Irena Vasinauskaitė. „Jei ne šluba Lietuvos teisėsauga ir kvaili žurnalistai, šitos bylos nebūtų...“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.90 (5 Votes)

Irena Vasinauskaitė. „Jei ne šluba Lietuvos teisėsauga ir kvaili žurnalistai, šitos bylos nebūtų...“

 

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 26 d. 11:21

 Irena Vasinauskaitė. „Jei ne šluba Lietuvos teisėsauga ir kvaili žurnalistai, šitos bylos nebūtų...“

Tokius žodžius Šiaulių Apygardos teisme ištarė 2010 metais Garliavos įvykiuose dalyvavęs liudytojas, tuomet dar studentas, teisininkas Povilas Rėklaitis.

Bylos svarstymo išvakarėse, pirmajame posėdyje, panašiai situaciją įvardijo ir žurnalistė Rūta Janutienė: „Pedofilijos byla – žurnalistiškai dėkinga istorija. Ją koncentravo teisėsauga neatsakiusi nė į vieną klausimą. Nebuvo išaiškinta tiesa: teisėjo žmogžudystė, kitos mirtys…“

Iki šiol neatsakyta į klausimą: buvo pedofilija ar ne. Jei buvo, kas tie vaikų prievartautojai, jei nebuvo, kas ir dėl kokios priežasties ją „susifantazavo“.

Vietoj prologo: kaip TAI tapo įmanoma?

Kad teisininkas ir žurnalistė teisūs, pritartų ir tie, kas dar išsaugojo sveiką protą, kas skiria tikrovę nuo žurnalistų „imbierinių pasakų“, „maitinamų“ neva teisėsaugos tyrimų. Tik joks sveikas protas neatsakys į klausimą, kaip TAI tapo įmanoma? Kaip tapo įmanoma, kad „šluba“ teisėsauga ir „kvaili“, bet išgarsėti pasišovę, o kartais ir iki žemės graibymo prisidrąsinę kai kurie žurnalistai „sukurptų“ ir penktus metus tebeeskaluotų net kelias „šalutines-išvestines“ bylas? O tos bylos jau sužlugdė ne vieną verslą, išardė ne vieną šeimą ir net pasiuntė myriop ne vieną pilietišką žmogų, atėjusį į Klonio akligatvį gelbėti mažos mergaitės.

Šiaulių Apygardos teisme nagrinėjama vadinamoji „sekimo bei organizuotos gaujos suformavimo teisėtai Lietuvos valdžiai nuversti“ byla yra „aukščiausias“ Lietuvos prokuratūros savikompromitacijos pilotažas.

Kuo ilgiau tęsiasi kone geometrine progresija „besidaugindamos“ įvairios Garliavos bylos atmainos, tuo sunkiau atsikratyti klausimų – kas, kam ir dėl kokios priežasties „pritrupino“ tiek teismų procesų? Vargu ar patys teisininkai jau besuskaičiuoja, keliose bylose teisiami pilietinę pareigą atlikę – mažą mergaitę ir jos artimuosius taikiai gynę – žmonės.

O gal tai ne nusikalstamas kvailumas, o ... Vis neapleidžia jausmas: gal ir ikiteisminius tyrimus atliekantieji, ir juos neva pagrįstais laikantys ir metų metus vilkinantys Lietuvos teismai tiesiog nebeturi darbo? Nesutinkate? Sakote, kad tos struktūros apkrautos darbais? Gal ir taip, bet tik todėl, kad mala ir vis persijoja orą, užuot profesionaliai ištyrę pagrindines – pedofilijos bei teisėjo nužudymo – bylas.

O gal būtent toks ir yra jų tikslas – susimovus tiriant tikrus nusikaltimus pasirodyti uoliems tiriant tariamus?

O gal šiomis šalutinėmis Garliavos bylomis, vienaip ar kitaip išaugusiomis iš atmestinai tirtų ir užmestų pedofilijos bei teisėjo nužudymo tyrimų, siekiama taip visiems įgristi, kad visi čia, Lietuvoje, motų rankomis vos tik išgirdę apie mažamečių seksualinį išnaudojimą, prievartavimą arba vaikų pornografijos biznį, nors net artimiausiose kaimynėse teisėsauga ir pilietinės visuomenės jau skambina pavojaus varpais – šie nusikaltimai prieš vaikus auga kone geometrine progresija, o teisėsauga vis dar nepasiruošusi juos tinkamai ištirti. Kada šią bėdą pripažinsime ir mes? O pripažinę imsimės telkti jėgas kovai būtent su šia nelaime?

Nežinau, kuo baigsis ši byla, bet atrodo, jog Šiauliuose liudiję žurnalistė ir teisininkas bus įvardiję Garliavos istorijos ŠAUKINĮ, t.y. jiems pavyko paaiškinti, kas dalį visuomenės „sušiaušė ir vis tebešiaušia“, o kito skausmui jautrius, pilietiškus žmones pakėlė taikiam, nesavanaudiškam protestui.

Tačiau kodėl teisinė sistema padarė viską, kad diskredituotų save, man vis dar mįslė – dabar juk ir aklas mato, kad demokratinės Lietuvos Respublikos teisėsauga, tegul ir liberaliomis formomis iškraipytu fasadu, vis dar šaknimis įsisiurbusi į sovietmečio mentalitetą, kad neveikia jokie pilietinės visuomenės institutai, turintys pagelbėti klaidą klaida „gesinančiai“ teisėsaugai susivokti ir tiesiog sustoti, o svarbiausia – kad nėra politinės valios šią nuopolio situaciją keisti.

Rūta Janutienė: „Spontaniškus galios centrus žlugdo realią galią turinčios struktūros“

R.Janutienė paliudijo: jos misija Garliavos istorijoje buvusi „atlikti tyrimo tyrimą“. Žurnalistės teigimu, tuomet ji dirbusi „Paskutinėje instancijoje“ ir „rinko informaciją apie nevykusius teisėsaugos veiksmus“, o jau „teisėsaugos reikalas išsiaiškinti tiesą“.

R.Janutienė pabrėžė, kad informaciją ji rinkdavusi iš liudininkų, tačiau „teisėsauga ne su visais leido bendrauti. Buvo bandoma kontroliuoti informacijos srautą. Informaciją kontroliavo tie, kurie saugojo Laimutę Stankūnaitę. Išskyrus Gaivenį [„Abipus sienos“]. Jis ėjo visur. [...] Iš pradžių nebuvo trukdymo. Vėliau atsirado spaudimų laikytis vienos pusės nuomonės. Jei kritikuosi teisėsaugą, informaciją gausi sunkiau.“

Kaltinamųjų advokatus domino, kaip dabar sekasi R.Janutienei teisėsaugininkų tyrimus tirti. „Esame posovietinė šalis. Teisėsaugos nelygumai išsitiesina…“, – mįslingai atsakinėjo žurnalistė. Į klausimą, ar teko girdėti, kad Tardymo departamento ir Generalinės prokuratūros galvos susitinka ir strateguoja rezonansinių bylų eigas, kryptis ir pan., liudytoja paaiškino, kad „po mergaitės paėmimo apie teisėtvarkos veiksmų derinimus negirdėjo“.

Įdomus pasirodė ir toks R.Janutienės vertinimas: „Ši byla žlugdė „Drąsos kelio“ perspektyvą. Tie, kas seka viešąją erdvę, žino, kad spontaniškus galios centrus žlugdo realią galią turinčios struktūros“.

Gynybą domino, ar žurnalistai filmavo L.Stankūnaitės advokatų ar antstolės bei kitų asmenų kontoras. R.Janutienė pripažino: „Filmavo, ir tai vyko viešoje vietoje, o ne privačiose valdose. Čia visa istorija yra privati, bet teisėsauga iš jos padarė tikrą košmarą. [...] Vieša ir rezonansine byla skundėsi advokatė Kraujutaitienė bei antstolė. Buvo žmonių emocijos, replikos, komentarai, nuomonės apie įvykį. Tai nėra gauja ar sekimas. Tai – chuliganizmas. Milinienė apie sekimą ar padidintą dėmesį šnekėjo. [...]“

Į kaltinamųjų klausimą, ar liudininkė yra ką nors girdėjusi apie kuriamą nusikalstamą gaują ar pan., R.Janutienė tvirtai atsakė: „Tokių duomenų neturiu. Tai nesąžiningas požiūris į kaltinamuosius. Rezonansiniu atveju žmonės išneša į gatves savo pyktį. Vadovaujantis tokia logika, tai ir Sąjūdis buvo neteisingas dalykas“.

Asta Kuznecovaitė: kažkas minėjo, kad kažkas suteikinėja kažkokią informaciją, kad kažkas kažkur buvo susitikęs

Šiaulių Apygardos teismo posėdyje visiems proceso dalyviams labai rūpėjo klausimas , kokias kaltinamieji atliko funkcijas, pagal kurias būtų galima nuspręsti, gal taikus pilietinis protestas „išvirto“ į nusikalstamą gaują, todėl kiekvienas liudytojas dalijosi prisiminimais, reiškė nuomones ir pan.

„Lietuvos ryto“ žurnalistė A. Kuznecovaitė taip papasakojo, ką mačiusi: „Keršis iš tos gatvės nesitraukė. Labiausiais įsiminė. Ščiglinskas vežė vandenį, iždininkas. Keršis sprendė, ką leisti pas Venckienę. Ji su gatvės žmonėmis nebendravo. [...] Ščiglinskas rinko pinigus. Užsieniečiai pervesdavo. Pati paaukojau 100 litų. Keršis sakė, kad reikia pinigų „užklasinei veiklai“. […] tais pinigais disponavo Ščiglinskas. Važinėjo į mitingus.“ Leidžiamų laikraščių liudytoja nematė, tačiau lipdukų buvo. „Internetinio portalo administratorius buvo Ščiglinskas. Visi, kurie turėjo kitą nuomonę, buvo vadinami pedofilais.“

Į prokurorės Ritos Poškienės klausimą apie kitų kaltinamųjų vaidmenį teisme liudijusi Asta Kuznecovaitė kažkodėl turėjo mažiau informacijos, nei jos pateikdavo savo publikacijose Garliavos įvykių tema, bet buvo tokia pat nenuosekli: „Nežinau. Tik iš matymo pažįstu ar „feisbuko“. KAŽKAS minėjo, kad padeda Venckienei, suteikinėja KAŽKOKIĄ informaciją. [...] Baltuškienė dirbo Seime, tai turėjo pažįstamų Vaikų teisių tarnyboje ir darė spaudimą, kad mergaitė liktų ilgiau. [...] Asmeniškai su Baltuškiene nekalbėjau, negirdėjau iš jos apie kokį nors spaudimą Vaikų teisėms. Konkrečių Baltuškienės veiksmų nebuvo. [...] Skučienė – tarpininkė tarp gatvės ir Venckienės. Tadas [Skučas – aut. past.] daugiau klausė motinos. Toks lėtas žmogelis. Trindavosi su mama gatvėje, būdavo pas Venckus, Kedžius.“

Prisipažįstu – jos beklausant kildavo visokių klausimų, bet svarbiausias: ar ji pati supranta, ką sako ar bent ką norinti pasakyti?

A.Kuznecovaitė: „Lobovas – tvarkdarys. Trindavosi mitinguose. [...] Ščiglinsko informaciją sužinodavo iš „feisbuko“. Rinkevičiaus [kaltinamasis, iki šiol nesuprantąs, kaip ir kodėl jis pateko į šią bylą, nes teigia Garliavos įvykiuose niekada nedalyvavęs – aut. past.] nežinau.“

Tačiau liudytoja „žinojo“, kad Garliavoje budėję žmonės „2011 metų vasarą kūrė planus, kad ims valdžią. Dalinosi postus.“

Kaltinamųjų gynybos atstovams Asta Kuznecovaitė prisipažino, kad neskaičiavo, kiek parašė straipsnių pedofilijos istorijos tema. Jos publikacijos buvo perspausdinamos keliuose internetiniuose portaluose: „Daug. Kas vyko, tą aprašinėjau. Net vakarėlius: Jonines ir kitas šventes. Teismus. Informaciją siuntė Keršis, Skučienė, Ščiglinskas, Zenonas Langaitis. Iš Lobovo informacijos nebuvo.“

Kartais akivaizdžiai nervindamasi rezonansinių publikacijų tiražuotoja kaltinamųjų gynybai prisipažino: „Ką prisiminiau, tą papasakojau…“

Tačiau nepaneigsi, kad buvo ir tokių akimirkų, kai A.Kuznecovaitės atmintis „pašviežėdavo“: „Venckienė sakė, kad yra tikimybė, kad Prezidentė palaikys. Neringa buvo susitikusi su Prezidente. Sakė, kad pakeis supuvusią valdžią. Tarnybos – netikusios, Seimas, Vyriausybė. Visi – pedofilai. Sakė, kad ateis į valdžią ir viską pakeis, visus pedofilus išmes. Jie valdys Lietuvą.“ Į gynybos klausimą, apie kokį valdžios vertimą buvo kalbama – prievartinį ar rinkimų keliu, žurnalistė atsakė: „Ateina jų partija į Seimą ir ima keisti.“

Dar ji paliudijo, jog 2010–2012 metais asmeniškai susirašinėjusi su N.Venckiene. Ir prisipažino, kad a.a. Aido Milinio nuotrauką tuometinei teisėjai atsiuntė ji: „Parodyk Deimantei, ar čia tas pats Aidas. Pažiūrėjau, nu, blyn, panašus …[į tuo metu viešojoje erdvėje paskelbtą trečiojo pedofilo fotorobotą – aut. past]“.

Gynybos manymu, neatmestina galimybė, kad būtent ši „kvailos“ žiniasklaidos atstovė pradėjo N.Venckienės kolegos A.Milinio įsūnio diskreditacijos akciją. Šie elektroninio susirašinėjimo įrodymai pridėti prie bylos.

Kaltinamieji D.Kaminickas, T.Borovec žurnalistei jokios informacijos neteikė.

Teismo posėdyje paaiškėjo, kad šiai Klonio akligatvio fantazuotojai jos straipsnių herojai reiškė pretenzijas. Baudžiamąją bylą jai buvo iškėlęs A.Ūsas [nutraukta po šio mirties – aut.past.], teisininkas Povilas Rėklaitis A.Kuznecovaitę skundė Žurnalistų etikos inspektoriui ir laimėjo.

Į gynybos klausimą, ar dažnokai viešėdama Kedžių ir Venckų namuose (čia ji yra net nakvojusi) ji matė ką nors nusikalstama, liudytoja išdidžiai atsakė, kad nemanė turinti kištis į šeimyninius reikalus. Tačiau neilgai trukus paminėtų šeimų gyvenimą ji išviešinusi milžiniškais tiražais ir nesibodėjo už tai gaunamu atlyginimu.

Atsakinėdama į gynybos klausimą „Ar esate mačiusi šią baudžiamąją bylą?“, A. Kuznecovaitė prisipažino, tiesa, labai jau naiviai: „Aš esu KAŽKĄ mačiusi viešojoje erdvėje. Pokalbių išklotines.“ Dar naiviau pratęsė, matyt ,supratusi, jog net pati tuo netiki: „Asmeniškai su Miliniene tuo klausimu nekalbėjau…“

Šio teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog su Miliniene A.Kuznecovaitė bendraujanti išties dažnai…

Šiaip komunikabilumas – ne nusikaltimas, tačiau žinant, kiek sukurpta bylų remiantis jos sakė – pasakė KAŽKAS, šią savybę būtų galima įvertinti ir kitaip. Atrodo, tą suprato ir Šiaulių Apygardos teismas: kai žurnalistė pabandė savo komunikabilumą pademonstruoti teismo salėje, pasigirdo vienos iš teisėjų kolegijos narių balsas: „Liudytoja, ar jūs apkurtusi, ar atėjote čia pasikalbėti?“

Kaltinamasis A.Lobovas, besiklausydamas šios žurnalistės liudijimų, buvo priverstas palikti teismo salę – kaip pats pripažino, dėl netikėtos žarnyno reakcijos į jos kalbas. Grįžęs į teismo salę jis ryžosi pasidomėti: „Ar vartojote alkoholinius gėrimus Klonio gatvėje?“ A.Kuznecovaitė buvo ištikima sau: „Ten visi vartojo…“

Vėliau ta pačia tema liudijo teisininkas P.Rėklaitis: „Kultūros pas ją – NULIS. Vieną kartą mačiau neblaivią. Iš veido matėsi, kad mėgsta išgerti.“

Atrodo, jog ne tik „šluba“ Lietuvos teisėsauga, bet ir „vartojanti“ žiniasklaida suformavo ir tebeeskaluoja Garliavos bylas?

Asta Kuznecovaitė liudijo ir apie „seklius morkas“: „2011 metų balandžio mėnesį, per Kedytės gimtadienį, Keršis parodė moteriška ranka parašytą raštelį, kad Milinis [sūnus – aut. past.] – pedofilas. Ir daug žmonių įtraukta. Merginos surašė [tą raštelį, apie kurį liudija ir kurį jai, neva, rodė Keršis – aut. past.], sakė Keršis. Skučienė liepė važiuoti prie namų sekti. Ščiglinskas, Malinauskienė su Kaminicku važiavo prie Ūso namų. KAŽKAS sakė. Apie Černiauską, Kraujutaitienę, Vaicekauskienę nieko nežinau. [...] Venckienė nieko nežinojo apie V.Milinį, bet sakė, kad neva matė jį einantį į Furmanavičiaus kabinetą. [...] Lošė kortomis ir garsiai leido muziką prie Ūso namų. Pasakė pats Aidukas.“

Į klausimą „Ar dar kas nors girdėjo tokį „seklio“ prisipažinimą?“ liudininkė, matyt, prisiminusi apie priesaiką, atsakė: „Nežinau.“

 

Po 2011 metų balandžio A.Kuznecovaitė nustojusi lankytis Garliavoje – bendravusi tik su Keršiu, vėliau informaciją straipsniams rinkusi iš „feisbuko“.

Kai Violeta Banaitienė, teisiamoji, pasiteiravo, iš kur jai žinomos jų su vyru pavardės, nors „mes su vyru neturime „feisbuko“ profilio, o jūs savo straipsnyje mus minite“, liudytoja dar kartą pademonstravo savo geležinę logiką: „KAŽKUR buvo ta pavardė paminėta. [...] Milinienė neperdavė informacijos dėl Banaičių. Visada su ja bendravau“.

Į Violetos ir Gintaro Banaičių gynėjo pakartotinį klausimą – „Iš kur jūs 2014 metais gavote informaciją apie Banaičius? Tais metais Banaičiai nei įtarimų, nei kaltinimų neturėjo. Iš kur faktai jūsų straipsnyje?“ – A.Kuznecovaitė atsakė jau „išsamiau“: „Gal ir turiu informacijos apie tai savo archyve…“ V.Banaitienei beliko replikuoti: „Čia – marazmas, o ne liudijimas.“

Išgirdusi Vitalijaus Keršio klausimą: „Ar jie [pilietinio protesto dalyviai – aut. past.] norėjo blokuoti Seimo rūmus?“, A.Kuznecovaitė turima informacija pasidalijo jau tvirtu žinovės tonu: „Buvo KAŽKAS. Negaliu pasakyti – kas. [...] Straipsniuose rėmiausi informacija iš viešosios erdvės.“

Matyt, net ir jai kurpti istorijas lengviau, nei duoti nors kiek įtikinamus parodymus prisiekus…

Marius Kuprevičius: „Venckienė reikalavo atiduoti vaiką motinai. Aš tam prieštaravau“

Kaip ir buvo galima tikėtis, klausimas, kas Klonio akligatvyje iš tiesų „vadovavo“, rūpi ne tik teismui. Ir visai nestebina, kad kuo daugiau metų praeina nuo tų dienų, tuo daugiau „nežinomų didvyrių“ atsiranda. Įdomu, kas bus, kai sueis senatis?

Tiesa, anot Šiaulių Apygardos teisme liudijusio teisininko P.Rėklaičio, „pusei kaltinimų jau dabar suėjo senatis. Ir aplinkybėms, dėl kurių aš čia liudiju, suėjo senatis.“ Vadinasi, teismas dirba tuščiomis apsukomis – negi tik tam, kad kuo ilgiau viešojoje erdvėje būtų juodinami taikių Garliavos protestų žmonės?

Štai liudytojas Marius Kuprevičius Šiaulių Apygardos teismo posėdyje niekieno neprašomas prisipažino: 2010 metų pavasarį įvykiams Garliavoje vadovavęs jis.

Kad tais metais žiniasklaida mėgo jį rodyti, nepaneigsi – demonstratyviai besimeldžiantis, į Dievus ir velnius besikreipiantis treninguotas vyrukas labai tiko diskredituoti tam, kas iš tiesų vyko Garliavoje, tad nieko nestebino, kad ir interviu žiniasklaidai jis dalijo kone vienintelis.

Tiesą pasakius, šių eilučių autorė pirmą kartą į Klonio akligatvį Garliavoje atvyko dėl dviejų priežasčių: sukrėsta paviešintos mergaitės patyrimų filmuotos medžiagos ir pasižiūrėti, kiek ten susirinkę tokių, kaip tuometinis jų „spaudos atstovas“, rėkaujantis į visų TV mikrofonus ir, iš visko sprendžiant, ne itin adekvatus arba vykusiai tokį vaidinantis.

Klonio lyderiu save įvardijęs M.Kuprevičius teisme paliudijo ir tai, kad „su N.Venckiene tiesiogiai nebendravo“. Kad pavardžių dabar jis nebepamenąs, tik kai kuriuos vardus. Kad 2010 metais Garliavoje buvę daug žmonių, bet „pilietinis pasipriešinimas vyko tik 10 dienų. Kad būta bendro plano – „surinkti kritinę žmonių masę ir neatiduoti mergaitės.“ Ir dar – „Venckienė reikalavo atiduoti vaiką motinai. Aš tam prieštaravau“, – prisiminė M.Kuprevičius.

Dar keli jo liudijimai: „Lobovą ten mačiau du kartus. Darė sau reklamą prieš žurnalistus. Jis kaip ir kiti piliečiai buvo. Ščiglinskas atvyko po 2010-05-14 Kėdainių teismo sprendimo. Tvarkė finansus. Pakeitė mane. Tapo gatvės lyderiu. Nuo 2010-05-17 Keršis ėmė skleisti informaciją, kad trečiasis pedofilas yra Vaidas Milinis. Aš jį bandžiau perspėti.“

Vėliau, kaip liudijo M.Kuprevičius, faktiniais vadovais likę Keršis ir Ščiglinskas, o juo pačiu buvo nepasitikima. Jokių užduočių jis negaudavęs. Apie sekimus nieko nežinantis. Vėliau bendravęs socialiniuose tinkluose.

Kristina Sulikienė: „Oi, vaikeli, buvo…“

Kristina Sulikienė ikiteisminiame tyrime duotų parodymų atsisakė – ji ne pirma ir ne vienintelė šioje byloje paliudijusi, kad apklausos metu jai buvo „taikytos procesinės priemonės“ ar kitoks įtakojimas.

Apie savo atsiradimą Garliavoje ji sakė: „Susipažinau su politine veikėja Zabieliene, ji mane ir pakvietė į Garliavą.“

Regis, tuo metu reikėję „priežiūros“, liudininkės žodžiais tariant, „neadekvačiam veikėjui Mariui“, o žurnalistė-teisininkė tam turėjusi gebėjimų, nes, kaip paaiškėjo, užtekę šiam neduoti palapinės, ir vyrukas išvažiavęs iš Garliavos.

K.Sulikienė paliudijo, kad iš kaltinamųjų pažįstanti G.Aiduką, R.Baltuškienę, A.Lobovą, R.Ščiglinską. Vyro ir žmonos Banaičių – ne.

Pasak K.Sulikienės, ji girdėjusi, kad žmonės aukoję pinigus M.Kuprevičiaus administracinei bylai, Keršiui pirkę cigaretes, ir mačiusi: „Gynėjas Lobovas veržėsi klūpėti prie vartų, nustūmė Kuprevičių. Svarbu buvo viešieji ryšiai.“

Pati liudytoja sakėsi buvusi sekama, terorizuojama, persekiojama prokurorės, nuolatos jautė spaudimą. „Oi, vaikeli, buvo…“, – net Šiaulių Apygardos teismo posėdyje ištrūko atodūsis.

Nerijus Povilaitis, įžvelgęs Garliavos „gaują“ valdžiai pakeisti: buvo matyti, kad „žmonės vienas kitą pažįsta“

Paklausius, ką liudijo žurnalistas Nerijus Povilaitis, galima ir už galvos susiimti. Įdomu, kokia bausmė tektų už tokius pramanus, vadinamus faktine informacija, civilizuotame pasaulyje: pasodintų smegenis daboklėje atsivėsinti arba baudą skirtų?

Pasak šio liudytojo, veiksmas vykęs antstolės Sonatos Vaicekauskienės biure. Į gynybos klausimą, kaip žurnalistui pavyko susisiekti su kriminalinės policijos saugomu asmeniu bei pasikviesti jį į susitikimą, N.Povilaitis atsakė: „naudodamasis ryšio priemonėmis“. Jis esą „sukontaktavęs su L.Stankūnaite“ ir susitaręs dėl pokalbio.

„To susitikimo metu KAŽKAS iš antstolių kontoros darbuotojų pasakė, kad viešojoje erdvėje atsirado informacija apie saugomo asmens buvimo vietą antstolės kontoroje“, – prisiminė N.Povilaitis. Be to, iš tolesnės liudytojo kalbos buvo galima suprasti, kad lauke KAŽKAS pamatė tamsios spalvos visureigį, kurį vairavo ŽMOGUS. Ten buvę policijos pareigūnai matė tą automobilį, važinėjantį aplink. Neva „sekančio“ asmens liudytojas neįžiūrėjo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apibūdino ir teismo salėje „atpažino“ Gintarą Banaitį konstatavęs, kad panašus.

Kaip jam pavyko visureigio salone taip detaliai įžiūrėti vairuotoją, kuris, kaip pats žurnalistas teigė, „stengėsi skvernu dengti veidą“, ši detektyvinė istorija nutyli. Kaip ir tai, ar lauke budėję pareigūnai bandė tą vadinamąjį persekiotoją sustabdyti…

Į klausimą, iš ko buvo nuspręsta, kad tą visureigį vairuojantis seka L.Stankūnaitę, N.Povilaitis atsakyti negalėjo, nes to nebeprisiminė, ir siūlė vadovautis ikiteisminiame tyrime duotais parodymais.

Apie Garliavoje besiformuojančią ar veikiančią kokią nors organizuotą grupę žino tiek, kad pats ten buvo ir matė, kad „žmonės vienas kitą pažįsta“, skaitė viešojoje erdvėje publikacijų.

Yra girdėjęs apie aktyvą. Matyt, irgi iš KAŽKUR… tačiau nežino, apie kokią nors organizuotą grupę.

Pastaba: visų tuo metu antstolės S.Vaicekauskienės kontoroje buvusių asmenų parodymai identiški – kone vienas prie vieno.

Kristupas Krivickas apie savo laidų poveikį: nesijaučiu apgavęs tautą, žmonės savaip interpretuoja įvykius

Tiesą sakant, buvo graudu išvysti, kas praėjus aštuoneriems metams po Garliavos įvykių liko iš buvusio populiarios TV laidos prodiuserio, tuomet atrodžiusio principingo ir pilietiško „Akistatos“ vedėjo, o dabar politiko – Lietuvos Centro partijos vicepirmininko Kristupo Krivicko.

2009 metų vasarą buvo įrašytas interviu su D.Kedžiu – dienos šviesą išvydęs po teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo nuskambėjo it bomba. „Tai buvo rezonansinė istorija, sukėlusi visuomenę“, – prisipažino K. Krivickas ir buvo teisus.

K.Krivickas, žinoma, paliudijo, kad informaciją laidai rinko iš viešosios erdvės, žiniasklaidos, informacinių pranešimų, skambučių ir pan. Laidai informaciją teikė ir valstybės tarnautojai, Seimo nariai, ir jam nėra žinoma, kad kas nors iš jų būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Prodiuseris patvirtino ir tai, kad „Akistatai“ „organizuota informacija nebuvo teikiama, išorinio įtakojimo nebuvo“.

Į A.Lobovo gynėjo klausimą, ar „Akistatos“ laidose buvo kviečiama burtis, ko nors imtis, K.Krivickas atsakęs: „Jokiu būdu. Istorija įvairiai veikė ir paveikė. Žmones stipraus emocinio poveikio istorijos sutelkia. Jie savaip interpretuoja įvykius“.

Į A.Lobovo klausimą, ar pats liudytojas „tikėjo pedofilijos istorija, ar nesijaučia kaltas, kad apgavo tautą, o jo laida patikėję žmonės tapo nusikaltėliais?“, į politiką pasukęs K.Krivickas patikino: „Nesijaučiu. Bet kokia pateikta informacija visuomenėje įvairiai vertinama.“

Banaičių gynėjui pasiteiravus, ar „Akistatos“ kūrybinė grupė filmavo antstolės biurą, A.Ūso gyvenamąjį namą, mergaitės paėmimą, nuskambėjo: „Filmavo“.

Be to, ar 2010–2012 metais dėl laidos turinio buvo kreiptasi į teismą, Žurnalistų etikos komisiją, etikos inspektorę? „Galėjo būti“, – aptakus atsakymas liudija, kad K.Krivickui nemalonu prisiminti tuos laikus..

Slapto šaltinio, anot K.Krivicko, jo prodiusuojama laida neturėjo, tačiau apie asmeninį pedofilija kaltinto asmens gyvenimą duomenų gavo. Liudytojas apie gaujos egzistavimą Garliavoje ar sekimus nieko nežinojęs.

Baigdamas liudijimą, K.Krivickas prisipažino, kad niekada nebuvęs kurioje nors pusėje, tačiau visą laiką jautęs spaudimą. „Ir šitas teismas yra tam tikra spaudimo forma. Tai natūralus šios istorijos šalutinis poveikis.“

Ir išties kas gali būti liūdniau nei pilietinę drąsą praradęs žurnalistas, nusprendęs pasukti į politiką?

Vietoj epilogo. Irena Vasinauskaitė: viešas liudijimas ir naivūs pasvarstymai

Ir aš Klonio akligatvyje buvau. Gerokai daugiau kartų nei Asta Kuznecovaitė. Į akis Kedžiams ar Venckams nelindau, jų namuose nebuvau, Garliavoje nenakvojau ir nieko nevartojau. Žinau, kad buvo atidaryta sąskaita banke aukoms rinkti, stebėjau tiesioginę internetinę transliaciją. Iš matymo pažįstu Audronę Skučienę, abu senelius Kedžius, buvusią teisėją Neringą Venckienę. Atmintis užfiksavo Juozą Valiušaitį, Andrejų Lobovą, Vitalijų Keršį ir, žinoma, hiperaktyvų, visur nosį kaišiojusį Marių Kuprevičių, epizodiškai poteriavusį Joną Varkalą...

Aukojau. Vaisvandenius, maistą, vienkartinius indus, nes ten visada buvo žmonių, kurie nesitraukdavo net pavalgyti.

Nupirkau vienoje Šiaulių siuvykloje ir padovanojau seneliams Kedžiams kelias dešimtis Trispalvių vėliavų, kad jų namų šturmui prasidėjus, šiuo Valstybės simboliu apkabintų savo anūkės vaikystės namus. Turėjau mažą viltį, kad jų šiai akcijai neprireiks, tai siūliau padovanoti kaimynams bei aktyviausiems budėtojams atminčiai, nes geresnės dovanos pagerbti besiaukojantį dėl kito, juolab vaiko nėra. Vėliavos buvo išdalintos žmonėms, tą atakos rytą stichiškai subėgusiems į Kedžių kiemą jų, dar neišpakuotų, grąžinti, kad tik būtų panaudotos pagal pirmąją paskirtį. Deja, į apsuptą teritoriją ne visi galėjo patekti. Net valstybės simbolis neatlaisvino kelio.

Šturmo dieną, stebėdama įvykius Kedžių kieme, verkiau kartu su nemaža dalimi Lietuvos žmonių. Negalėjau patikėti, kad prieš taikius piliečius privačioje valdoje bus panaudotos tokios „perteklinės struktūrų jėgos“, anot Prezidentės. Šiurpau matydama plėšomas, mindomas Trispalves kieme, kur prieš kelias dienas vyko kalantinės, fleita grojo Deimantė, koncertavo žymūs Lietuvos menininkai, minioje sukiojosi ir kalbas nuo scenos rėžė politikai.

Susisluoksniavus įspūdžiams ir atslūgus emocijoms, prabyla protas. Tąkart prieš penkerius metus pirmąkart suabejojau savo Nepriklausomos Valstybės valdžios žmonėmis. Šiandien – pagal tai, kaip jie elgiasi su senaisiais Kedžiais – nepasitikėjimo tik padaugėjo: dvi esminės bylos – teisėjo nužudymas bei pedofilija – gudriai „uždengtos“ antraeiliais procesais. Nuteistas beveik aklas Drąsiaus Kedžio pagalbininkas, neva „talkinęs“ – keiksmažodžiais? – žudant teisėją, kad viešojoje opinijoje susiformuotų „išvada“: jei jau buvo bendrininkas, vadinasi, kaltas ir nenuteistasis mįslingomis aplinkybėmis žuvęs buvusios teisėjos brolis. Kaltinimų grandinėlė veriasi toliau: jei brolis kaltas, tai sesuo, aišku, organizatorė. Ir vargu ar kas šiandien beatsimena, kad N.Venckienė pedofilijos istoriją siekė aiškintis visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis.

Aukščiausia cinizmo viršūnė – kaltinti anūkę taip mylėjusius senelius jos tvirkinimu, skriaudimu ir pan. Ne vieną dieną esu stebėjusi, kaip senelių kieme su vaikais siautusi Deimantė, viską metusi bėgdavo apkabinti senelį, o šiam jos galvą paglosčius, vėl grįždavo pas draugus žaisti savo vaikiškų žaidimų. Kaimynės auklės kaltinimai panašiais nusikaltimais neištirtą pedofilijos bylą tik maskuoja, tačiau paties nusikaltimo nepaneigia.

Gal skaitytojai padės atspėti, ką reiškia praėjus 8 metams močiutei Kedienei pareikšti kaltinimai dėl to, kad neva ji anūkui padėjusi transformuoti Tautišką giesmę? Čia močiutei primetama atsakomybė už anūko veiksmus, o kai ši su ašaromis akyse maldauja bent iš toli ar filmuotoje medžiagoje parodyti jos nuo lopšio augintą Deimantę, tokia galimybė jai nesuteikiama. Girdi, tai gimdytoja neleidžia, tai pati anūkė nenori… Tai tegul pati anūkė iš ekrano tą seneliams ir pasako. Žinoma, jei dar yra gyva ir adekvačiai suvokia aplinką.

Ir kas dabar imtųsi bravūriškai tvirtinti, jog šie nesibaigiantys struktūrų išpuoliai prieš senelius turi „šventą“ tikslą, o ne – jei ne nuvaryti juos Anapilin, tai bent – rasti pretekstą, kaip užkirsti kelią reikalauti susitikimo su anūke – nežinia kur pradanginta liudytoja? Juk jie liko vieninteliai, turintys prigimtinę teisę ją pamatyti, o oficialus draudimas anūkei bendrauti su seneliais gali rastis tik prikūrus jiems kuo daugiau teistumų – kokia vaiką mylinti mama leis savo mylimam vaikui matytis su blogą įtaką jai galinčiais daryti giminaičiais?

O Šiauliuose nagrinėjama vadinamoji organizuotos gaujos valdžiai nuversti sukurpta byla – akivaizdžiausias pavyzdys, kai ikiteisminio tyrimo bei prokurorų pajėgos nepripažįsta nei LR Konstitucijos, nei Rinkimų įstatymų, kurie leidžia visiems rinkti ir būti renkamiems, ir taip demokratiniu keliu keisti visų lygių valdžias [Prezidento, Seimo ar savivaldybių].

Pasikartosiu: taip „tiriamos“ bylos – ir abi pagrindinės, ir begalė išvestinių – ardo Lietuvos visuomenę, griauna ištisų šeimų gyvenimus, skatina nepasitikėjimą valstybe, žlugdo pilietiškumą. Ir todėl paklausiu – gal pirmąkart taip: kas tuo suinteresuotas? kieno „minkštosios galios“ taip suminkštino galvas ir užkietino širdis, nutildė sąžines?

Beje, visuose išvestiniuose Garliavos istorijos teisminiuose procesuose jų dalyviai – kaltintojai, gynėjai, kaltinamieji ir teisėjai – vartoja Klonio akligatvio gynėjų terminą „mergaitės paėmimas“, ne jokį „grąžinimas motinai“. Ką gi, smegenų nebeatsuksi…

O visuomeninius Lietuvos procesus stebinčioms struktūroms šios ilgus metus besitęsiančios išvestinės, tiksliau – pritemptinės Garliavos istorijos bylos jau leido atlikti ir atitinkamus tyrimus: kokie procesai vyksta Lietuvoje? kaip į juos ir į tai, kaip jie pristatomi žiniasklaidoje ar nagrinėjami teismuose, reaguoja visuomenė? kiek yra pilietiškų žmonių ir neliktų po medžiu, kiek viskam abejingų, o kas tvirtai stovi viską kontroliuoti siekiančios sistemos sargyboje? Galų gale – ar dar turime ryžto ir politinės valios tapti valstybe, kurioje visi piliečiai prieš įstatymą būtų lygūs ir nuo savivalės apsaugoti?

Tokių „eksperimentų“ rezultatus galėtume sužinoti net ir mes, paprasti mirtingieji, analizuodami garsiosios bylos žudikės ir ją maskuojančių išvestinių procesų atomazgas. Sovietinio režimo pamokos – lengviausias kelias sistemai „reabilituoti“ – surasti vieną kaltą ir jį paaukoti – regis, gerai išmoktos. Dabar ima atrodyti, jog nuteisus aklą šaulį, atėjo ir raišo teisininko bei negudraus žurnalisto eilė? Sprendžiant iš visko, ir kandidatų pakanka, ir teisme daug vargti netektų, ir kai kam net palengvėtų... Gal.

Tačiau pradėti reikėtų nuo sąžiningo atsakymo į Laimutės ir Vytauto Kedžių laišką „Vaiko saugojimas nuo nežinia ko neturi virsti izoliacija – norime savo akimis išvysti, kad anūkėlei viskas gerai“.

 

Peržiūros: 2151

Komentarai   

+22 # jeronimas 2017-06-26 20:50
Po Garliavos mergaites pagrobimo,visi vyke teismai,o ju buvo keli simtai,parode patys,jog visa teisingumo sistema Lietuvoje yra tiek supuvusi,tiek persmelkta dvoko ir iskrypeliu ,kad be slubo vokiecio su automatu cia niekas neistengs istaisyti.Sendien ziurint i teismus ,lietuviskus teismus,panasu jog matyti tik teismu parodija.Kai negaleejau atsiimti is darbdavio savo uzdirbtu pinigu,ir lietuvisku teismu parodija maciau savo akimis ,net dvylika vadinamu teismu posedziu vyko,ir kuomet po paskutinio "posedzio" vos pusvalandziui praejus,kavineje salia teismo pamaciau man skolingo likusio darbdavio ir mano advokato juoka ir aplaistyma ta proga,supratau ,kad Lietuvos nebera,teisingumas supuves.Po dvieju savaiciu is Tevynes isvaziavau.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+17 # jeronimas 2017-06-26 20:58
esu isitikines,kad jau greit Garliavos istorijoje prasides issamus nusikaltimo tyrymas,ir net neabejoju,jog isaiskinti bus ir sios bylos ir visu iki siolei susijusiu su Garliavos mergaites pagrobimu.Suzinosime visus ,manu su didelius mundurus nesiojanciu organizatoriu snukelius ,ne tik kleboniskio siknadraskiu jau pagarsintu,bet ir visos eiles dideliu "diedu",kuriems kiausus niezti pamacius vaikusidomu,kaip tuomet jausis teisejai,kurie va tokiose bylose "tryne atmintis" ar aklus pagamino snaiperiais???Tik labai gaila,kad senuku Kedziu.Kada nkvedisto gaisrininko dukte tribunoje kalba apie pagarba seniems,o va praktikoje basi ir pliki isnesami is savo privacios valdos uzsimaskavusiu banditu,ir dar po teismus tamomi,atrodo tikrai ,kad Lietuvos valdzioj vieni nieksai.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # ups 2017-07-14 11:37
nesužinosim, ši istorija bus uždaryta amžiams, nes manau susijusi sau labai aukštų pareigūnų ir tuo pačiu Lietuvos reputacija.... taigi, Šios istorijos esmė yra labai banali...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+22 # Aciu Autorei 2017-06-26 21:52
uz pasakyta TIESA. Kopijuokim ir platinkim si straipsni.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+9 # bobkins 2017-06-27 00:28
yra parodija bet ne temide-skeltanagiu sutve
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+15 # ne tame beda 2017-06-27 10:42
kad teisauga sluba. O tame - KAD JOS NIEKAS SUTAVRKYTI NEBEGALI. Kad berods Paulausko deka dinko istatymas leidziantis patraukti baudziamojon atsakomyben uz visokiusva issidirtbinejamus teisejus ir prokurorus ir jiems atristo rankos daryti ka nori. Cia beda. Turi kuo skubiau vel atsirasti istatymas, uzdedantis apysnasrius teisejams ir prokurorams. Tyrejams taip pat.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-12 # Mindaugas 2017-06-27 18:19
Ot violetine ligone, jei nebutu vaiko dresiravimo namie, nebutu ir bylu. Galima pagalvoti, kad zurnalistai ir teisesauga sugalvojo pedofilija, nuzude du zmones ir debilams patvoriniams liepe smeizti, persekioti, terorizuoti nekaltus zmones. Gydykis, kvaila baidykle.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+10 # to mindaugas 2017-06-28 10:27
melagi, nekliedek. Niekas vaiuko nedrasavo - tai mate tukstanciai zmoniu, niekas nesugalvojo pedofilijos - tai zino tukstanciai zmoniu, niekas niekam nieko neliepe smeizti. Melagi uzciaupk savo dvokiancia melo skyle
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # nuomonė 2017-08-10 03:07
KOL LIETUVA NETURĖS TEISĖSAUGOS,VERTOS DEMOKRATINEI VALSTYBEI-NIEKADA JI NEBUS DEMOKRATINE-paprasčiausiai tik sovietinė mažoji rusija......ačių madam prezidentei,kad paskiria tokią teisėsaugą,kartais kyla mintis,mažką saugo ,kad niekas išvogęs milijardus nesėstų...o KOL KAS VALSTYBĖJE DIDŽAIUSJI NUSIKALTĖLIAI MERGAITĖS SEMNELIAI-BAISIAI GRAUDU,KAIP GALI NORĖTI JAUNIMAS GYVENTI-sovietinėje -S T A G N A C I J O J E...mansau pasamdžius teisėsaugą iš vokietijos ar anglijos -TŪKSTANTĖ KARTŲ BŪTŲ PIGIAU.......o dabar moka pigijus,žmonėms kurie nedirba...manau SEKANČIAM PREZIDENTUI BUS VIENINTELIS KLAUSYMAS-KAD TURĖTUME TEISĖSAUGĄ VERTĄ DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS...LAIKAS POKYČIAMS,ŠITIEK JAUNIMO BAIGĘ TEISĘ,,manau su džiaugsmu prisieks valstybei ir jai dirbs dorai ir garbingai......
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # keidanskas 2017-08-19 13:05
Mūsų garliavinė istorija bus lygiai taip pat numarinta kaip Kenedžio nužudymas Amerikoje.Nejau viešinsi vairininkus vis dar esančius ir tebevadovaujančius valstybei?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti