Bendrai kovokime be ašarų Lietuvos ateitį

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Bendrai kovokime be ašarų už Lietuvos ateitį

Laisvė ir nepriklausomybė - tai labai daug.. Tai būtina, bet nepakankama gyvenimo sąlyga. Ji negali būti kartą įgyjama ir dedama į šalį. Ji turi būti mūsų pačių kuriama ir pačiu doro vingiausiu principu kontroliuojama. Nauja vyriausybė neturi pataikauti ankstesnei valdžiai, ji turi gyvuoti ir dirbti ne dėl savo kišenės, o dėl žmonių gerbūvio. Mes neturime pasiduoti absurdui, nėra žemėje šventųjų - tai man patvirtino Airijos emigrantai.

Tai gal ir pradėkime nuo tuščios Lietuvos ir nuo ją palikusių vaikų, užsieniečiais tapusių anūkų...

Tik ką grįžau iš Airijos. Nusivyliau savo tėvyne ir didžiavausi Airijos vyriausybe, kuri priglaudė mūsų vaikus, bet... Ir vėl tas mano „bet“... Pirmiausia, jie turtuoliai atlyginimų atžvilgiu. 2000 eurų - tai jau didelė pagalba emigrantui, bet paprastai jie po darbo valandų dar dirba kitame darbe kokias 4 valandas ir prisiduria - jau 3500 eurų, o būna ir 4000. Tai pilvų penėtojų - t.y. mūsų Seimo narių alga, bet mūsiškiai seimūnai tiek gauna už sėdėjimą arba nosies krapštymą ir balsavimą - neaišku už ką... Ne mažesnės ir teisininkų klano algos, o dar premijos už nukentėjusiojo pavertimą įtariamuoju ir t.t. Manau, tai patyrė ir mūsų tiesos mylėtojas A.Drižius. Už tiesos rašymą nukentėjo ir mano šeima: vien už tai, kad mano šuo didelis, šlapinasi ant mašinos ratų ar ant namo durų, gavau 90 eurų baudą. Nes taip keršijo Pakruojo policininkai, už rašymą apie narkotikų platintojų dangstymą. Nors šuo gyvenime nėra amtelėjęs, o apie agresiją pagalvojus net juokas ima... O štai Airijoje pasimetusį šunį į namus policininkai atvežė, su šypsena grąžino ir įspėjo jį saugoti, nes gali po mašina papulti. Tiesa, šuo buvo „čipuotas“, bet be antsnukio.

Pasiteiravau emigranto apie grįžimą į Lietuvą. „Ko? Vogti aš nesugebu, o konteineriai nepadės išlaikyti šeimos su dviem vaikais. Labai pasiilgau Šiaulių, bet tėvynė mane jau paaukojo... Vaikai jau ir keikiasi airiškai,“ - šypsosi Vilius.

Ant Egidijaus marškinėlių pamačiau užrašą „Lietuva“. „Nesistebėkite, ponia Birute, aš ir giliau nešiojuosi Lietuvą, - ir vyro akyse sužiba ašaros. — Aš išvarytas iš Lietuvos. Šiandien Lietuvos vaikams, kurie stovi prie konteinerių, galėčiau paaukoti“. „O kam jiems aukoti,- pertraukė Dalia. - Paklauskite D.Grybauskaitės, kiek ji aukoja. Negirdėjome. O galėtų didelę vaikų šeimą išlaikyti, kiek mes jai vienai paaukojome. Gi milijonines sumas panelė kraunasi iš mūsų ašarų. Galėtų įsivaikinti keletą, samdytų auklę priežiūrai, o grįžusi į namus glostytų vaikučių galvas, šoktų su jais. Čia tau ne per televiziją kartą per metus vaikams paglostyti galvas...“

Įsiterpiau ir aš. O kaip Airijos valdžia žiūri į žmogų? Ar keičiantis valdžioms nesate migdomi pažadais apie rūpestį, mokslą, tautos ir valstybės gerovę? Oi ne, - suriko iškart keturi emigrantai, atvykę susitikti su svečiu iš Lietuvos. Ir čia prabilo Saulius, teisininkas, dirbantis Drochedoje policininku. Čia žmogus gerbiamas, nejaučiame skirtumo tarp vietinių ir savęs. Pirmiausia čia rūpinamasi darbo žmogaus gerove, o valdininkai tokiu algų skirtumu kaip Lietuvos teisininkai ir Seimo nariai negali didžiuotis. Jų algos nesiskiria nuo paprastų dirbančiųjų. Dirbančiųjų atlyginimai čia daugmaž primena tarybinius laikus, kai žmogus buvo garantuotas, kad turės darbo ir gaus atlyginimą. Čia bedarbių, valkatų prie konteinerių, kaip mūsų tėvynėje, nėra. Ir svarbiausia, airiai turi savo tikrą istoriją, jie nekaltina anglų dėl visko, negriauna pastatų ir t.t. O mes nuolat savo nesėkmes teisiname sovietmečiu, jeigu kas nepavyko. Nustebęs Saulius pacitavo man, kaip pats sakė, baisiausią nesąmonę. Anot kažkokio Albriko, kuris rašė „Karštame komentare“, karą pradėjo rusai ir dėl jo kalti rusai. Visi emigrantai šypsojosi. Ir žmogus pridūrė: ar tokia nesąmonė reikalinga, kad laikraštis išsilaikytų? Aš nutylėjau, nes nebuvau skaičiusi.

Atėjo Aldona, atnešė dvi iš Lietuvos gautas knygas. Tai S.Kiškio „Arkivyskupas Teofilis Matulionis“ (2008 m.) ir Prano Gaido „Arkivyskupas T.Matulionis - ganytojas, kankinys ir laimėtojas“ (1981 m., Roma, Lietuvos mokslų akademija). Čia aš pasimečiau: žmogus pripažintas šventuoju. Ar jis šventasis? Šventas yra tik Dievas. Na, bet jis padėjo žmonėms, meldėsi už juos ir 

t.t. Ką jūs žinote apie jo maldas? Gyveno jis Rusijoje, nes taip išėjo, o paskui tremtis. Vaikystėje jis vargo nematė - ne taip, kaip mano seneliai arba aš dabartinėje Lietuvoje. Už ką jis meldėsi? Romoje išleistoje knygoje rašoma (T.Matulionio žodžiai), kad „meldžiamės, kad tik negrįžtų 1940- ieji“. Supratau, kad Vilnius liktų lenkų? T.y. - kad Vilnius liktų lenkų, ar ne taip? O toliau laiškuose ką rašo? Dėkoja už materialinę paramą, už 100 rublių, už siuntinius, už 200 rublių... Dar reikalauja taukų, specialiai pasūdytų lašinių su lauro lapais, pipirais, vėliau sviesto, medaus, varškės ir t.t. (24 ir 253 psl.). Ar mes tais laikais turėjome tokių gėrybių? Menu, kai tremtinys mano dėdė Vladas cukrų gabalais siuntė mums į Lietuvą, nes Lietuvoje jo nebuvo, o badavome po karo visi.

Prelato St. Kiškio knygoje „Arkivyskupas T.Matulionis“ rašoma: „Matulionis turėjo nemažą antitarybinės veiklos stažą. Kunigas Matulionis buvo tiesioginis Vatikano agentas Tarybų Sąjungoje“ (210 psl.). „Kai prelatas S.Jokūbauskis 1945 m. birželio 14 d. kreipėsi į miškinius, kad mestų ginklus ir grįžtų į kilnų kuriamąjį darbą kunigas T.Matulionis uždraudė savo vyskupijos bažnyčiose pamokslų metu paskelbti S.Jokūbauskio, M. Reinio ganytojiškus laiškus. Jis rėmė miškinių gaujas, jų gimines. Ir melagingi katalikų dvasininkų pramanai, kad ji nukankintas Sibire. Jis tuo tarpu gyveno ir darbavosi Kaišiadoryse. Teko patikėti, nes varčiau knygas, o jose antitarybinių darbų ir minčių - daug. Na, aš tik vieno nepateisinu - kunigas negali kištis į politiką juo labiau garbinti žudikus. O miškuose tuo metu tokių buvo daug.

Visi žinome, kad pagrindinis Dievo įsakymas - „Nežudyk“. O žmogui tikėti Dievu ar velniu, ar likimu - neįsakysi. Jo smerkti už tai nebūtina, bet šitas žmogaus ne šventasis, nes ji nė karto miškinio nepaklausė, kiek tu nužudei žmonių, vaiką motinų? „Neradau niekur, kad būtų žmogui pasakęs „sustok“, - kalbėjo emigrantė Aldona. - Jis ne šventasis, eilinis, gal dar daugiau nusidėjęs nei mes“. Kunigų buvo daug, bet ne visus trėmė komunistai ir ne visi tarybų valdžios gerbėjai dėl turto tapo kolaborantais, kaip Landsbergis, Grybauskaitė, Brazauskas.

O pabaigai, į kampą nusitempė emigrantė Rūtelė, abiturientė. Ji parodė pakabintą Lenino portretą šalia Putino, čia pat puikavosi ir šeimos nuotraukos. „Teta, kas jie, ar geri žmonės,“ - klausė. „Jeigu jie čia kabo, tai be abejonės verti gero žodžio,“ - atsakiau.

Daug kas stebino, visko nesurašysi, bet knygų, meno kūrinių čia nebėra - Lietuva miršta. Ir atsakymas juokingas, kai paklausiau: kada grįšite į tėvynę? Ko? Viskas sunaikinta. Kur gamyklos, fabrikai? Kaimo nebėra. Ką blogo padarė tie kolūkiai, bendrovės? Buvo darbo žmonių, veikė bibliotekos, kultūros namai, ambulatorijos - viskas išparduota, sunaikinta. Ar tai sovietmetis kaltas, kad dabar autobusas per savaitę važiuoja tik vieną kartą? O tarybiniais metais keturiskart per dieną važiavo. Kalba Onutė, pedagogė: Tarybų Sąjungos nėra, atsiremti nėra į ką nebent į Landsbergio kuprą ir prezidentės agresiją kad rusai puola, - su širdgėla juokauja iš tėvynės išvaryti žmonės.

Verkdami išsiskyrėme. Lydėjo dvi mašinos iki Dublino aerodromo. Likite sveiki, nepražūkite, tautiečiai, bendrai kovokime, be ašarų už Lietuvos atgimimą. Ne visi gyvename dėl turto ir pinigų. Kartu su emigrantais gyvename tik dėl išgyvenimo ir Lietuvos. Kažkada ji bus laisva, ir veteranų kraujas grąžins tėvynainius patriotus iš Airijos.

Pagarbiai

Emigrantai iš Airijo/ir „Motinų klubas“ Birutė Dilpšienė

 

Peržiūros: 610

Komentarai   

+1 # pagal 2017-12-11 17:20
viska-asaru-jau neliko,kaip ir Lietuvos-stribai valdzioj-ne partizanai gi
tai ka vadinsim banditais-autore?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-1 # Esavicius 2017-12-11 23:52
Grazus tekstas. Graudu
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-3 # J.Radovičius 2017-12-12 00:43
Viskas teisinga, tačiau jaučiami seni B.Dilpšienės propagandiniai įgūdžiai. Kaipgi apie Leniną ir Putiną pasakyti ką nors neigiamo. Ir kažkaip nesitiki, kad emigrantai Airijoje ilgėtųsi būtent tarybinių fabrikų, gamyklų ir kolūkių. Labai jau jie pačios autorės straipsnių kalba šneka...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Zenonas Priekuliškis 2017-12-12 22:21
Patys ant mūsų puola, naikina ir sako, kad rusai puola?
Norintys pasiklausyti ir išsakyti savo mintis galėsite atvykę į Vilnių Žemaitės g. 15, 16 d.12 h. Kontaktinis tel.8 606 33268, Giedrius.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti