Aukščiausias teismas dokumentų klastojimą bandė pridengti "šventa pasitarimo kambario paslaptimi""

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.75 (2 Votes)

Aukščiausias teismas dokumentų klastojimą bandė pridengti "šventa pasitarimo kambario paslaptimi""

Kaip mafija užvaldė teisingumo monopolį?

 

Vilnietis Vytautas Gušauskas kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį su pareiškimu „Dėl korupcijos, įvykdytų nusikaltimų teisingumui, nusikaltusių teisėjų apkaltos proceso farso ir teisingumo atstatymo šalyje“.

Pasirodo, kad Seimas dar 1997 m. priėmė nutarimą ištirti „teisminių institucijų ir prokuratūros pareigūnų veiksmus tam tikrose civilinėse bylose“, tačiau iki šiol šis tyrimas nėra atliktas.

Mat Lietuvos Aukščiausiojo teismo vadovai tuo metu įkliuvo kaip mokinukai, suklastoję savo pažymių knygelę – ištrynę blogą pažymį ir vietoj jo įrašė gerą.

Neįtikėtina, tačiau būtent taip pasielgė ir Aukščiausiojo teismo korifėjai – nagrinėjant revizoriaus Vytauto Grušausko gražinimo į darbą bylą – suklastojo dokumentus – užtepė baltu tušu generalinio prokuroro skunde žodį "prezidiumui",  ant viršaus spausdinimo mašinėle įrašė kitą adresatą - "plenumui".

Mat pagal tuo metu galiojusius įstatymus V.Gušausko byloje generalinio prokuroro priežiūrinis protestas buvo nusiųstas AT prezidiumui. Paaiškėjo, kad prezidiumas šio protesto nagrinėti neturėjo teisės, kadangi penki (iš septynių) AT prezidiumo nariai jau anksčiau dalyvavo nagrinėjant tą bylą. Išeitų, kad dabar jie imtųsi vertinti savo pačių darbą ir priimtus sprendimus.

Situacija buvo patinė. Kaip šiuo atveju iš keblios padėties sukosi aukščiausieji teisėsaugos pareigūnai? Ogi visiškai taip pat, kaip apie galimas pasekmes negalvojantis mokinukas, mokytojo žurnale ištaisantis pažymį į geresnį. Generalinio prokuroro proteste užtepus žodį "prezidiumui" ant viršaus spausdinimo mašinėle užspausdintas kita adresatas - "plenumui".

 

Aukščiausiojo Tesimo pirmininkas M.Lošys ir ką tik davęs priesaiką Konstitucinio teismo teisėjas J.Žilys.

 

Paaiškėjo, kad už minėto dokumento suklastojimą buvo atsakingas toks A. Valiulis, dirbęs Aukščiausio teismo (AT) pirmininko pavaduotoju bei Civilinių bylų kolegijos pirmininku.

 

Seimas buvo sudaręs tyrimo komisiją ir prieš A. Valiulį buvo siekiama pradėti pirmąjį šalies istorijoje apkaltos procesą.

 

Priminsime, jog apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kuri Seimo taikoma aukščiausiems valstybės pareigūnams, taip pat Seimo nariams dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą. Kitaip tariant, apkalta siekiama išspręsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. Anot teikimo apkaltai autorių, įstatymų pažeidimai Lietuvoje, prasidėję daugiau kaip prieš dešimtmetį, buvo perkelti ir tęsiami taip pat ir Nepriklausomos Lietuvos teisminėje praktikoje - už nusižengimus teisingumui personalinė atsakomybė tenkanti A.Valiuliui.

 

Aukštasis Temidės tarnas buvo kaltinamas "dėl žinomai neteisingų sprendimų" ir dėl to, kad jis Aukščiausiojo Teismo prezidiumui adresuotą šalių generalinio prokuroro priežiūrinį protestą "peradresavo" Aukščiausiojo Teismo plenumui. Teikimo autorių šis "peradresavimas" buvo traktuojamas kaip klastotė.

 

Labai keista, kad garbūs teisėsaugos ponai nesijautė padarę nusižengimo bent jau teisinei etikai. Dar keisčiau, kad net Seimo specialioji tyrimo komisija (STK), nors "darbavosi" penketą mėnesių, taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, kas ir kieno įsakymu tą "peradresavimą" atliko, t.y. suklastojo kitos teisinės institucijos oficialų dokumentą. Kalta liko bevardė, beveik mitinė "kažkokia" mašininkė, Aukščiausiajame Teisme, suprantama, seniai nebedirbanti, ir kurios pėdsakų Seimo Specialioji tyrimo komisija taip ir neįstengė aptikti. 

 

Nes ir nesistengė

 

Gera proga priminti tuo metu (1993 m.) galiojusį LR Baudžiamojo kodekso 182 str. "Tarnybinis suklastojimas": "Pareigūno įrašymas į oficialų dokumentą žinomai melagingų žinių surašymas ar išdavimas žinomai melagingo dokumento, taip pat suklastojimas dokumento, esančio įmonės, įstaigos ar organizacijos byloje, jeigu šie veiksmai padaryti dėl savanaudiškų ar kitokių asmeninių paskatų, - baudžiami laisvės atėmimu iki 2 metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba atleidimu iš pareigų".

Iškilus visai šiai istorijai į viešumą, dar 1997 m. lapkričio 12 d. Seimo Pirmininko pavaduotojas prof. Feliksas Palubinskas pateikė  Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmams Vytauto Gušausko civilinėse bylose ištirti sudarymo“ projektą.

„Tačiau dėl nežinomų ir nesuprantamų priežasčių, nepaisant daugkartinių mano, kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo narių raginimų iki nutarimo projektas netgi nebuvo apsvarstytas, tyrimas neatliktas, - teigia V.Gušauskas, - be kita. ko, neištirtomis liko aplinkybės, kodėl nusikaltusių teisėjų (A.Valiulio, M.Lošio, A.Baranovo ir kt.) apkaltos procesas [pirmasis  Lietuvos Respublikos istorijoje) buvo paverstas farsu, kurį organizavo tuometinis Seimo Pirmininkas Č.Juršėnas. Konstatuotina, kad paties p. Č.Juršėno byla 1992 m. lapkričio 25 d. buvo įteikta tam pačiam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui A.Valiuliui, prašant teisme patvirtinti ar paneigti juridinį faktą dėl jo bendradarbiavimo su KGB.

Tačiau Visuomeninė Konstitucijos saugos komisija (pirmininkas A.Buračas; sekretorius - L.Sabutis) dar 1994 m. kovo 3 d. posėdyje apsvarsčiusi klausimą „Dėl LR Aukščiausiojo Teismo ir kitų teisinių institucijų neveiksnumo, ginant konstitucines Lietuvos piliečių teises (V.Gušausko byla), pripažino, kad:

1. Visiškas dabartinės sudėties LR AT Prezidiumo veikios pažeidžiant LR Konstitucijos 109 straipsnį;

2. Neginčytinai antiįstatymiška LR AT (Lošys) veika falsifikuojant tiek V.Gušausko bylos eigą, tiek ir LR Generalinio prokuroro priežiūros dokumentą. Kai yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, dabartinės sudėties AT Prezidiumas pagal LR Civilinio proceso kodekso 19, 22, 25 str. privalėjo atsistatydinti.

Vertindama tai, kad minimoje V.Gušausko byloje yra „<...> įsipainioję nemaža teisėjų, sulaužusių savo priesaiką ir įvykdžiusių nusikaltimų teisingumui, Komisija siūlė siekti ir paremti iniciatyvą, kad LR Seimas sudarytų specialią tyrimo komisiją AT antiįstatyminei veiklai įvertinti ir jo krizei neatidėliotinai įveikti bei pradėti procedūrinę bylą, siekiant vėlesnio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo bei paaiškinimo dėl LR AT vadovybės falsifikacinės veiklos įvertinimo <...>“.

Tačiau, deja, niekas taip ir nebuvo padaryta, o padaryti nusikaltimai teisingumui buvo dangstomi.

Įvyko derybos tarp įtariamųjų nusikaltėlių

Negana to, paaiškėjo, kad įvyko neteisėtos „derybų“ tarp tiesiogiai suinteresuotų Aukščiausiojo Teismo prezidiumo narių (A.Valiulio, M.Lošio, A.Baranovo, A.Pėstininko, O.Dziedulionienės), taip pat A.S Jankausko, A. Juknos ir generalinio prokuroro A.Paulausko. 

Prezidiumo penki pirmieji paminėti nariai, neturintys teisės nagrinėti bylos dėl tiesioginio suinteresuotumo, privalėjo pagal CPK 19, 22, 25 straipsnius atsistatydinti. Jiems neatsistatydinus, Seimas turėjo juos atstatydinti ir patvirtinti naujos sudėties Aukščiausiojo Teismo prezidiumą. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. birželio 4 d. nutarimo „teiginius“ apie darbo bylos „pagrindą“ paneigė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras K.Pėdnyčia 1997 m. birželio 28 d. pažymoje „Dėl V.Gušausko atleidimo iš darbo pagal LR DIK 43 str. 3 p.“, kurioje nurodyta motyvuota išvada, kad V.Gušauskas iš darbo atleistas neteisėtai. Pažyma 1997 m. liepos 1 dienos raštu Nr. 01/16- 97 išsiųsta Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui S.Stačiokui, kuris nepaisant gautos pažymos, gindamas teisininkų klano interesus, biurokratiškai atsirašinėjo į pareiškėju kreipimusis.

Leiskite paklausti: argi ankstesnių savo sprendimų gynimas nėra savanaudiška teisėjo paskata, kuriai taikytinas minėtasis straipsnis?

Dabar apie tai, kuo generalinio prokuroro protesto "peradresavimas" pakenkė labiausiai byla suinteresuotam asmeniui - revizoriui V.Gušauskui. Pagal tuo metu galiojusį Civilinio proceso kodekso 6 str., "teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismas, vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš įstatymą ir teismą". Tačiau pil. V.Gušausko teisės buvo suvaržytos, ir tą padarė AT teisėjai. Mat kiekvienas pilietis pagal tuometinius įstatymus turėjo teisę kreiptis į dvi priežiūrines instancijas - AT prezidiumą bei plenumą. V. Gušauskui padaryta nemaloni išimtis, kadangi jo byla buvo perduota iškart į AT plenumą, peršokant prezidiumą. Ieškinį atmetus, pilietis prarado galimybę kreiptis į dar vieną pagal įstatymus jam priklausančią instanciją - ar gali būti akivaizdesnis CPK 6 str. pažeidimas? Pažeista piliečio lygybė prieš įstatymą ir teismą, todėl STK pareiga ir buvo išsiaiškinti, kad to pažeidimo autoriai.

A. Valiulį Seime tvirtinant AT teisėju (1994 m. lapkričio 24 d.), jis taip aiškinęs generalinio prokuroro protesto "peradresavimo" faktą. Esą AT prezidiumo posėdyje dalyvavęs generalinis prokuroras pats pasiūlęs savo paties protestą perduoti iš AT prezidiumo plenumui. Pasiūlymą prezidiumas ir įtvirtinęs nutarimu... Taip aiškino p. A.Valiulis. Tačiau to nutarimo niekas nėra nei matęs, nei regėjęs, drįstame teigti, kad jo ir negali būti: mat penki (iš septynių) prezidiumo nariai išvis neturėjo teisės įtakoti šios bylos likimo (kaip su byla susiję teisėjai).

Įdomiausia štai kas. Generalinis prokuroras A. Paulauskas Seimo STK tvirtino, kad AT prezidiume savo paties protestą "peradresuoti nei prašęs, nei siūlęs, o apie "peradresavimą" sužinojęs tik AT plenumo posėdžio dieną (1993 m. birželio 4 d.). Stebina ir tai, kad pirmasis įstatymo saugotojas šalyje į suklastotą dokumentą nesureagavo, principingumo neparodė ir baudžiamosios bylos neiškėlė.

 

'Teisingumo“ monopolis

 

Atskiros kalbos nusipelno 1993 m. birželio 4 d. AT plenumo posėdis, kurio metu buvo nagrinėtos ir atmestos keturių asmenų civilinės bylos, Tarp jų atmestas ir "peradresuotasis" generalinio prokuroro protestas dėl V.Gušausko grąžinimo į darbą bylos. Minėtas posėdis bei metų metais besitęsiančios peripetijos - tai akivaizdus buvusios teisminės nomenklatūros savivalės, įsišaknijusių įpročių, informacijos slėpimo nuo visuomenės pavyzdys.

Pradėkime nuo to, kad dar niekam nėra pavykę gauti to posėdžio protokolo, o be jo neįmanoma patikrinti posėdyje priimtų nutarimų teisėtumo. Būtent to ir siekia buvusioji (ir tebeesanti) teisminė nomenklatūra. Tuometinis AT pirmininkas M.Lošys, jo pavaduotojas A. Valiulis bei dabartinis pirmininkas P.Kūris Seimui bei ieškovui V.Gušauskui išsijuosę tvirtina (yra dokumentai), kad AT plenumų protokolai nerašomi, todėl ir jų reikalauti nėra prasmės. 

 

Ponas A.Valiulis net kalba apie "šventą pasitarimo kambario paslaptį". Visiškai aišku, kodėl paslaptys šiuo atveju reikalingos. Šių eilučių autorius turi kelių liudytojų parodymus, iš kurių aiškėja, kad minėtame plenumo posėdyje V.Gušausko bylos reikalu kalbėjo ir pats A. Valiulis, nors kaip su ankstesniu bylos nagrinėjimu susijęs teisėjas tokios teisės ir neturėjo. Tai viena.

Antra. Atsiverskime leidinį "Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios", 1990 m. kovo 20 d., Nr. 8, 230 psl. Skirtingai, negu tvirtina garbūs teisėsaugos metrai, tuo metu galiojusio "Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymo" 33 str. ("Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo plenumo posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai jo narių. Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo plenumo nutarimai priimami balsuojant atvirai. Nutarimas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma plenumo narių."

O štai to paties įstatymo 5 punktas: "Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo plenumo sekretorius organizuoja plenumo posėdžius, užtikrina, kad būtų surašomas plenumo posėdžio protokolas".

Nejau šito nežinojo teisėsaugos elito atstovai?0 jei žinojo, tai kodėl nevykdė įstatymo reikalavimų, rašė klaidinančius raštus taip pat ir Seimui?

Beje, minimas įstatymas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1990 m. vasario 13 d., dar prieš paskelbiant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Sovietinis teisinis produktas galiojo Lietuvos Respublikos teisminėje praktikoje iki 1995 m. sausio 1 d. Aukščiausiojo Teismo plenumo posėdžių nutarimų jokia kita instancija negalėjo ne tik atšaukti, bet ir kontroliuoti. Visuomenei informacija buvo visiškai neprieinama, kadangi visada buvo galima pasiremti mistine "šventa pasitarimo kambario paslaptimi". Kuo ne masonų ložė?

 

Veiklos nekontroliuojamumas, sprendimų neapskundžiamumas - kas gali būti patogiau? Ateitis nepavaldi net ir aukščiausiojo ešelono teisminei nomenklatūrai, tačiau kodėl nepamėginus užsitikrinti "teisingumo" monopolio praeičiai? AR ne todėl 1994 m. birželio 15 d. priimtojo įstatymo (1-498) 4 str. skelbia: "Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimai civilinėse ir baudžiamosiose bylose negali būti skundžiami"? Argi tai ne diskriminacija, ne žmogaus teisių pažeidimas?

 

Nuostabą kelia tai, kad Seimo specialioji tyrimo komisija (STK), penkis mėnesius sprendusi kryžiažodžius, nepastebėjo akivaizdžių absurdų teisiniuose įstatymuose ir tuo labiau teisminėje praktikoje, neįžvelgė asmeninių AT pirmininko pavaduotojo A.Valiulio sprendimų prasilenkimo su teisingumu. Septyniais balais iš dvylikos STK priėjo išvados apkaltos A.Valiuliui nekelti. Belieka priminti, kad keturi STK nariai protestuodami iš komisijos pasitraukė, jai dar nebaigus darbo. Svarstant komisijos išvadą nedalyvavo ir penktasis Seimo opozicijos pasiūlytasis STK narys - akademikas Antanas Buračas.

 

Dovana teisėjui, gimtadieniui artėjant

 

Taigi iš pašaknų rautas ir neišrautas teisėsaugos šulas nusprendė nebežaisti su likimu ir parašė atsistatydinimo iš AT teisėjų pareigų pareiškimą.

Nieko tebūtų keista, jei ne stebėtinas skubotumas, kaip visa ši atsistatydinimo procedūra atlikta.

Sausi j 15 d.  A. Valiulis "ryšium su išėjimu į pensiją ir dėl sveikatos būklės pagal Lietuvos AT statuto 18 str. parašo prašymą Lietuvos AT pirmininkui P.Kūriui. Tą pačią dietą P.Kūris pasirašo A. Valiulio prašymą pagal LR Konstituciją savo ruožtu kreipiasi į LR Prezidentą Brazauską, prašydamas pasirašyti atitinkamą teikimą Seimui.

Sausio 16 d. (neįtikėtinas operatyvumas) Prezidentas pasirašė dekretą.

Neapsijuokė ir Įstatymų leidėjas. Tą pačią sausio 16 d. Seimo pirtininko pavaduotojai Andrius Kubilius pasirašo nutarimo projektą "Dėl A.Valiulio atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų’*. Sausio 21 d. ypatingos skubos tvarka nutarimo projektas  pateikiamas Seimui, tačiau Seimo nariai neskubėjo balsuoti už pono Valiulio atleidimą iš pareigų, ryšium su išėjimu į pensiją ir dėl sveikatos būklės.

 

Matyt, skirtingos orientacijos politinėms jėgoms A. Valiulio asmenybė tapo nebepriimtina.

 

Jie taip skubėjo atleisti A.Valiulį iš pareigų, kad net pamiršo Teismų įstatymą, kuris skelbia: * Atleisti teisėjus iš pareigų dėl sveikatos būklės galima tik pagal sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvadą, kai dėl sveikatos būklės, taip pat dėl ligos trukmės teisėjai negali atlikti savo pareigų“.

Teisėją atleidžiant iš pareigų dėl sveikatos būklės išmokama 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio pašalpa. Ponas L Valiulis gavo apie 23 000 Lt. O teisėjui, pašalimam iš pareigų apkaltos proceso tvarka arba pažeminus teisėjo vardą, išeitinė pašalpa nemokama.

 

Šių ''smulkmenų* gal ir nevertėtų minėti, jei ne kai kurie su A.Valiulio asmenybe susiję dalykai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto18 str. anksčiau teigė, kad AT teisėjai ir skyrių pirmininkai iš pareigų atleidžiami : 1} savo noru, 2) sulaukę 65 metų, 3) dėl sveikatos būklės ir kitais pagrindais.

 

 Tačiau 1996 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas dėl AT statuto pakeitimų ir papildymų numatė vienintelį pakeitimą – nuo šiol AT teisėjai atleidžiami sulaukę 80 metų. 

 

Nesunku susivokti, kam labiausiai ši pastaba buvo aktuali. Tarp AT teisėjų vieninteliam A.Valiuliui artėjo ta lemtinga amžiaus riba – 1996 spalio 1 d. jam turėjo sukakti 65 metai, ir pafgal įstatymą būtų tekę pasitraukti iš teisėjo pareigų. Tačiau grupei draugų šis teisėjas buvo reikalingas ir nepakeičiamas

Galimas daiktas, taip atsidėkota už tam tikras paslaugas. Ne paslaptis, kad kiekvienam Seimo nariui teko praeiti komisijos KGB veiklai tirti „sietą“. Tačiau įtariamųjų bendradarviavimu su KGB bylos buvo teikiamos ne kažkam kitam, tačiau AT Civilinių bylų kolegijos pirmininkui A.Valiuiliui, prašant patvirtinti arba paneigti faktą dėl tų asmenų bendradarbiavimo su KGB. Galima tik spėlioti, kiek tautos „tarnų“ buvo galingojo teisėjo įkaitai ir keliolikai iš jų buvo suteikta indulgencija. 

Koks tvirtas ir nepajudinamas ponas Algirdas rodo jo kalba net tada, kai Seimo nariai pasirašė teikimą jo apkaltai. Sunku susilaikyti nepacitavus jos ištraukos : „Aš labai stebiuosi, kad Seimo nariai Tupikas ir Uoka suklaidino didžiulę grupę Seimo narių, kurie pasirašė šį melo ir šmeižto paskvilį. Žinoma, šitai nepasitvirtins, aš tuo neabejoju. Kadangi kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, manau, ir šiuo atveju turės atitinkamų pasekmių“. 

 

 

Peržiūros: 2019

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti