Teisėjų karjeros tik per protekcijas, korupciją ir padlaižiavimą D.Grybauskaitei?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.88 (4 Votes)

Teisėjų karjeros – tik per protekcijas ir korupciją?

 

Aurimas Drižius

 

Tapti teisėju ir toliau daryti karjerą Lietuvoje įmanoma tiktai visiems Dalios Grybauskaitės parankiniams, kurie uoliai vykdo jos valią ir neteisėtus nurodymus, arba įtakingų teisėjų atžaloms.

Nori nenori tokia išvada peršasi pažiūrėjus, kokie žmonės per kelis pastaruosius metus tapo Vilniaus apygardos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjais.

 

Pvz., Vilniaus apygardos teismo teisėju pernai prezidentės įsaku paskirtas toks buvęs policininkas Alenas Piesliakas, kurio tėvas – Aukščiausiojo teismo teisėjas Vytautas Piesliakas.

Kitas 2016 m. Vilniaus apygardos teismo teisėju tapęs pilietis – iki tol teisėju niekada nedirbęs buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas teisės klausimais, advokatas Ernestas Rimšelis.

Nors į šias dvi vietas Vilniaus apygardos teisme pretendavo bent 28 kandidatai, tačiau teisėjais tapo jau minėti A.Piesliakas ir E.Rimšelis.

• Beje, tas pats A.Piesliako tėvas V.Piesliakas ne taip seniai buvo ir  Pretendentų į teisėjus egzaminų komisijos narys. Todėl visai nekeista, kad A.Piesliakas per kelis metu padarė tokią stulbinančią karjerą 

 

 

Alenas Piesliakas

Vilniaus apygardos teismas

Pareigos: Teisėjas

Bendras teismo telefonas: (8 5) 268 8037

Elektroninis paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Biografija

• Gimimo metai ir vieta: 1975 m. Vilniaus m.

• Išsilavinimas: 1996 m. Lietuvos policijos akademija (M. Romerio universitetas). Teisės bakalauro kvalifikacinis laipsnis

1998 m. Lietuvos teisės akademija (M. Romerio universitetas). Teisės magistro kvalifikacinis laipsnis

• Teisinio darbo patirtis: 1998-01–2004-06 Specialiųjų tyrimų tarnyba, tardytojo padėjėjas, tardytojas, vyr. tardytojas, YSB tardytojas, vyr. specialistas 

2004-09–iki šiol M. Romerio universitetas, Teisės fakultetas, Baudžiamosios teisės katedra, lektorius

2004-06–2012-12 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, teisėjas

2013-01–2016-01 Vilniaus miesto apylinkės teismas, teisėjas, šio teismo pirmininko pavaduotojas

2016-01–iki šiol Vilniaus apygardos teismas, teisėjas

 

Beje, į tas dvi teisėjų vietas Vilniaus apygardos teisme pretendavo net 28 teisėjai, nemažai Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjų – šio teismo pirmininko pavaduotojas Alenas Piesliakas, teisėjai: Rima Bražinskienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Miroslavas Gvozdovičius, VisvaldasKazakiūnas, Virginija Liudvinavičienė, Ramunė Mikonienė, Valerijus Paškevičius, Ovidijus Ramanauskas, Irma Randakevičienė, Inga Staknienė, Mindaugas Striaukas, Inga Štuopienė, LilijaTarčevskaja, Aušra Valinskienė, Audrius Žiedelis, Nijolė Žimkienė. 

 

Vilniaus apygardos teismo teisėju taip pat norėjo tapti buvęs prezidentės patarėjas teisės klausimais Ernestas Rimšelis, ir juo nesunkiai tapo. Taip pat - buvęs Seimo narys Mantas Varaška, teisėjai iš Kauno, Pasvalio.

 Nacionalinė teismų administracija skelbiamoje informacijoje apie numatomą paskelbtų atrankų į teisėjų, teismų vadovų pareigas vykdymo eigą buvo rašoma, kad Vilniaus apygardos teisme atsilaisvinančių etatų skaičius – trys.

 

Dėl korupcijos teisėjų skyrime

 

Šį straipsnį spausdino Laisvas laikraštis dar  2012 m. vasario 8 d.

 

Nuo 2011 metų rugpjūčio 1 die­nos atsilaisvino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirminin­ko vieta. Iki šiol, t.y. jau praėjus daugiau nei pusei metų, į šią pareigybę tėra vienas kandidatas – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas (g. 1975 m.). 

Atrankoje į šią pareigybę ketinančių dalyvauti asmenų sąrašas buvo sudarytas skubiai, jau 2011 metų rugpjūčio 19 dieną, o medžiaga pretendentų į teisėjus atrankos komisijai buvo pateikta 2011 metų rugsėjo 27 dieną. Kadangi iki šiol tik vienas kandidatas, tai ir sąrašas nebuvo atnaujintas, ir kita medžiaga nepateikta (nors matyti, kad, pvz., į laisvas teismų pirmininkų pavaduotojų vietas Vilniaus miesto 1-ajame ir 3-iajame apylinkės teismuose kandidatuoja po 7 pretendentus). Lieka mažai laiko, kadangi jau yra planuojama pretendentų į teisėjus atrankos komisijos posėdžio data.

Eiliniam teisėjui Alenui Piesliakui, net nedirbusiam teismo pirmininko pavaduotoju, kandidatuojant iškart į teismo pirmininko pareigybę, ir būnant išskirtinai vieninteliu pretendentu, kyla įtarimas, kad yra sudaryta dirbtinė „baimės“ situacija pateikti savo paraiškas kitiems galimiems kandidatams, kadangi šio teisėjo tėvas Vytautas Piesliakas (g. 1953) dirba teisėju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriuje. 

Vytautas Piesliakas ir sūnus Alenas Piesliakas - teisėjai, sūnus Artūras Piesliakas - teisėjo padėjėjas

Kiti įmanomi (ir galbūt daug profesionalesni) pretendentai tiesiog nesiryžta to daryti, suvokdami, kad minėtasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas panaudos savo įtaką ir jiems laimėti tiesiog nebus jokių šansų (minėtasis teisėjas Vytautas Piesliakas teisininkų bendruomenėje būtent ir žinomas savo „įtakingumu“, „paveikumu“), tačiau šioje situacijoje būtina paminėti tam tikrus faktus – 2011 metų sausio mėnesį šis teisėjas, tada dar dirbdamas Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros profesoriumi, sukėlė dirbtinį skandalą dėl vieno studento magistrinio darbo gynimo – pscihologiškai paveikęs magistrinių darbų gynimo komisiją ir neleidęs tam studentui apsiginti savo normalaus bei atitinkančio visus metologinius reikalavimus darbo. 

Po to jis apkaltino kai kuriuos solidžius katedros dėstytojus išsigalvota korupcija (visa tai kilo dėl to, kad pradirbęs Mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėju net dvidešimt metų, jis 2010 metų vasarą buvo nebeperrinktas, todėl nutarė atsiradus bent menkiausioms progoms kenkti ir keršyti naujajam vedėjui, kurį skųsdavo įvairiausiais pretekstais jau nuo pat 2010 metų vasaros, o palankiausią progą „rado“ minėtoje 2011 metų sausį), kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau visose įmanomose procesinėse instancijose jo „tiesos paieškos“ (besitęsusios iki pat 2011 m. lapkričio mėnesio) buvo atmestos kaip neatitinkančios tikrovės. 2011 metų birželį jis buvo priverstas išeiti iš darbo Mykolo Romerio universitete, o pats prašęsis įdarbinamas į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, ten taip pat buvo nepriimtas.

 

Teisėjas V. Piesliakas akademinėje bendruomenėje kartais minimas kaip „itin teisingas“, „nepaperkamas“, tačiau pamirštama, kad tam tikrose bylose (pvz., pedofilijos) jis kartu su kitais dviem teisėjais trijų teisėjų kolegijoje priima itin neadekvačius ir pavojingus visuomenei sprendimus, kurie yra ne tik kad nepriklausomi, kaip teisėjo savarankiški veiksmai, bet Lietuvos Respublikoje ir nebeginčijami, nes tai nekvestionuojami Aukščiausiojo teismo sprendimai, - pvz., paminėtinas vienos bylos 2007 m. nuosprendis, sukėlęs rezonansą, kada šis teisėjas kartu su teisėjais Aldona Rakauskiene ir Vytautu Baumilu itin palankiai sušvelnino bausmę pavojingam pedofilui iš Suvalkijos, kuris tris metus prievartavo mažametę mergaitę (kai jai buvo 3 – 6 metai), - jam buvo paskirta absoliučiai neadekvati, minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė, nors už seksualinį vaikų prievartavimą Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato nuo 3 iki 13 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Nekalbant apie kitas jo spręstas bylas, o tuo labiau jo turto deklaracijas, kada kas metus jo piniginės lėšos pasipildo maždaug 70 000 – 80 000 Lt.

Jo sūnus Alenas Piesliakas Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo teisėju buvo paskirtas 2004 metų birželį, prieš tai 1995 metais jis buvo dirbęs eiliniu policininku, o 1995 – 2004 metais – tardytoju. 

Dabar, nors jau praėjo daug metų, šis jo paskyrimas teisėju taip pat kelia abejonių, bet tai nebesugrąžinama. Jo kaip teisėjo darbas pastaraisiais metais taipogi labai priekaištingas, tačiau netgi toje byloje, kur savo veiksmais šis teisėjas akivaizdžiai pakenkė profesoriui Vytautui Landsbergiui, jis (teisėjas) buvo apsaugotas nuo neigiamo poveikio savo tarnybinei padėčiai ir išsaugojo darbo vietą. 

Tai žinoma ir rezonansinė byla tarp profesoriaus Vytauto Landsbergio ir Vytauto Petkevičiaus, kada minėtasis eilinis apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas ir kiti teisėjai išteisino įtariamąjį šmeižiką Petkevičių vien dėl baudžiamojo kodekso straipsnių numerių neatitikimo, o kai profesorius Landsbergis parašė skundą dėl šių teisėjų nusikalstamų veiksmų, viena iš tų teisėjų gindamasi teigė, kad „teisėjo karjerai gali neigiamai atsiliepti vien klausimo apie drausminės bylos iškėlimą nagrinėjimas“, taip pat pabrėžė, kad teisėjų sprendimai absoliučiai nepriklausomi ir žemesnės instancijos teisėjų sprendimus gali peržiūrėti tik aukštesnės instancijos teismas, remdamasis teisės aktais. 

Viskas teisėta ir pagrįsta, niekaip neįmanoma tų teisėjų priversti prisiimti bent kažkokią atsakomybę, bet ar toje situacijoje nematomas akivaizdus nesąžiningumas, galbūt vėlgi minėtojo tėvo Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjo Vytauto Piesliako įtaka, ryšiai, siekiant apsaugoti savo jauną sūnų ir jo teisėjo karjerą, pasipriešinant net tokiam autoritetui kaip profesorius Vytautas Landsbergis?

Kaip jau minėta, dabartinėje situacijoje Aleno Piesliako kandidatavimas į galbūt būtent jam numatytą ir parūpintą vietą, neprileidžiant kitų kandidatų, kelia itin rimtų ir pagrįstų įtarimų, juolab kad ir jo tėvas vis dar dirba Lietuvos aukščiausiajame teisme (nors jo elgesys tiek darbe, neadekvačiai sprendžiant tam tikras bylas, tiek išorėje (minėtoji istorija su universitetu) niekad nebuvo svarstomas ir sprendžiamas etiška linkme). 

Tai turėtų būti išsiaiškinta ir tam užkirstas kelias – tam asmeniui neturėtų būti leista kandidatuoti į minėtąsias Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo pirmininko pareigas, nes, net jeigu ir kandidatuotų dar kokie nors asmenys (nors akivaizdu, kad bijoma tą daryti), yra tikimybė, kad vis tiek tas asmuo neišvengiamai laimėtų su savo tėvo pagalba, o tai neleistina kaip akivaizdus korupcijos požymis. 

Paminėtina, kad ir kitas Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjo Vytauto Piesliako sūnus Artūras Piesliakas (g. 1981 m.) dirba Vilniaus miesto 3-iajame apylinkės teisme, tiesa, tik teisėjo padėjėju, tačiau akivaizdus vienos šeimos klanas, akivaizdūs korupciniai kenkėjiški ryšiai, kurių normalioje europietiškoje valstybėje apskritai negali būti. 

Pabrėžiu – europietiškoje, nes teisėjas Vytautas Piesliakas yra nomenklatūrinis, tarybinis rusiškas teisininkas, savo pirmąją disertaciją apsigynęs 1980 metais Charkovo Felikso Dzeržinskio teisės institute rusų kalba, o po to net nesugebantis jos taisyklingai išversti į lietuvių kalbą - „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, ryšium su patraukimu administracinėn atsakomybėn“, – ir toks asmuo dar 1997 metais buvo paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėju (iškart į tokias pareigas, nors iki tol nė dienos nebuvo dirbęs praktinio teisinio darbo, o tik pedagoginį-akademinį). 

Jei tokie asmenys dirba Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjais, o dabar ir proteguoja savo atžalas, kurios jau taip pat „pasižymėjo“ realia antivalstybine veikla (nes neigiamas sprendimas Vytauto Landsbergio (ir jo amžinatilsį  tėvo) atžvilgiu parodo akivaizdų palankumą buvusiai okupacinei sistemai, o galbūt ir dabartinei Rusijai), tai kaip tada gali keistis pati valstybė, kaip joje gali kas nors gerėti, jei teisingumas tokioje būklėje, o jį valdo ir padėtį nežabotai kontroliuoja štai tokie įtakų ir šeimų klanai? Prašau imtis visų įmanomų priemonių tam sustabdyti.

 

"Nepagarba teismui"

BK net yra specialiai sugalvotas straipsnis – „nepagarba teismui“. Tai reiškia, kad bet kuri teisėjų kritika iš karto prilyginama nusikalstamai veiklai, už kurią persekioja visa „teisinė sistema“.

Konstituciniame teisme dirba itin pavojingas nusikaltėlis V.Greičius

Itin charakteringas yra Konstitucinio teismo teisėjo, buvusio Aukščiausiojo teismo pirmininko Vytauto Greičio pavyzdys. Šis pilietis daugelį metų darė karjerą, nuslėpęs, kad buvo teistas ir nuteistas už korupciją ir kyšio davimą dar sovietmečiu. Mat Mat dar 1978 m. tuomet jaunas teisininkas Vytautas Greičius, Molėtų rajone girtas važiuodamas automobiliu, apsivertė, ir sužalojo kartu važiavusias merginas.  Kad nuslėpti įkalčius, avariją patyręs automobilis buvo įstumtas į vieną iš ežerų Molėtų rajone, o V.Greičius pranešė milicijai, kad jo automobilis neva pavogtas. Tačiau tą automobilį skaidriame ežero vandenyje iš oro pamatė vienas sklandytuvu skridęs pilotas, ir pranešė milicijai.

Automobilis buvo ištrauktas, o vienas šalia ežero gyvenęs žmogus milicijai papasakojo matęs, kaip viskas vyko, ir kaip V.Greičius skandino savo apdaužytą automobilį, o sužeistas merginas išvežė į Vilnių gydyti. Kai prasidėjo tyrimas, V.Greičius atvažiavo į Molėtus pas tyrimą atliekantį milicininką Danielių Klezą, ir atvežė jam kyšį – tūkstantį rublių. Tačiau milicija jau laukė V.Greičiaus, nes jis prieš tai skambino D.Klezai, ir pasakė, kad atvažiuos pas jį ir gal pavyks susitarti. Tas pranešė savo viršininkams ir milicija Molėtuose jau laukė įtariamojo – jie padarė garso įrašą, kai pinigai buvo perduoti, ir sulaikė būsimą Aukščiausiojo teismo pirmininką, nors tas pasiutusiai priešinosi sulaikymui. Visai operacijai vadovavo tuometinis Molėtų rajono milicijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. Baudžiamoji byla, kurioje įtariamasis buvo V.Greičius, įtariamas padaręs nusikaltimus pagal 5 Baudžiamojo kodekso straipsnius, buvo perduota į teismą. Tačiau kažkodėl V.Greičiaus byla buvo perduota ne Molėtų teismui, bet į Vilnių – matyt, kažkas jau pradėjo rūpintis pastarojo karjera, nes V.Greičius vietoj penkių jam inkriminuojamų BK straipsnių buvo nuteistas tik pagal vieną – kyšio davimą. Ir bausmė labai švelni – pataisos darbai, išskaitant iš atlyginimo 15 proc.

„Būtent tuomet ponai X, gavęs V.Greičiaus bylą, paėmė V.Greičių „už šiknos“ ir laikė jį ant trumpo pavadžio visą gyvenimą, o ponai X  teismuose visada buvo šeimininkas, nes jiems tarnavo V.Greičius, paskirdamas byloms nagrinėti reikiamus teisėjus, ir todėl greitai buvo stumiamas į viršų karjeros laiptais, - pasakoja LL šaltiniai, - ir net po to, kai Prezidento V.Adamkaus patarėjai jam pranešė apie tą įvykį ir jis norėjo nepratęsti V.Greičiaus kadencijos Aukščiausiame teisme, Seimas du metus išlaikė V.Greičių jo poste, balsuodamas prieš jo atleidimą, nes tam smarkiai priešinosi ponai X, panaudoję visą savo įtaką“.

 

 

 

„Tačiau vis dar bijome viešai pasakyti tai, ką galvojame apie teismus, - rašo straipsnyje internete www.lietuviais.lt vienas komentatorius, - neišsisklaido nuojauta, kad apie teismus galima kalbėti tik arba gerai, arba nieko – kitaip gresia neišvengiamas teisėjų klano susidorojimas.

Tačiau reikia kartą pasiryžti ir pradėti atvirai sakyti tai, ką daugiau ar mažiau jaučia visa tauta. Kadangi maždaug prieš metus, po įžymiojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) sprendimo pateisinti tyčiojimąsi iš gėjų, nesusilaikiau viešai nepareiškęs , kad atėjo laikas iškrypėliais ir išsigimėliais vadinti teisėjus, man priklauso ir parodyti pavyzdį. 

Nereikia specialaus pasirengimo, kad suprastum, jog Konstituciją ar/ir įstatymus pažeidinėjantys teisėjai kur kas pavojingesni visuomenei už besibučiuojančius be valdžios leidimo žmones. Todėl šiaip jau norėtųsi teisėjus pavadinti kokiu nors griežtesniu žodžiu.  Vis dėlto, mano nuomone, pradžiai turėtų užtekti „iškrypėlių“ ar beveik analogišką reikšmę turinčių „išsigimėlių“.

Vytautas Greičius – tipiškas teisėjas 

Negali nesugluminti seimūnų ketinimai paskirti į Konstitucinį Teismą Vytautą Greičių – Konstituciją ypač įžūliai išniekinusį teisėją. Vytautas Greičius – tipiškas pavyzdys.

 Konstitucijos niekintojas ko gero taps Konstitucinio Teismo teisėju!

Siekiant panaikinti galimybę įtakoti Seimą iš šalies, Konstitucijos 66 straipsniu neseimūnams kategoriškai uždrausta vadovauti Seimo posėdžiams. Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys.

Tačiau Greičius spjovė į Konstituciją ir Rolando Pakso apkaltos metu šaltakraujiškai vadovavo Seimo posėdžiams. Dar daugiau, tuo metu jis buvo Aukščiausiojo Teismo pirmininku, kas daro jo poelgį ypač pasišlykštėtinu. Konstitucijos 66 straipsnis yra KATEGORIŠKAS, nepaliekantis vietos interpretacijoms, kaip daugeliu kitų atvejų, kai, pasikonsultavęs su Konstitucijos Dvasia, Konstitucinis Teismas nustebina savo įžvalgomis. Todėl Konstitucijos niekintoją Greičių galime su ramia sąžine vadinti iškrypėliu arba išsigimėliu – kaip kam labiau patinka.

Išniekindamas Konstituciją, Greičius akivaizdžiai sulaužė ir savo teisėjo priesaiką. Pagal garsiąją Paksui pritaikytą Konstitucinio Teismo interpretaciją, jis akivaizdžiai nebegali užimti jokių pareigų, kurioms eiti reikalinga priesaika. Kodėl vis dėlto ruošiamasi skirti Greičių Konstitucinio teismo teisėju? – panašu, jog BŪTENT todėl, kad jis jau įrodė, jog, seimūnams pareikalavus, yra pasiruošęs spjauti į visas savo priesaikas!

Gintaras Kryževičius – tipiškas karjeristas

Kitas akis badantis LR teismų išsigimimo pavyzdys – Gintaras Kryževičius, savo idiotiškais pasisakymais pagarsėjęs Aukščiausiojo Teismo, Teisėjų tarybos ir pan. pirmininkas.

Į Kryževičiaus „kompetenciją“ visuomenė pirmąkart atkreipė dėmesį „Preilos botelių“ byloje, kai LAT pirmininkas staiga užėmė viešą poziciją, kad teismo sprendimas nugriauti Preilos botelius neturi būti vykdomas. Po to Kryževičius išvadino Neringą Venckienę valstybės „bėda ir pūliniu“ – begėdiškai peržengdamas bet kokios teisėjų etikos ribas.

Kryževičiui pradėjus politikuoti, paaiškėjo, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas eina teisės pagrindų nesuprantantis veikėjas.  2013 m. rugpjūčio mėnesį Kryževičius nuskambėjo savo pareiškimu, kad teismai turi įsiklausyti į „visuomenės lūkesčius“. Vėlgi, iš teisėjo lūpų tai skambėjo ypač idiotiškai. Nori nenori teko prisiminti Boriso Dekanidzės sušaudymą, pataikaujant žiniaspaudos sukurstytai masinei isterijai – remiantis faktiškai vien tik samdomo žudiko liudijimu. Nuo tada paskui LR teismus vis dar velkasi kruvinas gėdos šleifas.

Ne ką prasčiau skambėjo kita LAT pirmininko frazė: „Mes turime nustoti drabstytis kaltinimais, sustoti ir imti galvoti apie konstruktyvų dialogą, atsisakyti kaltinimų teisėjams konkrečiose bylose.“ Dar ne taip seniai išsityčiojęs iš Venckienės, Kryževičius blevyzgojo apie „nustojimą drabstytis kaltinimais“, žinoma, „teisėjams“.

Pagaliau visas įmanomas ribas Kryževičius peržengė skandalo dėl pabėgusio gruzinų tautybės recidyvisto metu. 2013 m. vasaros viduryje teisėjas Gediminas Viederis skyrė tik užstatą ir namų areštą ligotam vyresnio amžiaus žmogui, nors prokuratūra prašė jį suimti. Kaip vėliau paaiškėjo, įtariamasis buvo ieškomas Interpolo ir suspėjo pabėgti.

Kilus skandalui, atpirkimo ožiu buvo pasirinktas Viederis. Nors prokuratūra jam kažkodėl nepateikė vėliau atsiradusių įrodymų, ištikima genproko Valio gerbėja Grybauskaitė supyko ne ant prokurorų, o būtent ant pagal turėtą informaciją visiškai normalų sprendimą priėmusio žemesniojo teismo teisėjo. Kryževičius nedvejodamas puolė pataikauti Grybauskaitės kaprizui.

Kaip galima spręsti pagal 15min.lt reportažą, Kryževičius, praktiškai šantažuodamas Viederį, privertė jį parašyti atsistatydinimo savo noru pareiškimą. Dar daugiau, Kryževičius apkaltino Viederį, kad šis nelaikė įtariamojo suimto, kol prokuratūra surinks įrodymus: „Pasak jo, G.Viederis turėjo pats rodyti daugiau iniciatyvos ir, jei prokuratūros pateikti įrodymai pasirodė per menki, prašyti juos papildyti.“

Lietuvio vaiko netektį LR teismai prilygina žalai, padaromai pagaunant upėje keliolika žuvyčių, ar daliai kompensacijos, tenkančios statistiniam žydui vien dėl jo tautybės.

Kadangi 15min.lt reportažo niekas neginčijo, yra pagrindo manyti, kad jis teisingai nušviečia Kryževičiaus veiksmus – taigi kad Kryževičius pasielgė kaip paskutinis niekšas. Visų pirma, jis šantažavo ir baugino savo pareigas atlikusį teisėją – tuo pažeisdamas visą eilę Konstitucijos straipsnių. Antra, Kryževičius faktiškai pareiškė, kad įtariamąjį reikėjo laikyti suimtą, kol prokuratūra pateiks papildomus įrodymus – tuo pademonstruodamas savo visišką nekompetenciją baudžiamojo proceso teisėje ir begėdišką nepagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms.

Taigi akivaizdu, kad Kryževičius – visiškas analfabetas pačiuose teisės pagrinduose. Kaip toks beviltiškas teisinis žmogėnas iš viso išlaikė teisėjo egzaminus? Kokiu būdu gavo aukštojo teisės išsilavinimo diplomą?

Akivaizdu, kad bet kurioje civilizuotoje šalyje taip begėdiškai ir idiotiškai politikuojantis teisėjas (ypač Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ) jau seniai būtų pašalintas iš teisėjų, kaip sulaužęs priesaiką ir pažeminęs teisėjo vardą.

Išsigimę teismai

Kaip galėjo atsitikti, kad LAT pirmininkais tampa akivaizdūs teisėjai-išsigimėliai? Gal tiesiog Lietuvoje iš viso nėra neiškrypėlių teisėjų? Greičius su Kryževičiumi mažiausiai degeneravę iš visų LR teisėjų? Nesinori tikėti, kad nusileidome taip žemai.

Aš susidariau nuomonę, kad dėl LR teismų išsigimimo kalčiausi netgi ne atskiri žmonės. Juk teismai – viso labo integrali jau seniai mūsų tautą naikinančia mėšlo krūva pavirtusios vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ dalis. Kiek suprantu, LR teismuose nusistovėjo teisėjų-kekšių kultas. Teisėjus skiria politikai, o šie aukščiausiuose postuose nori matyti sau ištikimus kekšius, savo šeimininkų labui žaginančius Konstituciją ir įstatymus. Todėl sąžiningi teisėjai pasmerkti likti žemiausiose pareigose, o seimūnams, ministrams ar ir kitiems vagims pataikaujantieji iškrypėliai daro žaibiškas karjeras.

Nors neabejoju, kad pasitaiko ir sąžiningų teisėjų, tačiau akivaizdu, kad juos visiškai nustelbia aukščiausiuosius postus užimantys greičiai ir kryževičiai, begėdiškai pakeičiantys pagal įstatymus ar Konstituciją priimtas į žemiausias pareigas nustumiamų naivuolių nutartis.

Juk ir Greičius išniekino Konstituciją būtent Pakso versti susiruošusių seimūnų įsakymu. Ko gero, tų pačių, paskyrusiųjų jį LAT pirmininku bei greičiausiai prastumsiančiųjų jį į Konstitucinį teismą.

Iš kitos pusės, Viederio atveju Kryževičius elgėsi tiesiog kaip Grybauskaitės kišeninis šunelis. Vos šiai švilptelėjus, puolė gąsdinti teisėją ir liepė jam rašyti atsistatydinimo savo noru pareiškimą.

Panašu, kad visa LR teismų sistema organizuota nuolankaus subinlaižiavimo politikams principu. Kuo teisėjas didesnis begėdis, kuo įžūliau niekina Konstituciją ir įstatymus, tuo labiau jį vertina politikai, skiria į vis aukštesnius postus – teismo pirmininku, į aukštesnįjį teismą ir t.t. Susidaro įspūdis, kad patys didžiausieji iškrypėliai skiriami LAT pirmininkais, o ciniškiausi Konstitucijos niekintojai – Konstitucinio teismo teisėjais. Ir, žinoma, už kiekvieną paskyrimą turi atidirbti – išniekindami Konstituciją, įstatymus, žmogaus teises ir pan.

Teisingumo parodija

Taigi ne veltui dauguma lietuvių šlykštisi LR teismais. Man asmeniškai neteko sutikti nė vieno sąlytyje su teismais pabuvojusio neteisininko, kuris nedemonstruotų gilaus pasišlykštėjimo jais – spėju, kad absoliuti dauguma „nepasitikinčiųjų“ teismais jais giliai bjaurisi.

Metus pabendravęs su vadinamąja LR „teisėsauga“, pilnai suprantu savo tautiečius. Visų pirma, man susidarė įspūdis, kad daugumos teisėjų išsilavinimas labai apgailėtinas – kai kurių jų nusiblevyzgojimus netgi bandžiau (be jokio rezultato) skųsti   Grybauskaitei bei teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Antra, susidariau įspūdį, kad teismai vadovaujasi tik procedūriniais įstatymais – nagrinėdami bylas iš esmės, teisėjai SPJAUNA tiek į Konstituciją, tiek į įstatymus, tiek į visą kitą teisę, priiminėdami nutartis pagal kažkokius savo asmeninius motyvus – įtikti teismo pirmininkui, Prezidentei, Seimui, klebonui, rėmėjui ar dar kam nors.

Legendos pasakojamos apie tai, kaip begėdiškai teisėjai gina vienas kitą. Faktiškai teisėjams įstatymai negalioja; jie gali ramiai sau vairuoti girti – net ir kažkelintą kartą pagavus policijai, nuo teisių atėmimo vis tiek išgelbės lojalus sėbras. Praktiškai daugiausia, kas gresia teisėjui-nusikaltėliui – prarasti savo postą.

Iš kitos pusės, nekatalikų lietuvių laukia negailestingas susidorojimas kiekviena pasitaikiusia proga. Visoms pilnavertėmis „Lietuvos Respublikoje“ laikomoms tautoms pripažįstamos teisės į valstybės apmokamą advokatą netekusius lietuvius iškrypėliai teisėjai begėdiškai nuteisinėja už tai, kas kitiems laikoma tiesiog normaliu dalyku.

Vilčių nedaug

Akivaizdu, kad vis naujos ir naujos mus pasiekiančios žinios apie teisėjų išsigimimą nėra eilė atsitiktinių sutapimų. Tai – tik ratilai pūvančios LR teismų kloakos paviršiuje. Per 20 metų teismuose susiklostė akivaizdžiai iškrypėliškos antikonstitucinės praktikos, nusistovėjo gilios paniekos žmonėms, visų pirma lietuviams, tradicijos.

Neturtingas (bet ne visiškas elgeta) lietuvis suvokiamas kaip šiukšlė, lengva auka bet kaip surašytam baudžiamajam įsakymui, kaip beteisis gyvulys, kuriam negalioja nei įstatymai, nei netgi pagrindinės Konstitucijos formaliai garantuotos žmogaus teisės. Lietuvio vaiko netektį LR teismai prilygina žalai, padaromai pagaunant upėje keliolika žuvyčių ar daliai kompensacijos, tenkančios statistiniam žydui vien dėl jo tautybės.

Teismai ir toliau lieka viena kruviniausiųjų mūsų tautą vis ciniškiau naikinančios „Lietuvos Respublikos“ metastazių, atviroje antilietuviškoje niekšybėje skandinančių net ir pačią viltį išlikti.

Nors neabejoju, kad pasitaiko ir sąžiningų teisėjų, tačiau akivaizdu, kad juos visiškai nustelbia aukščiausiuosius postus užimantys greičiai ir kryževičiai, begėdiškai pakeičiantys pagal įstatymus ar Konstituciją priimtas į žemiausias pareigas nustumiamų naivuolių nutartis.

Kažkada atrodė, kad Tarybų Sąjungoje teismai buvo labai neteisingi, tačiau dabar, patyrus begėdišką vadinamosios „Lietuvos Respublikos“ teisėjų savivalę, tarybiniai teismai atrodo tiesiog kaip teisingumo įsikūnijimas. Dabar pats žodis „teisėjas“ praktiškai virto keiksmažodžiu, korupcijos, paniekos lietuviams ir įžūlaus nemokšiškumo simboliu.

Mano nuomone, gana tipiškas LR teisėjų teisinės argumentacijos pavyzdėlis (tekstas netaisytas):

«Taigi, pareiškėjo kritikuojamuose CK straipsniuose išties nevartojamos sąvokos „homoseksualai“, „homoseksualūs asmenys“ ir pan. Interneto portalas „Vikipedija“, o ir kiti šaltiniai homoseksualumą apibūdina kaip lytinę orientaciją, pasižyminčią potraukiu tos pačios lyties asmenims. Taigi, iš esmės, kadangi žmonių visuomenėje egzistuoja dvi lytis (vyrų ir moterų), sąvokos „tos pačios lyties asmenys“ ir „homoseksualūs asmenys“ yra tapačios, reiškiančios tą patį, galimos vartoti alternatyviai, todėl laidoje paskleista informacija, kad jis prašė įteisinti homoseksualių asmenų santuokas nėra nei pareiškėjo šmeižimas, nei dezinformacijos apie jį paskelbimas.»

Perliukas iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-3715-121/2013. Sprendimą priėmė teisėjų kolegija: Egidija Puzinskaitė, Henrikas Sadauskas ir (pirm.) Nijolė Žalnieriūnienė.

Komentarų turbūt nereikia – o čia juk toli gražu ne pats pačiausias LR teismų   deimančiukas.

O svarbiausia – mažai vilčių, kad LR teismai nors kiek pasikeis artimiausiu metu. Dabar jau matosi, kad didžiosios Grybauskaitės reformos baigsis tik vieno kito jos numylėtinio prastūmimu į aukščiausiuosius teismus bei virtine teismus ir teisėjus, greičius ir kryževičius liaupsinančių užsakomųjų straipsnių.

Teismai ir toliau lieka viena kruviniausiųjų mūsų tautą vis ciniškiau naikinančios „Lietuvos Respublikos“ metastazių, atviroje antilietuviškoje niekšybėje skandinančių net ir pačią viltį išlikti.

 

 

Peržiūros: 2666

Komentarai   

+6 # Zenonas Priekuliškis 2017-11-15 09:06
Mokinantis SSSR Minsko aukštosios m-los Vilniaus fakultete, baudžiamąją teisę dėstė minimas Vytautas Piesliakas. Šiaip buvo vienas iš padoriausių tų laikų dėstytojų. Deja jo biografijoje šio tarpsnio nėra. Niekada nepagalvojau, kad toks žmogus, gali taip žemai nusiristi. Užuojauta jo artimiesiems ir bendražygiams. Rusai ant savų pult nesiruošia.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Emigrantė 2017-11-18 11:55
'Nepagarba teismui'- Jungtinėje Karalystėje straipsnis reiškia, kad kažkuri tai šalis nesilaikė teismo nurodymų. Pav., jei šalis neatvyko į posėdį, apie tai teismo neįspėjo, nepristatė pareikalautų dokumentų- pripažystama, kad tai 'Teismo negerbimas' ir byla tai šaliai yra pralaimėta.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti