Daiva Guobienė : "PARKLUPDYTA IR UŽČIAUPTA LIETUVA"

Peržiūros: 1113
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.75 (2 Votes)

PARKLUPDYTA IR UŽČIAUPTA LIETUVA

Daiva GUOBIENĖ

Prokurorą Ramutį Jancevičių atsimenu dar nuo tų laikų, kai ėmė vadovauti Vilniaus miesto prokuratūrai. Pati tuo metu dirbau prokurore Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje. Kartais bendradarbiai pašiepdavo Vilniaus miesto prokratūros vadovo silpnybes maistui ir gėrimams, tarp prokurorų apie šį vadovą sklaidė nepikti, bet taiklūs anekdotai...

 

Prokuroras Ramutis Jancevičius savo kabinete randa stebuklingą lempą. Ima inirtingai trinti ir taip prisišaukia džiną, kuriam tuoj pat paberia savo norus: 

-Šalto alaus.

Taukšt – yra. Išmaukia.

-Į negyvenamą salą su gražiausia pupyte.

Džinas išpildo.

 -Čia tai bent! - džiaugiasi prokuroras, čia pat paskelbdamas paskutinį norą. - Norėčiau niekada daugiau nebedirbti.

Ir... sugrįžta į savo kabinetą.

 

Neužilgo pradėjęs vadovauti Vilniaus apygardos prokuratūrai, R.Jancevičius „pasiraitojo rankoves“ ir ėmė vanoti miesto prokuratūrą už negeroves, kurias šiai paliko po savo vadovavimo. Visomis išgalėmis prokuroras R.Jancevičius ėmėsi įrodinėti, kad jis – tinkamiausias ir patikimiausias vadovas, toks „prokuroriškas šerifas“, valdantis visą apygardą. Ir jam tai sekėsi – tai perėjoje nutrenktą mergaitę užjaučia, nekreipdamas dėmesio į toje pačioje avarijoje patirtą „sunkų“ sužalojimą – sulaužytą pirštą. Tai chuliganus besišlapinančius sudrausmina – ir nesvarbu, kad pats vos apgintas policijos pareigūnų lieka. Užtat, kaip tauta žavėjosi drąsiuoju prokuroru ir smerkė jį mušusius bei egzekuciją filmavusius nusikaltėlius!

Prokuroras niekada nepamiršdavo pasipuikuoti prieš žiniasklaidą apie kokią pradėtą baudžiamąją bylą, tiesa, vėliau nutylėdamas, kaip sekėsi ją ištirti. Jo visur buvo pilna – vieną interviu sekė kitas interviu, mažėjant poliarumui pasitelkta youtube, kad įamžinti visus prokuroro pasisakymus – juk to gal prireiks istorijai... Buvo kalbama, kad net pats skambindavo žurnalistams, pasisiūlydamas pasisakyti viena ar kita tema.

Sklido gandai, kad apie jam nepalankių prokurorų skambučius tuometiniam Generaliniam prokurorui, pranešant apie  R.Jancevičiaus išgėrimus darbo metu, nedelsiant buvo informuojamas pats mėgėjas atsipalaiduoti. Viena istorija buvo perduodama iš lūpų į lūpas –

Sėdi generalinis prokuroras su R.Jancevičiumi savo kabinete, išgėrinėja. Skambutis. Generalinis išklauso ir griežtu tonu praneša skambinusiam:

- Ačiū, kad paskambinote. Ištirsime ir imsimės griežtų priemonių, - padeda ragelį ir tęsia, - va, Ramuti, skambino pranešti, kad geri darbo metu.

- Ot, snargliai nesubrendę... ar čia gėrimas – po bonką ant galvos? Gėrimas buvo, kai dėžėmis maukėme, o čia... – pasipiktina Ramutis ir vėl pripildo taures.

 

Žodžiu, prokuroras, kaip prokuroras – su visiems būdingomis žmogiškomis silpnybėmis... Tačiau man teko pamatyti ir kitą šio asmens pusę. Tiek asmeniškai, tiek stebint jo vadovaujamos prokuratūros darbą. Tada ir ėmė aiškėti, kodėl prokuroras R.Jancevičius taip įtinka visoms valdžioms – keičiasi Generaliniai prokurorai, teismų pirmininkai, o jis, kaip Leninas – tarsi atėjęs visiems laikams... Gal toks vadovas ir reikalingas – niekur perdaug nesikiša, nelenda į siauras politines rietenas, o tuo pačiu išlieka „šešėliniu“, daug ką lemiančiu prokuroru, tokiu pilkuoju kardinolu prokuratūros sistemoje. Jis yra daug kam reikalingas bei svarbus, bet ir sau svarbius žmones jis laiko arti savęs.

Nekonfliktuodamas akivaizdžiai su dabartiniu Generaliniu prokuroru, R.Jancevičius tuo tarpu nepastebimai palaiko Generaliniam prokurorui konfrontuojančią pusę, atstovaujamą Vilniaus apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojo ir taip vadinamos prokuratūros profsąjungiečio J.Rėksnio. Na, ar ne gudri taktika, esant tokiai dvivaldystei prokuratūros sistemoje?

Beje, niekaip negaliu suprasti, kodėl, kalbant apie R.Jancevičiaus kelionę į Angliją, apmokėtą jo kontroliuojamame tyrime buvusio įtariamojo V.Dirmeikio pinigais, kukliai nutylima, kad dar nuo senų laikų stebėti futbolo varžybas kartu su R.Jancevičiumi vyko ir tas pats prokuroras J.Rėksnis, neseniai buvęs R.Jancevičiaus pavaldiniu? Negali nepastebėti tą juos siejantį bendrumą, įamžintą nuotraukoje iš futbolo varžybų. Kodėl būtent šį prokurorą savo ypatinga malone apsupo pilkasis prokuratūros kardinolas? Kokie santykiai, interesai riša šiuos du pareigūnus? Koks J.Rėksnio vaidmuo R.Jancevičiaus planuose ir keistokoje jo veikloje?

Nereikia pamiršti, kad būtent Vilniaus apylinkės prokuratūroje yra jau šešerius metus „sėkmingai“ tiriama R.Jancevičiaus pavaduotojo B.Maciulevičiaus brolio Č.Maciulevičiaus baudžiamoji byla dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir PVM grobstymo stambiu mastu. Žinant, kad Vilniaus apylinkės prokuratūrai de facto vadovauja vyr. prokuroro pavaduotojas J.Rėksnys, beveik nelieka abejonių, kad ši byla sulauks savo senaties termino.

Paklausite, kodėl J.Rėksnys, būdamas tik vyr. prokuroro pavaduotoju, vadovauja prokuratūrai de facto? Nes man per daugelį metų nedaug teko girdėti apie Vilniaus apylinkės prokuratūros vyr. prokurorą G.Bernotavičių? O jums? Tuo tarpu apie jo pavaduotoją J.Rėksnį mes matome daug ir įdomios informacijos – tai J.Rėksnys aptaria teisnius kalusimus su kitu savo broliuku-teisininku, tai aktyvus prokuroras savo vadovaujamos profsąjungos reikalams spręsti negaili nei darbo laiko, nei tarnybinių lėšų. Ir, kas svarbiausia – jam niekas, net jo tiesioginis vadovas dėl to neturi jokių priekaištų!  Neturi priekaištų J.Rėksniui ir generalinė prokuratūra, kurios vadovą J.Rėksnys nuolat kritikuoja.... Gal todėl, kad J.Rėksnio parapijoje „sėkmingai“ tiriama dar vieno prokuroro – Generalinio prokuroro pavaduotojo I.Mikelionio, - brolio byla, kuriai taip pat pranašaujamas nutraukimas, suėjus senaties terminui.

Žodžiu sėkmingai „susibroliavę“ ir susikooperavę prokurorai tampa vienas su kitu labiau susiję nei kraujo ryšiais! O kaip gi kitaip? Imkime, kad ir tą patį R.Jancevičiaus pavaduotoją B.Maciulevičių – buvęs a.a A.M.Brazausko žmonos sesers žentas, dabartinis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjos vyras. Na, argi ne įtakingas pavaduotojas R.Jancevičiaus pašonėje prisiglaudė, žinant, kad bet kokie ginčai dėl „kėdės“ galutinai baigiami spręsti būtent Lietuvos Vyriausiojo administracinio teisme? Taigi, kas paneigs galimybę... , kaip kad sakė itin kebliais momentais viena istorinė persona.

Maždaug prieš dvylika metų, dirbant advokate, man teko bendrauti su nuo Nidos bankų valdytojos ir jos pavaduotojo Č.Maciulevičiaus nukentėjusiu A.Kučinu. Nustebau, kad jam nebuvo žinoma, kieno brolis yra Č.Maciulevičius, ir kodėl A.Kučino advokatai neatskleidė jam šios svarbios bylos vilkinimą ir jos būsimą praloštiną baigtį paaiškinančios aplinkybės. A.Kučinas, iš manęs gavęs informaciją, buvo šokiruotas, bet tuo pačiu ir pasidžiaugė savo įžvalga – vos prasidėjus bylai, pajutęs kažką negero, skubiai susikrovė daiktus ir su visa šeima pasislėpė užsienyje. A.Kučinas tuo metu, baimindamasis dėl savęs ir savo šeimos saugumo, keitė telefono  numerius, į Lietuvą atvykdavo tik slapta, apsistodavo skirtingose vietose, į susitikimus atvykdavo, tik pats nurodęs laiką ir vietą, likus vos pusvalandžiui iki susitikimo... Įsivaizduojate, mūsų teisėsauga pasiekė tokį dugną, kad jos „veiklos“ dėka slaptytis tenka ne nusikaltėliams, o nuo jų nukentėjusiems žmonėms!

Pusamžis, elegantiškas, ramus, orus, atrodo, tuo metu auginęs penkis vaikus, A.Kučinas man paliko labai šiltą ir gerą įspūdį. Lig šiol esu jam skolinga – sužinojęs, kad esu parašiusi knygą, tačiau dėl finansinių sunkumų negaliu jos išleisti, jis man įteikė reikiamą knygos išleidimui pinigų sumą, kategoriškai atsisakydamas pasirašyti bent kokį paskolos ar kitokį dokumentą, užtikrinantį būsimą pinigų grąžinimą. Aleksandras paprašė tik vieno – būtinai išleisti knygą. Kodėl aš neištesėjau pažado, parašysiu vėliau.

Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Aš nežinau, kaip susiklostė jo likimas, tačiau, perskaičiusi spaudoje, kad jo byla prieš Nidos banko veikėjus subliuško, likau apimta nevilties. Taip su laiku man teko susitaikyti su mintimi, kad mūsų valstybėje, net būdamas teisus, tu prarasi sveikatą, pinigus, namus, jei tavo priešų pusėje bus kriminalinis elementas, globojamas teisėsaugos. O čia pat matysi, kaip sėkmingai nuteisiami vištų vagys, smulkūs verslininkai, neteisingai suskaičiavę jiems primestus drakoniškus mokesčius, žmones, išdrįsę pasipiktinti pareigūnais, nes pastarieji taip „išjautrėjo“, kad bet kokią kritiką priima, kaip įžeidimą.

Beje, apie įžeidimus – visais laikais buvo mokoma, kad viešas žmogus, valstybės tarnautojas ar pareigūnas privalo būti tiek orus ir susivaldantis, kad nereaguoti į įvairius pasisakymus ir nejuokinti žmonių savo verkšlenimais apie įžeistą garbę ir orumą. Asmuo, turintis tam tikrą statusą, turi suvokti ne tik savo galimybes, bet ir įsipareigojimą savo statusui. Bet laikai pasikeitė, ir nieko jau nestebina nuolatiniai politinių veikėjų ir pareigūnų skundai teismuose – apginkite mano garbę, pasakykit, kad esu apšmeižtas, kitaip tokiu ir liksiu, kokiu mane pavadino. Matydama tai, pagalvodavau: „O gal toks tu ir esi, tik tavo pusėje teismai, kurie „nuplaus“ tavo mundurą, o tautą privers vergiškai tylėti? Tokiais tempais greitu laiku sulauksime net minčių cenzūros.“ 

Nenustebčiau, jei ir man tektų aiškintis teisme dėl kai kurių pasisakymų. Tik šito aš nebijau, nes kiekvienam žodžiui, kurį pasakiau ir pasakysiu, turiu įrodymų.

Grįžtam prie mūsų prokuroriško antititaniko – R.Jancevičiaus.

Itin išrankus ir reiklus savo aplinkai, R.Jancevičius neleisdavo, kad jo sistemoje būtų žmonės „iš gatvės“, savarankiški, turintis savo nuomonę, nepriklausomi, nepasiduodantys sistemos įtakai. Tokius sistema greitai išstumdavo arba sunaikindavo. 

Aš – ne išimtis: nebūdama sistemos žmogumi, neturėdama prokuratūroje nei dėdžių, nei brolių, „netempdavau ant kurpaliaus“ sufabrikuotas pagal užsakymą bylas, nereikalaudavau nerealių bausmių pirmą kartą teisiamiems už nesunkius nusikaltimus nusikaltėliams, nemėgau balių, „neliejau širdies“. Žodžiu, nebuvau įprasta prokurore.

Vieną kartą man atnešė bylą, kurį jau ne kartą buvo nutraukta – žmogus rastas prie savo baseino, šalia ginklas, šautinė žaizda galvoje. Prokurorai įžvelgė savižudybę, tačiau žuvusiojo artimieji nesutiko su šia versija, teigdami, kad savižudybė tik inscenizuota, o iš tiesų žmogus yra nužudytas. Dabar mums jau ne naujiena inscenizuotos tariamai natūralios mirtys, o tuo laiku apie tokią spec.tarnybų veiką mažai kam buvo žinoma. Šią istoriją knygoje „Durnių laivas“ yra aprašęs V.Petkevičius.

Aš buvau paprašyta formaliai surašyti eilinį atsisakymą iškelti baudžiamąją bylą. Kategoriškai atsisakiau, ir daugiau tokių prašymų negirdėjau. Tačiau sistemos akyse tapau nelojalia ir nepatikima sistemai. Ir tai negalėjo nesukelti pasekmių mano gyvenimui ir darbui.

STT iškėlus bylas mano artimiesiems dėl dokumentų klastojimo, niekas tų bylų nevilkino ir nenutraukinėjo, kaip paprastai tai daroma prokurorų artimųjų bylų atžvilgiu. Tiesiog su R.Jancevičiaus ir tuo metinio generalinio prokuroro K.Pėdnyčios „palaiminimu“ be jokio pagrindo, nesant iškeltai bylai, neturint sankcijos sulaikymui, man einant iš teismo į prokuratūrą, vidury baltos dienos buvau sulaikyta STT pareigų, įmesta į automobilį ir išvežta į jų būstinę.

Tai analogo lig šiol neturintis atvejis, kai su pareigūnu buvo pasielgta blogiau, nei su paprastu nusikaltėliu – net ir pastarajam sulaikyti surašomas bent sulaikymo protokolas, ką jau kalbėti apie prokuroro sulaikymo įforminimą. Mano atveju jokio oficialaus sulaikymo nebuvo, o apklausos protokolas surašytas tokiu būdu, kad atrodė, jog STT būstinėje išbuvau vos valandą laiko. O iš tiesų nuo šešioliktos valandos iki pusiaunakčio buvau tampoma į visokius kabinetus, įkalbinėjama prisipažinti, kad artimųjų dokumentus suklastojau būtent aš, man buvo grasinama, kad būsiu uždaryta dviems mėnesiams, jei neprisiimsiu kaltę už bent kokį nusikaltimą.

Nesunku įsivaizduoti, ką tuo metu jaučiau, žinodama, kad namie laukia beveik pusantrų metukų karščiuojantis sūnelis – baiminausi, kad auklė jo nepaliktų vieno namuose. Supratau, kad mano atžvilgiu vykdomi neteisėti veiksmai, tačiau ne be prokuratūros palaikymo – STT pareigūnai savo iniciatyva nebūtų išdrįsę taip savivaldžiauti ir be pagrindo sulaikyti pareigūno. Vėliau sužinojau, kad Generalinis prokuroras dar ilgai savo kabinete laukė mano galimo prisipažinimo, kad atbuline data galėtų sankcionuoti mano sulaikymą, ir bylos iškėlimą. Arba būčiau pakildžiusi „pakabintų“ pareigūnų gretas...

Tada aš nežinojau, kad tuo pačiu metu kituose kabinetuose mano sesuo, buvęs vyras ir draugė buvo įkalbinėjami apkalbėti mane mainais į paleidimą. Ir nors jie taip pat buvo laikomi vos ne iki pusiaunakčio, meluoti jie atsisakė. STT nieko neliko, kaip mane paleisti. Pabaigai jie pasiūlė mainais į bet kokį prisipažinimą, informaciją apie kitų mano bendradarbių „nuodėmes“ padėti užimti teisėjos vietą, į kurią pretendavau paskutiniu metu. Supratau, kad tai – toks būdas „pakabinti“ pareigūną, padėti jam pakilti karjeros laiptais ir toliau manipuliuoti juo savo naudai. Apie „pakabinimus“ ne kartą jau esu kalbėjusi viešai, bet tuo metu apie tai net užsiminti buvo neįmanoma – joks žurnalistas neišdrįstų parašyti, koks pūlinys bręsta teisėsaugos sistemoje.

Neturėjau ko prisipažinti, o dėl informacijos apie savo draugus, bendradarbius teikimą juos „nuraminau“ – pažadėjau jau artimiausiu laiku informuoti visus savo bendradarbius ir draugus, kad buvau sulaikyta STT, kad buvau verčiama įskundinėti, todėl tegul jie kol kas laikosi nuo manęs atokiau, nebendrauja. 

Iš tiesų taip ir pasielgiau – pasipasakojau ir beveik nutraukiau bendravimą su draugiškais man kolegomis. Likau viena ir nesaugi, ateityje tai labai pasijaus, bet tada jaučiausi daranti teisingus ir sąžiningus žingsnius. Beto, maniau, kad, be savo ryšių nebūsiu įdomi nei STT, nei prokuratūrai.

Išėjusi iš STT būstinės, išsikviečiau taksi ir grįžau namo – vienintelė atgaiva ir palaima buvo apsikabinti sūnelį ir palįsti po dušu. Jaučiausi purvina ir sutrypta...

Kitą dieną sužinojusi apie artimųjų sulaikymą, susitikau su seserimi, kurį prisipažino, kad neatlaikė spaudimo ir prisipažino suklastojusi dokumentus. Būtent sesuo, tikėjusi, kad visas kaltinimų absurdas išaiškės, ir byla bus nutraukta, įkalbėjo mane neskųsti savo neteisėto sulaikymo. Ji bijojo, kad tokio savavaldžiavimo paviešinimas gali pakenkti jos darbui – ji dirbo vieno teismo posėdžio sekretore. Aš nusileidau... Tai buvo pirma mano rimta klaida.

Apie savo sulaikymą informavau ir prokuratūros, kurioje dirbau, vadovybę – jai tai buvo naujiena. Apie man galimai nutikusią kažkokią nelaimę buvo kilęs įtarimas, nes po teismo posėdžio negrįžau į darbą, o mano paliktas prie prokuratūros automobilis tapo kliūtimi išvažiuoti kitiems prokuratūros darbuotojų automobiliams. Tačiau ir iš vadovybės išgirdau reikalavimą tylėti ir neieškoti kaltų...

Neužilgo po savo sulaikymo spaudoje perskaičiau, kad Klaipėdos krašte STT buvo sulaikiusi dar vieną pareigūnę. STT darbuotojai, nepasirūpinę pareigūnės mažamečiu sūnumi, likusiu vaikų darželyje po jo motinos sulaikymo, sulaukė didelių nemalonumų. Tada man ir dingtelėjo, kad aš suklydau, neapskųsdama savo sulaikymo. Ramino tik mintis, kad gal iš tiesų taip bus geriau mano seseriai.

Nors STT tuo metu jau dirbo iš Vilniaus apygardos prokuratūros perėjęs Antanas Klimavičius bei kitas prokuratūros darbuotojas – Vaidas Skirmantas, kurie dar suvaidins mano gyvenime savo lemtingą vaidmenį, STT neišdrįso sufabrikuoti man bylos ir priėmė nutarimą atsisakyti pradėti baudžiamąją bylą mano atžvilgiu. Tačiau sistema negali pralaimėti žmogui, tuo labiau, kad STT nutarimas netenkino prokuratūros. 

Po pusmečio nuo sulaikymo buvau pakviesta pokalbiui pas R.Jancevičių. Žinodama, kad šis prokuroras yra vienas pagrindinių smagračiu, sukančiu šią situaciją, į jo kabinetą įėjau, įsijungusi diktofoną.

Pokalbio, jei taip galima buvo tai pavadinti, metu R.Jancevičius griaudėjo, įspūdingai pakibdamas virš manęs savo masyviu stotu taip, kad bijojau būti sutraiškyta. O visa ko esmė buvo paprasta – išeik iš prokuratūros, nedrįsk man prieštarauti, ne tokius ąžuolus laužiau, tik skiedros lėkė, turbūt girdėjai... Aš klausiau, kodėl turėčiau išeiti, kas ne taip? Atsakymo nesulaukiau – prokuroras tik pravebleno, kad greitai turi atsirasti kažkoks dokumentas, kuris kažką lems. Supratau, kad man jokių priekaištų prokuratūra neturi, kad vyksta neteisėtas spaudimas ir auginimas. Todėl, pasakiusi: „Kai atsiras, tada ir kalbėsime,“ – išėjau iš kabineto.

Po pokalbio supratau, kad ir toliau būsiu persekiojama. Aš ėmiau ruoštis jų man primestam karui, apmąsčiau visus galimus jų „ėjimus“ ir galimus savo apsidraudimo būdus. Žinojau, kad viena silpniausių vietų – mano darbas ir darbo kabinetas. Juk, man nesant darbo vietoje, į stalčių galima įdėti ką nors, galima sunaikinti ar išvogti mano bylas, o mane apkaltinti jų pradingimu – tokie „suvalgymo“ metodai buvo seniai žinomi. O apsisaugojimo būdų beveik nėra – juk nesinešiosi su savimi darbo stalo, o visų bylų nesitempsi namo...

Skubiai pasitikrinau sveikatą ir suradusi, ką reikėtų „pasiremontuoti“, pradėjau gydymosi kursą. Sakysite, visi staiga „suserga“, kai padai pradeda svilti? Tačiau mano situacija buvo kitokia – nei mane kuo kaltino, nei man padai svilo, tačiau persekiojimo kažkokiu būdu man reikėjo išvengti. 

Prieš eidama sirgti, atidaviau į raštinę savo bylas, pareikalaudama raštu patvirtinti jų perdavimą. Raštinės darbuotojos, niekada to nedariusios kitiems prokurorams, tik prunkštė ir sukiojo pirštą prie smilkinio – suprask, kažkokia nenormali ta Guobienė. Bet man tai buvo ne motais – aš žinojau, kad jokiais metodais nebus pasibjaurėta, siekiant mano sunaikinimo.

Toks mano atsargumas vėliau mane išgelbėjo – kai dar kartą buvau iškviesta į Vilniaus apygardos prokuratūrą, mane apkaltino būtent tų bylų praradimu. Prokurorai nežinojo, kad aš užfiksavau bylų grąžinimą, o raštinės darbuotojos, matyt, nematė reikalo apie tai informuoti kitus prokurorus. Įdomiausia, kad, man parodžius bylų perdavimą patvirtinančių dokumentų kopijas, manęs jau nekaltino jų pradanginimu, tačiau ir dingusiomis bylomis daugiau nesidomėjo, jų neieškojo, nenustatinėjo asmens, galėjusio jas išvogti ar sunaikinti. 

Tik po metų man pavyko dėka LR Seimo kontrolieriaus, į kurį kreipiausi, patikrinimo gauti oficialų patvirtinimą, kad tų bylų prokuratūroje iš tiesų nėra, tačiau joks tyrimas dėl jų dingimo nebuvo atliktas, kaltų nebuvo ieškoma. Nenuostabu, juk prokuratūrai bylų dingimas buvo reikalingas vien tam, kad apkaltinti mane. 

Man sergant, buvo atliktas  neeilinis mano darbo tarnybinis patikrinimas – ir vėl, be jokio pagrindo, nesant jokiems nusiskundimams ar kitokiems signalams. Aišku, kad buvo ieškoma, prie ko galima būtų prisikabinti. Tačiau patikrinimo išvada tada mane prajuokino: per visą mano darbo – valstybinio kaltinimo palaikymo Vilniaus rajono apylinkės teisme laikotarpį, - prokurorai rado tik tris „mirtinas“ nuodėmes. Pasirodo, aš, palaikydama valstybinį kaltinimą, teisiamiesiems, kurie buvo teisiami pirmą kartą už nesunkius nusikaltimus, savo kaltę pripažino ir žalą atlygino, paprašiau skirti bausmes, nesusietas su laisvės atėmimu.

Žinoma, aš mačiau, kad prokurorai, kaip baidykles įstatymo lauke, paprastai gąsdina teisiamuosius prašymais teismo skirti jiems itin griežtas bausmes. Tačiau aš laikiausi nuostatos, kad tikrai profesionalus prokuroras turi prašyti realios bausmės, atitinkančios teismų suformuotą praktiką. Ir man buvo malonu, kai mano ir teismo nuomonė tiek dėl nuteisimo, tiek dėl bausmės skyrimo sutapdavo

Tiesa, kartą tuo metu dirbusio Vilniaus rajono apylinkės teisme teisėjo V.Dovidaičio buvau paklausta, ar nebijau savo valdžios, prašydama „neužaukštintų“ bausmių. Tada jam atsakiau a.a. prokuroro B.Žeberskio žodžiais: „O ko bijoti prašyti atitinkamos, „neužaukštintos“ bausmės? Kad advokatas nekvailintų kliento, jog jam pavyko papirkti prokurorą? 

Tai, jei prokuroras paprašys griežtos bausmės, o teisėjas paskirs mažesnę, advokatas girsis, kad papirko teisėją. Mes neturime iš proceso daryti spektaklio – kiekvieno proceso dalyvio, ar tai būtų prokuroras, ar tai būtų teisėjas, įvaizdis mūsų teisinėje sistemoje vienodai yra svarbus“.  Tokių prokurorų, kaip a.a. B.Žeberskis, nebuvo daug, tačiau juos atsimenu, kaip tikrus profesionalus ir šviesius, garbingus žmones.

Perskaičiusi tarnybinio patikrinimo išvadą, paklausiau: „Tai viskas? O kaip teisėjai nubaudė teisiamuosius? Taip ir nubaudė, kaip prašiau? Ir nuosprendžiai įsiteisėjo? Ar jūs norite pasakyti, kad ir tuos nuosprendžius priėmę teisėjai yra kažkokie nemokšos ar, dar blogiau, korumpuoti?“ Prokuroras pratylėjo, o taip ilgai rinkta tarnybinio patikrinimo medžiaga liko dulkėti jo kontoros stalčiuose.

R.Jancevičius nežinojo tikrojo fakto, kurį tikrai būtų panaudojęs prieš mane – vieną kartą aš įkalbėjau teisėją pakeisti jau paskelbtą nuosprendį, sumažinant paskirtą nuosprendžiu bausmę. Tada Vilniaus rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama nužudymo bylą – sesuo, neapsikentusi agresyvaus, nuolat girto brolio smurto savo, savo mažamečių vaikų ir savo motinos atžvilgiu, broliui bandant atimti paskutinius maisto, skirto vaikams, likučius, dūrė peiliu jam į krūtinę. 

Atkelta iš 5 psl.

Vienintelis dūris buvo mirtinas. Aš, tikėdamasi, kad teisėja perkvalifikuos teisiamosios veiksmus į nužudymą, didžiai susijaudinus, pati, laikydamasi prokuroriškos pozicijos, paprašiau nuteisti už nužudymą ir paskirti trejus metus laisvės atėmimą. Teisėja tenkino mano prašymą ir paskelbė nuosprendį. Tada aš pamačiau, kaip tą gražią, aukštą, tačiau nelaimės sugniuždytą moterį ėmė purtyti kažkoks nerealus drebulys, o lūpos karštligiškai šnabždėjo vienintelius žodžius: „Vaikai, mano vaikai...“

Aš įbėgau į teisėjos kabinetą ir ėmiau maldauti, kad paskirtų bent dvejus metus laisvės atėmimą – mažiausią bausmę, kurią galima buvo tada skirti už nužudymą. Neatsimenu, kokiais žodžiais aš beldžiausi į teisėjos protą ir širdį, tačiau teisėja grįžo į teismo salę ir patikslino paskirtos laivės atėmimo bausmės laiką , sumažindama jį iki dvejų metų.

Žinoma, aš supratau, kad, jei apie tai sužinos mano valdžiai, mano darbui prokuratūroje ateis galas. Galėjo kliūti ir teisėjai... Iš vienos pusės man palengvėjo – nuteistoji jau po metų galės grįžti pas savo mažamečius vaikus, iš kitos pusės jaučiausi bjauriai, nes neišdrįsau būti teisinga ir galėjau dėl to sukelti pasekmes teisėjai. Būtent tada aš nusprendžiau daugiau niekada aklai nesilaikyti prokuroriškos pozicijos. 

Toks, kaip R.Jancevičius, sužinojęs apie šią bylą, mane iš karto apkaltintų galimais korupciniais ryšiais su teisiamąja, net neimdamas domėn, kad teisiamoji, jauna dviejų mažų vaikų motina, buvo bedarbė, neturinti net savo kampo. O žmogiškoji samprata, manau, jam yra svetima. Tai ir gerai, kad jis tada nepamatė tos bylos...

Visgi dar buvo dalykų, kurie nesiderino su mano darbu prokuratūroje, ir aš apie juos būtinai papasakosiu.

Suvokiau, kad man nebus leista ramiai dirbti savo darbo, todėl sirgdama skubiai išlaikiau egzaminus į advokatūrą ir, baigiantis nedarbingumo pažymėjimui, atvykau į Vilniaus apygardos prokuratūrą nudžiuginti R.Jancevičiaus, kad jo svajonė išsipildė – aš išeinu iš prokuratūros. Per skubėjimą, o gal ir iš didelio džiaugsmo jo pavaduotojas man užvizavo, kad aš nuo rytojaus esu atleidžiama iš darbo savo noru. Tačiau R.Jancevičius taip norėjo kuo greičiau manimi atsikratyti, jog paprašė perrašyti pareiškimą, nurodant, kad aš jau tą pačią dieną prašausi atleidžiama – perrašiau, užvizavo ir šį pareiškimą. Taip ir liko atsiminimui apie tuos siaubingus laikus prokuratūroje, kurioje išdirbau beveik aštuonerius metus, tie du pareiškimai su skirtingomis atleidimo datomis.

Su kažkokiu palengvėjimu ir geru išsilaisvinimo jausmu išėjau iš Vilniaus apygardos prokuratūros pastato. Tačiau mane pasivijo tuometinis R.Jancevičiaus pavaduotojas A.Januitis, kuris net uždusęs bėgo paskui, kad paklausti manęs, ... ką aš dabar darysiu, iš ko gyvensiu. Buvo akivaizdu, kad mano netikėtas sutikimas išeiti iš prokuratūros nustebino R.Jancevičių, todėl smalsumas nugalėjo ir man iš paskos buvo pasiųstas pavaduotojas. Neslėpdama pasakiau apie savo būsimą advokatavimą. 

Pavaduotojas taip ir paliko stovėti be žado. Žinoma, toks posūkis mano gyvenime neatitiko prokuratūros lūkesčius – juk jie norėjo matyti mane sunaikintą, sugniuždytą, sėdinčią su ištiesta ranka prie Aušros vartų. O čia – žmogus ne tik kad ištvėrė persekiojimą, bet dar ir atsistojo į kitą barikadų pusę, kur naudos savo žinias ir gebėjimus prieš juos pačius? Ne, sistema to neleidžia. Naikinimas turėjo tęstis.

Dirbdama iš pradžių advokate, vėliau teisininke, stebėjau R.Jancevičiaus kontoros „perliukus“ – ir kai kurie jų juokino, o kai kurie šiurpino. Bet vienas buvo akivaizdu, prokuratūros sistema smunka, seklėja teisine ir žmogiškąja prasme, tapdama griozdiška savavaldžiavimo ir visiško nebaudžiamumo mašina.   

Praėjus pusmečiui nuo advokatavimo pradžios, man buvo iškelta baudžiamoji byla, apie kurią taip pat papasakosiu. Pirmiausia, ką padarė prokuratūra po bylos iškėlimo, tai kreipėsi į advokatūrą, prašydama uždrausti man dalyvauti baudžiamosiose bylose. Ir vėl analogo neturintis atvejis – advokatūra nedrįso prieštarauti prokurorams, ir aš tapau vienintele advokate per visą advokatūros laiką, kuriai buvo apribota galimybė ginti klientus baudžiamosiose bylose. 

Nei tuo metu galiojęs įstatymas, nei realaus pagrindo buvimas nesuteikė tokio apribojimo galimybės, bet, kaip vėliau pamačiau, mano atžvilgiu įstatymai jau nustojo galioti. Su laiku prokuratūrai tapau ne tik bandomuoju triušiu – ką dar galima padaryti su nesisteminiu žmogumi, bet ir persona non grade. Pavykus pirmiems jų bandymams pakenkti man, nors nesilaikant įstatymų, pažeidžiant juos, toliau teisinė sistema visai „įsivažiavo“, ir aš dar ne kartą būsiu tuo žmogumi, kurio atžvilgiu bus pasielgta beprecedentiškai ir neįstatymiškai. Žodžiu, nuo to momento sistemos „rankos atsirišo“.

Kadangi šiaip ne taip gavau iš advokatūros leidimą atstovauti baudžiamosiose bylose bent jau nukentėjusiuosius asmenis, o ginti mano klientus baudžiamosiose bylose oficialiai galėjo mano partnerė, advokatė A.Šeikina, mano darbas baudžiamosiose bylose tęsėsi. Tiesa, kiekviena byla, kurioje bent kiek sufiguruodavo mūsų pavardės, turėjo ypatingą prokuratūros kontrolę. Prokuratūra nenorėjo manęs matyti net toje pačioje barikadų pusėje, kai atstovaudavau nukentėjusiuosius, palaikydama prokuratūros poziciją. 

Atsimenu, kai byloje teko atstovauti žuvusio dėl Lukiškio kalėjimo gydytojų kaltės berniuko motiną, prokuroras visom išgalėm stengėsi mane išstumti iš bylos, tačiau teisėjas nusprendė leisti man dalyvauti byloje. Po itin sudėtingo ir ilgo bylos nagrinėjimo, kai medikės kaltė buvo įrodyta, aš iš prokuroro lūpų visgi išgirdau tylius padėkos žodžius. Tylius, nes jis dėkojo asmeniškai, o ne prokuratūros vardu...

Vienas mūsų klientas buvo apkaltintas merginos išžaginimu, nors pats dievagojosi, kad ji santykiavo savo noru. Vaikino tėvas pakalbino merginą ir tą prisipažino, kad buvo apsvaigusi, tačiau santykiavimui neprieštaravo. Todėl vieną dieną mūsų ofise pasirodė klientas, jo tėtis ir mergina. Mergina pasiguodė, kad yra spaudžiama laikytis kaltinimo, kitaip jai buvo pagrasinta iškelti baudžiamąją bylą už melagingus parodymus. 

Ji manęs paklausė – ką daryti? Patariau sakyti tiesą. Mergina ryžosi ir prokuratūrai papasakojo viską, kaip buvo. Prokuratūra tuoj pat vaikino tėvui, mano partnerei iškėlė baudžiamąsias bylas už poveikį nukentėjusiajai. O dėl manęs prokurorai kreipėsi į advokatūrą, reikalaudami, kad būčiau išbraukta iš advokatų sąrašo, nes aš konsultavau merginą, neimdama atlygio, tai yra, pažeisdamas advokatūros įstatymo reikalavimus. Tuo metu labai svarbu buvo, kaip advokatūra išspręs jų prašymą.

Situacijos absurdiškumas paaiškėjo, kai advokatūroje pasiaiškinau, jog aštunto Dievo įsakymo – „Nekalbėk netiesos“, - pacitavimą nevertinu, kaip konsultacijos, todėl ir pinigų už tai neimti negaliu. Advokatūra, nors ir purkštavusi kartu su prokurorais ant manęs, visgi nutraukė drausminės bylos nagrinėjimą, o prokurorai panaikino kaltinimus mano partnerei, kliento tėvui ir pačiam klientui. Tariamo išžaginimo byla sužlugo. Bet nuo to momento kiekviena byla, sužlugusi mūsų darbo dėka,  tik didino prokuratūros priešiškumą ir neapykantą mūsų atžvilgiu.

Klientai buvo įkalbinėjami atsisakyti mūsų paslaugų, visoje teisinėje sistemoje buvo formuojamas mūsų, kaip agresyvių ir nepagarbių, advokačių įvaizdis. Dirbti tapo sunkiau...

Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo ištirta vieno tariamo pasikėsinimo nužudyti byla, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas. Nuteistasis kreipėsi į mus, prašydamas surašyti kasacinį skundą. 

Pavarčiusi baudžiamąją bylą, aptikau eilinį Vilniaus apygardos prokuratūros „perliuką“. Suradau ir straipsnį, kuriame buvo giriamas R.Jancevičiaus pavaduotojas B.Maciulevičius, suradęs didelį neteisėtai laikomą ginklų ir šaudmenų arsenalą. Šis faktas mane labai sudomino.

Pasirodo, atvykus pas poną Ž. atlikti kratos ir pasiūlius jam geranoriškai parodyti, kur yra laikomi ginklai ir šaudmenys, šis nesipriešino ir atidavė prokurorams saugomą ginklų arsenalą. Ir čia B.Maciulevičius priima tiesiog „saliamonišką“ nutarimą – Ž., geranoriškai kratos metu atidavęs pas jį saugomus ginklus ir šaudmenis, turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Opa... Remiantis tokiu nutarimu, dabar galima prašyti nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti narkomanus, narkotikų prekeivius, jei jie KRATOS metu GERANORIŠKAI patys parodo, kur slepia narkotikus, arba žmogžudžius, jei šie GERANORIŠKAI parodo, kur paslėpė lavoną, arba kyšininkus, jei šie kratos metu GERANORIŠKAI atiduoda gautą kyšį? Tada pagalvojau: „Nuo kada krata tapo geranoriškumo aktu? Matyt, šioje byloje tam Ž. Ne už gražias akis buvo suteikta tokia malonė.“ 

Bylos esmė šiek tiek atskleidė uždangą, slėpusią tikruosius prokuratūros tikslus. Klientas buvo nuteistas už pasikėsinimą nužudyti, kai, palaikęs verdančiame vandenyje Kalašnikovo šovinius, jais iššovė į žmogų, nenorėjusį grąžinti jam didelės pinigų sumos. Žinoma, tai negražus būdas pagąsdinti skolininką ir susigrąžinti skolą, tačiau prie ko čia pasikėsinimas nužudyti? Akivaizdu, kad, norėdamas kažką nužudyti, žmogus nedarys tokių nesąmonių, kaip šovinių virimą vandenyje, ko pasekoje šovinių šaunamoji galia taip susilpnėja, kad negali peršauti bent kiek storesnio drabužio.

Pradėjus aiškintis nukentėjusiojo asmenybę bei aplinkybes, dėl kurių jam tokia palanki tapo prokuratūra, Ž., turėjęs kliento įgaliojimą, staiga nutraukė darbą su mumis, net neinformavęs apie tai kliento. Toks mūsų gilinimasis į bylos medžiagą buvo neparankus, tiek prokuratūrai, tiek Ž. Pagal jau atidirbtą schemą, vėl pasipylė skundai į advokatūrą ir suaktyvėjo persekiojimas. Bet mums jau buvo aišku, kad prokuratūrai buvo gyvybiškai svarbu nušalinti mus nuo tos bylos, kad, gink Dieve, mes neatskleistume daugiau, nei jie to norėtų. Jau ir taip mes per toli buvome pažengusios šios bylos analizėje...

Vienu metu man ir partnerei per trumpą laiką buvo iškeltos net keturios bylos, tiesa, ne visose prokuratūra išdrįso pareikšti įtarimus. 

Vienoje byloje mano partnerė buvo liudytoja, tačiau prokuratūra kažkodėl nusprendė areštuoti jos namą, uždraudžiant jį parduoti ar dovanoti. Šio savo nutarimo prokuratūra partnerei „kažkodėl“ neįteikė. Man šis nutarimas tapo žinomas, kai susipažinau su savo baudžiamąja byla. Vieną dieną, kilus gaisrui name, partnerė nusprendė perdengti stogą ir sutvarkyti elektros instaliaciją. 

Vos prasidėjus remonto darbams, mums buvo iškeltos bylos – partnerei už savavaldžiavimą, man – už bendrininkavimą savavaldžiavime. Pasirodo, nors draudimo remontuoti namo nebuvo, nutarimas uždėti areštą namui partnerei nebuvo įteiktas, prokuratūra kategoriškai pareiškė, kad areštuotą namą remontuoti yra grubus savavaldžiavimas. Prokuratūros akyse aš tapau kalta, kad, žinodama, jog namas areštuotas, ...nepranešiau apie tai partnerei ir neuždraudžiau atlikti remonto. Pasirodo, mano nusikaltimo esmė tame, kad neatlikau prokuratūrai priskirtos funkcijos -  nepranešiau partnerei apie jos namo areštą.

Ir šie absurdiški kaltinimai subliuško, bet kiek pasityčiojimo ir pažeminimo teko iškentėti – mus kaip didžiausias nusikaltėles tampė į apklausas, filmavo... O kai, neapsikentusios tokio pasityčiojimo, savo parodymus surašėme eiliuota satyrine forma ir pateikėme į bylą, prokurorai vėl nubėgo skųstis advokatūrai. Šį kartą „už nepagarbą teisėsaugai“ advokatūra mus nubaudė drausmine tvarka. 

To aš niekaip negalėjau suprasti – byloje ginėmės ne kaip advokatės, o kaip įtariamosios, tai kodėl mums neleidžiama naudotis įstatymo neuždraustomis priemonėmis? Jei kažką eilėmis įžeidžiau, prašau, kreipkitės į teismą, kelkite baudžiamąją bylą dėl įžeidimo. Tačiau norinčių taip apsiginti neatsirado. Pirma, nenorėta, kad pasklistų gandas apie mūsų persekiojimą, fabrikuojant mums kaltinimus ir bylas. Antra, eilės buvo itin taiklios, todėl be teisminės satisfakcijos prokuratūros lauktų ir tam tikras pažeminimas.

Beje, man ne vienas prokuroras ir teisėjas vėliau prisipažino, kad jie tas eiles daugino ir slapta skaitė, gyrė už sąmojį ir tiksliai aprašytus personažus...

 

Komentarai   

+16 # sakals 2018-01-16 20:56
grazi merga ta daiva-tik Aurims varda pakeite,ir drasi,kad butu trecia tokia po Sadunaites-jau Lietuvai but lengviau ...vargdieniai -turetu vilti nelikti baudziauninkais...,bet gi - skamba ir skamba "vyrai -uz Lietuva",o vyrai ne krust-tik uzpasalpini bambali pajuda iki tasko...
tad keli dirbantys islaikome keliasis simtus...visokio proto ubagu...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+9 # Nu jo 2018-01-17 09:00
Vinipuko nuotykiai...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+20 # Zenonas Priekuliškis 2018-01-17 09:01
Labai taikliai parašyta. "Sistema negali pralaimėti žmogui", aš dar pridėčiau nuo savęs: "pralaimėti gali tik už pinigus". Šaunuolė Daiva Guobienė, dėkojam.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # Zenonas Priekuliškis 2018-01-17 22:12
Neįsivaizduoju koks būtų tvaikas jeigu iš šio vadinamo prokuroro R.Jancevičiaus išangės pasklistų paleistos dujos? Manau baisiau už "nabašniko".
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # jeronimas 2018-01-18 00:11
Labi faina nuotrauka,toks tikras pupuliuks.Cia arba ikales i duda arba is po susitikimo Kleboniskiu miskeli,
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti