali valdyti nuosavybės, ji iš jo priteisiama kaip žala, jeigu ne nukentėjusiam, tai valstybei, vėliau gudrūs ir susiję sistemos pareigūnai tą žemę per fiktyvias varžtynes už 15 kartų mažesnę sumą nusiperka. Jie „žino kaip“.

Iš pasakojimo matome, jog policijos pareigūnas galimai neatliko savo tarnybos pareigų – nusikaltimas LR BK 229 str.

Buvo dingusios ir asmens tapatybės, banko, bibliotekos kortelės – policininkas Jankus „neėmė pareiškimo“, nors Policijos veiklos nuostatai jį įpareigoja tirti visas nusikalstamas veikas, o ne tik tas, kurias jis nori tirti.

Dėl žuvusiojo Kovalenkos atliekamų galimai nusikalstamų veikų – asmens terorizavimas, vagystė, grasinimai nužudyti, lėšų pasisavinimas, smurtas artimoje aplinkoje – policininkas Jankus irgi neatliko jokio tyrimo, pasak laiško autorių, ramiai rūkydavo viską stebėdamas.

Aplaidus tarnybos pareigų neatlikimas, dėl ko žuvo žmogus, yra nusikalstama veika, ir šis nusikaltimas visų pirma turi būti tiriamas kaip policininko Jankaus tarnybinio neveikimo išdava.

Suimtasis ir lagerinėje kalėjimų sistemoje sisteminių pareigūnų paperkamų kalinių – agentų kankinamas Algimantas Dimbinskas gali būti peržengė būtinosios ginties ribas. 

Bet tik gali būti – nes iš nupasakotos situacijos, akivaizdu, jog neperžengė. Jog žūtis galėjusi įvykti ir dėl Kovalenko neteisėtų veikų, jo puolamųjų veiksmų. Jeigu jis nebūtų aktyviai gynęsis, Kovalenka jį būtų užmušęs, nes jau kartą bandė, kai puolė jo namuose, ir kai Dimbinskas atsigynė tik su mačetės bukuoju galu. Policininkas Jankus Kovalenkos veikų – įsiveržimas į nuosavą valdą, užpuolimas – irgi netyrė. 

Jeigu asmuo agresyviai puola pirmas, jis prisiima riziką, kad gali būti pargriautas, mušamas.

Algimantas Gimbinskas nebuvo policijos pareigūnas, ir nežinojo, kaip mušti, kad tik sutramdytų, o ne sužalotų mirtinai. 

Policininkas Jankus, pažymėtina, vėlgi per daug nesikišo, kaip minėta, „nepriimdavo pareiškimų“.

Virginija Bytautienė, kiek suprantu iš pasakojimo, darbšti, į gyvenimą besikabinusi moteris, kuri dėl Kovalenko agresyvumo nebeturėjo kur gyventi, ir jos niekas nebegynė, nors Policijos departamentas giriasi, jog jų šūkis yra „Ginti. Saugoti. Padėti“.

Algimantas Gimbinskas už nieko neveikiantį, tačiau valstybės algą gaunantį Jankų atliko policininko funkcijas. Jis atliko viešojo saugumo, civilinės gynybos, civilinės policijos funkcijas, nei vienoje pasaulio šalyje jis nebūtų baudžiamas, arba jam būtų skiriama kelerių metų laisvės atėmimo bausmė lygtinai. Amerikoje jam už civilinę gynybą, silpnesniųjų gelbėjimą būtų įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo ordinas, jis būtų pagerbtas merijoje, ir net gubernatoriaus. Amerikoje neįmanoma situacija, kad policininkas ramiai rūkytų, kai kažkoks banditas daužo moterį. Normalus vakarietis policininkas privažiavęs būtų nušovęs tokį banditą, ir taip pat būtų apdovanotas. Nebūtų baudžiamas.

Lietuvoje sukeista viskas vietomis.

Ne viename rajone policija iš viso nesikiša – ar tai būtų alkoholio taškas, ar tai būtų masinės vagystės, užpuldinėjimai. Ten, kur kišasi, tie policininkai turi problemų, juos pažemina pareigose. Pavyzdžiui, rajone, kur aš gyvenu, kažkas pastaruoju metu netgi iššaudė banditaujančius elementus, kurių banditiškų nusikalstamų veikų (banditizmas: vagystės, užpuldinėjimai, girtavimas viešoje vietoje, vagystės iš parduotuvių) veikų netyrė policija. Aišku – žmogžudystė degalinėje, kai banditėliui buvo peršauta galva – nebuvo tiriama, nurašyta į „savižudybę“. Kito banditaujančio elemento sumušimas taip, kad jis nuolat gydosi ligoninėse, baigėsi tuo, jog tie, kas jį „kuravo“ (kad jis banditautų po kaimus) suvokė, jog kitą kartą kažkas, kas ėmėsi savigynos veiksmų, šitą valkatą užmuš. Patikėkite, nemalonu, kai negali palikti nieko lauke net ir savo kieme, nes nuėjęs nusiplauti rankų, per tvorą peršokusio bandito miklumo rezultate, tu gali neberasti jau savo daikto – o vogė viską: nuo kastuvų ir grėblių, iki dviračių. Nebuvo sodybos, kur nebūtų išneštas dviratis. Ir Garliavos policija nieko netyrė, nes juk banditėlis savas, ginkitės patys. Šitą pavyzdį pateikiu, nes suprantu, apie ką pasakoja nuskriausti, nuo  policijos neveiklumo nukentėję žmonės šiame laiške. 

Taip išeina, kad policija nieko neveikdama, skatina piliečius (ar kokias vadinamąsias „trečiąsias jėgas“?) burtis į savigynos būrius ir gintis patiems – kaip tai vyko nuo 1946 –ųjų Rokų apylinkėse, kai vietos gyventojai „partizanus“ paskelbė „banditais“ ir susibūrė į savigynos būrius, gavo iš valdžios šautuvus, nes vadinamieji „partizanai“ įsiverždavo į kiemą, pavogdavo viską ką rasdavo, išsivarydavo gyvulius. Biručių Burauskaičių verksmingai apraudota „Tauro apygarda“ banditų lizdu pavadinta ne tarybų valdžios, o vietos gyventojų dėl vykdomų banditizmų, vagysčių ir žmogžudysčių. 

 Tačiau kokiame amžiuje mes gyvame, ir kam tada tas finansavimas Policijos departamentui, jeigu piliečiai patys turi ginti savo turtą ir savo gyvybę? Pavyzdžiui, aš nežinau, kas vykdo „teisingumą“ mano gyvenamose apylinkėse, bet policijai turėtų būti nejauku, jog atsirado kažkokia jėga, kuri išvaikė iš jų teritorijos banditaujančius elementus. Be to, jeigu policija leidžia banditų grupuotėms šaudytis – nejauku tada gyventojams, kad neturi policijos. Ji tik „ramiai rūko, viską stebėdama“. 

Manyčiau, jog Linas Pernavas, šitiek išsigyręs policija (kad esą labai gerai dirba, todėl dar geresniam darbui reikalingos naujos mašinos už daug milijonų), turėtų atlikti tarnybinį patikrinimą, o jeigu policininko Jankaus veiksmuose yra veikos LR BK 229 str. ir tai tapo nusikaltimo LR BK 129 str. (nužudymas) priežastimi, turi būti toks policininkas perduotas baudžiamajai atsakomybei, o Algimantas Gimbinskas turėtų būti traktuojamas tik kaip būtinąją gintį peržengęs asmuo dėl šio policininko absoliutaus tarnybos pareigų neatlikimo, dokumentų klastojimo, kai jis klastojo nusikaltimų suvestines, nepriimdamas iš viso pareiškimų apie nusikaltimus šioje vietovėje.  

Pažymėtina, jog aprašytoji situacija absoliučiai atitinka mano gyvenamosios vietovės, kuri priklauso garsiajai Garliavos policijos nuovadai, situacijai: policija ne tik iš viso nesikiša į nusikaltimus, bet patys galimai juose dalyvauja. Lygiai taip pat kurpia užsakomąsias bylas, jeigu reikia sudoroti kokį nors neparankų žemės savininką, kurio žemė išvogta arba tik bus išvogta, jeigu jis nesipriešins. Arba laužiasi į namus, mušasi – po to apsiskundžia, jog nukentėjo, nes buvo paviešinta apie jų nusikaltimą spaudoje. 

 Prisiminkime kad ir „Garliavos šturmą“, kai ne tik gausios PK pajėgos, bet būtent ir vietos Garliavos policininkai siautėjo privačioje Kedžių valdoje. Siautėti prieš vaikus ir senolius jie labai drąsūs – užkardyti nusikaltimus nesugeba, „ramiai rūko viską stebėdami“. Tiesa, pasitaiko ir gerų policininkų, mylinčių savo darbą – tačiau tai yra veikiau išimtys iš taisyklės, tekę tokių sutikti, jiems padėti bendradarbiaujant, gelbėjant prisigėrusius kaimiečius (jau neseniai tas mūsų gelbėtasis iškeliavo pas Abraomą...mirtinai sušalo prisigėręs vartaliodamasis, tąkart 2011 metais su sąžiningais ir nuoširdžiais Garliavos policininkais gelbėjome gulintį po medžiais vasaros dieną)- palydint juos namo – gražu, kai policija ne tik baudžia bet ir gelbėja. Bet kaip minėjau, tai yra retenybės.

Ir pabaigai- jeigu štai vietos gyventojai, kai bus užpultas tas pats policininkas Jankus (juk visko pasitaiko) „ramiai rūkys viską stebėdami“ – juk lazda turi du galus? O kiek įvykių jau įvykę – prisiminkime kad ir aukšto kriminalisto „nusišovimą“ Vilniuje, Miglos gatvėje, ar savaiminę Klaipėdos prokuroro, kuriam tebuvo 35 metai, mirtį. O dar paskutinės naujienos, jog Palangoje šaudėsi Rusijos banditai – verčia sunerimti, jog Lino Pernavo melas yra labai didelis: policijos neturime, kriminalinės žvalgybos irgi. Nes kuo daugiau jie finansuojami, tuo labiau įsisiautėja banditizmas. Policijos pirkiniai, beje, viršijo auksinius šaukštus mėgstančios Lietuvos kariuomenės metinį finansavimą. 

 

 

 

 

Peržiūros: 3210

Komentarai   

+43 # Valstybė? 2018-02-01 10:17
Ar čia Valstybė? Kol kas tai oficialios gaujos, veikiančios Valstybės vardu, todėl toks ir rezultatas. Jie patys sau atlyginimus išsirašo, pasirašo įstatymus ir t.t. Policija anksčiau teikė PASLAUGAS - saugojo privačius butus, tai yra užsiiminėjo KOMERCIJA apie 10 metų, nors tai jiems draudžia tas pats Policijos (veiklos) įstatymas. Po to jiems tokį nelegalų verslą apribojo po skundų. Gi atsimenate, kad būdavo lipdukai SAUGO POLICIJA. Dabar nėra ir policija nieko nesaugo ir negalėjo tai daryti. LL galėtų pasidomėti, kaip plovė pinigus ši institucija teikdama komercines paslaugas, tai yra darė biznį keliuose, teikdami neteisėtai paslaugas + dar gaudami Valstybės atlygį
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+38 # taigis 2018-02-01 10:59
policios vyr. komisarus sostineje reikia patikrinti per melo detektoriu irt pas psichiatrus,nes jie visa darba organizuoja neadekvaciau logikai,o atvirksciai
sedi nuo ryto iki vaklaro landinnese atsitvere nuo zmoniu,ne kurie eina i treniruokliu sales,dalis geria-ir uz toki "darba" gauna alga,uniforma ir pagerintas pensijas nuo 30m.amziaus -o kencia nuo bet kokio polauko nusikalteliu tai tauta...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+15 # aga 2018-02-01 12:11
ir vel tas pats,tai kas tikrins?negi nematai kas darosi?dieve mano kokie zmones naivus
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+39 # ki 2018-02-01 11:04
seime reikia priimti istatyma-policininkas negali dalyvauti politikoje ir isejes i pensija,nes jie negali vadovauti jokiai sriciai-isskyrus inspektoriaus lazdelei bei alkotesteriui,be to daznai susije su nusikalteliais
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+33 # Skubiai 2018-02-01 11:08
Ta tyreja bendikiene padugne uzdaryti kameron, o igaliotini Janku Ylakiu centre viesai pakarti kaip sabaka, aisku atleidziant visa Skuodo musarnios valdzia, dar seniuna reiktu patubdyti , tik taip manau butu atstatyta bent dalis skriaudos visuommenei, amen.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+28 # Ilka 2018-02-01 13:48
Tokia šaika policijos , jie daro savo biznį ir tvarkosi ,kaip nori .o su piliečiais elgesi ,kaip su didžiausiais bandytais.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+19 # kim 2018-02-01 21:19
taqi ir Kedi uzmuse uz savo vaiko ginimas,ir Lobova pasodino uz mazo vaiko verksma... gejai valdzioja nebezinio ka isdarineja
Lansberghis tik tokius ir surinko ,subbinlaizius,o dorus teisia ,baudzia,terorizuoja,ne savo ramkomis o jegos strukturu bukomis galvomis/...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-2 # aa 2018-02-01 22:36
kas stebina ir glumina, tai kad abu neva rasytojai-kaimiwciai parase laiskus neblofu teisiniu leksikonu.
patya taip parase i redakcija?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # Oj 2018-02-02 00:02
Kokios grumtynes, akmenys, mecete..... ir tik vienas liudininkas - pareigunas, ramiai sau rukantis salia. Cia ir indu filmu ziuret nebereikia
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+21 # Atas 2018-02-02 01:18
Tipiška situacija ,,laisvoje" Lietuvoje, kai nusikaltėlis lieka teisus, jam nusikalstamą veiką daryti trukdęs pilietis nuteisiamas. Panašiai buvo ir man: kaimynkos paprašytas išvijau jos soda užpuolusius vagis, tai po to smarkiai buvau apvogtas pats, buvo apvogti garažas ir rūsys. Policija nenorėjo nei girdėti, supratau, kad į ją kreiptis beprasmiška. Supratau tik tiek, matai daromą nusikaltimą, nematyk, negirdėk, nes kitaip nukentėsi pats
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+14 # Zenonas Priekuliškis 2018-02-02 16:02
Nuotraukoje du galimai perrengti "?", kiek apdovanojimų , kas išreiškiame kaladėlėmis, primenančiomis vagonus? Vienas netgi dirbtinai paleisdamas ir pagaudamas ginkluotą nusikaltėlį, tapo premjeru. Nors jo biografijoje skelbiami kokie trys apdovanojimai, o ant krūtinės virš dešimt. Manau policijos šutvės vado apdovanojimai turi būti detalizuotai aprašyti. Pvz. "Už Garliavos paėmimą", "Už Kedžio nužudymą" ir t.t. Dabar jie bevardžiai, galimai "Už nepriekaištingą nusikalstamą veiklą" ir t.t. ir pan.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Dievas meto 2018-02-03 10:30
Jis ne umus ir nemarsus.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Dievas mato 2018-02-03 10:32
Raide apvirto...Jis ne umus ir nemarsus
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti