Įsimintina sporto ir poilsio stovykla prie Baltijos jūros

Peržiūros: 1707
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.00 (3 Votes)

Įsimintina sporto ir poilsio stovykla

 

prie Baltijos jūros

 

 

 

 

 

Vytautas Kabaila

 

 

 

Šios vasaros birželis ir liepa nelepino tropiniais orais. Kiekvieną savaitę prie jūros atvykstantys vis nauji poilsiautojai tikėdavosi, kad jiems, skirtingai nei išvykstantiesiems, bus labiau pasisekę.

 

Tačiau nusivilti tekdavo ir vieniems, ir kitiems. Bet tik tiems, kurie atvykdavo pasyviam poilsiui – pliaže ar kopose pasilepinti karštais saulės spinduliais, pasimaudyti šiltesnėje jūroje.

 

Ir visiškai nenusivildavo tie, kurie į pajūrį atvykdavo ne tik pailsėti, bet ir aktyviai pasportuoti, pasisemti jėgų, kad jų užtektų bent jau iki kitos vasaros.

 

 

 

 

 

Vieni iš aktyviausių poilsiautojų prie jūros vėsią šios vasaros pirmąją pusę buvo Šiaulių kovos menų klubo „Saulė“ kovotojai, liepos 6-12 dienomis įsikūrę Šventojoje, mediniuose nameliuose, visai šalia pajūrio kopų.

 

Liepos 5 d. (sekmadienį) dar vienus lepino, kitus kamavo 28-300 C karštis, o ir pirmadienio saulėtas rytas nieko nepalankaus nežadėjo.

 

Tačiau, važiuojant link Palangos, jau už Plungės, ties Kartena ėmė sparčiai kauptis pirmieji lietaus debesys. Vaizdas viesulų, audrų ir kitų panašių ekstremalių gamtos reiškinių mylėtojams darėsi įkvepiantis, bet vykstantiems poilsiauti prie jūros jis nieko gero nežadėjo.

 

Ties Palanga pradėjo lynoti, o įvažiavus į Šventąją pradėjo lyti. Gerai kad pagrindinis debesų masyvas kartu su visomis liūtimis nuslinko Latvijos pasienio link.

 

Kadangi žemė ir oras dar buvo įkaitinti keleto paskutiniųjų labai karštų dienų, kurios šiais metais tokios buvo bene vienintelės, tai net ir po gaivaus lietučio, kad ir pučiant jau vėsesniam vėjeliui, labai smagu buvo po kelionės ir įsikūrimo išsimaudyti Baltijos jūroje, pasivaikščioti ir pabėgioti pajūriu.

 

Tik vakare tokio malonumo jau nebeliko, nes sparčiai vėso ir vėjas darėsi vis šaltesnis. Atvykusiems ne tik pailsėti, bet ir pasportuoti, vakarinė treniruotė vis dėlto buvo labai puiki.

 

 

 

Visa savaitė buvo vėsi, dažnai lynojo, lijo, pūtė stiprus, nelabai malonus, netgi žvarbokas vėjas, kuris naktimis virsdavo tikra audra.

 

Jūra poilsiautojus traukė didžiulėmis bangomis, kurios, vydamosi viena kitą, be atvangos skubėdavo ir nurimdavo tik pakrantės smėlyje.

 

Maudytis, pučiant stipriam vėjui ir esant įnirtingam bangavimui, būdavo draudžiama. Pakrantės gelbėtojai drąsiausius ir labiausiai rizikuoti linkusius poilsiautojus stebėdavo ir liepdavo jiems grįžti į krantą.

 

Protarpiais ar net valandėlei kitai pasirodanti saulutė būdavo labai laukiama ir visiems šykščiai teikė didelį džiaugsmą.

 

 

 

Vakarais, po dienos įtemptų treniruočių, stovyklautojai rinkdavosi prie trenerio namelio, kuriame, pritariant gitarai, skambėjo dainos, vyko šaškių ir šachmatų turnyrai, savos kūrybos eilėraščių poezijos konkursas.

 

Įdomūs buvo gražiausios puokštės rinkimai. Kiekviename mediniame namelyje buvo du atskiri kambariai su nedideliais prieškambariais. Kambaryje gyveno po tris stovyklautojus.

 

Kiekvienas kambarys per tris dienas turėjo parengti puokštę, kurią vertino komisija kartu su visais klubo stovyklos dalyviais.

 

Apsilankymas kiekviename kambaryje ir pats vertinimo procesas buvo labai nuotaikingi, o puokštės buvo pateiktos su įvairiausiomis papildomomis išmonėmis ir improvizacijomis.

 

Po pusryčių ir po pietų, laisvu tarp treniruočių laiku, buvo žaidžiamas pliažo futbolas, pliažo tinklinis.

 

Kai pakrančių gelbėtojai neleisdavo maudytis jūroje, maudynės vykdavo Šventosios upėje, šalia vadinamojo Beždžionių tilto.

 

 

 

Kartą, sumanius pasižvalgyti po miestelį, einant per Šventosios upės tiltą (pagrindinį, ne Beždžionių tiltą), teko stebėti reto įdomumo gamtos nuotykį.

 

Prie valčių prieplaukos jaunas tėtis su dukrele dosniai pyragu vaišino upėje plaukiojančias laukines antytes. Jų buvo gal koks dešimt ar dvylika.

 

Kitos, pajutusios ar nugirdusios apie ką tik atsidariusią nemokamą valgyklą, iš visų upės pakraščių, iš nendrynų po vieną ir grupelėmis plaukė link puotos stalo.

 

Bet praeivių tiltu dėmesį patraukė kai kas dar įdomesnio – iš už upės posūkio, esančio už kelių šimtų metrų, pasirodė gulbė su jau gerokai ūgtelėjusiais gulbiukais.

 

Visi, įjungę penktąją pavarą, plaukė link tos vietos, kur į upę nuo kranto buvo mėtomi pyrago gabaliukai ir net plėšiniai. Gulbių šeimyna gal tik po kokių penkių minučių pasiekė maršruto tikslą, bet, laimei, dar nepavėlavo.

 

Vaišingieji poilsiautojai, pamatę tokius garbingus svečius, išsitraukė antrą pyragą, kurį iškart ėmė laužyti ir vėl mėtyti į upę.

 

Bet kilmingieji svečiai nepanoro su antytėmis dalintis vaišėmis ir jas greitai ėmė išprašinėti iš teritorijos, kurioje lijo pietumis.

 

O kad savo gretas papildę ir susikalbėję antinai nepakeltų maišto, jų eismą reguliuoti ėmėsi iš kažkur netikėtai atsiradęs ir pats gulbinas.

 

Einantiems tiltu tai buvo neįtikėtinai gražus ir retas gamtos reginys, išliksiantis atmintyje, ko gero, visam gyvenimui.

 

Be to, dar taip ir liko neatsakytas labai įdomus klausimas – kaip gulbė su gulbiukais, būdami už upės vingio, esančio už kelių šimtų metrų, galėjo sužinoti apie ką tik prasidėjusią puotą?

 

 

 

Savo įvykiais ypatingai įsiminė ketvirtoji stovyklos naktis. Treniruotė turėjo vykti 12 val. nakties, pačiame pajūryje. Bet stiprokai lynojo, pūtė žvarbokas, audra spėjęs virsti vėjas, o jūra buvo išsiliejusi iki pat kopų.

 

Daugelis tokio vaizdo dar nebuvo matę – ne tu eini prie jūros, bet jūra eina prie tavęs. Ir dar koka: griaudžianti, riaumojanti, švokščianti, putojanti. Tokios akimirkos būna neužmirštamos.

 

Naktinė treniruotė prie jūros buvo pakeista pušyne surengtu žaidimu „Nindzių medžioklė“, kuris visiems, ypač vaikams, labai patiko.

 

 

 

Įsiminė ir dar viena, daug ko pamokanti smulkmena. Treniruotės metu vienam vaikinukui, bušido kovotojui, ant galvos ar nugaros iš medžio nukrito nematytas ir gana nemažas voras.

 

Šalia buvę bičiuliai, gelbėdami kolegą, jam ne tik pasakė, kas į jį kėsinasi, bet ir nubraukė baisųjį vorą kuo toliau ant žemės.

 

Neatsargiajam vorui iškilo neišvengiamas pavojus būti sutryptam po besitreniruojančiųjų kojomis.

 

Ir tada vienas vaikinukas, vardu Jovydas, karatė oranžinio diržo savininkas, priėjo prie baisiojo voro, pasilenkė, leido vorui užlipti sau ant delno ir, vieniems su dideliu atsargumu, o kitiems su nusistebėjimu, netgi su baime žiūrint, nunešė vorą iki artimiausio krūmo ir ten jį paleido.

 

Treniruotė vyko toliau, lyg nieko nebūtų buvę. Bet tai, kas nutiko, buvo ir tai daug ką pasako.

 

Pasako tai, kad Jovydas yra drąsus, ryžtingas ir geros širdies berniukas. Kai vaikinukas užaugs ir jam bus suteikta teisė ryšėti juodą karatė meistro diržą (to labai norisi palinkėti), jis lygiai taip pat drąsiai užstos silpnesniuosius, apgins savo merginą, gins savo šeimą, Tėvynę.

 

Tokie drąsūs ir kilnūs poelgiai šiandieninio jaunimo tarpe nėra dažni. Kad taip vaikai pasielgtų, reikia išskirtinai gero auklėjimo šeimoje, rūpestingo mokytojų ir trenerių darbo.

 

 

 

Tokią išskirtinai lietingą ir audringą savaitę nutiko ir dar vienas įvykis, su kuriuo daugelis stovyklautojų susidūrė pirmą kartą.

 

Po paskutinės didelės naktinės audros, kada bangos buvo apsėmusios visą smėlio pakrantę iki pat kopų, jūra kartu su dumbliais į krantą išmetė ir nemažai smulkesnių gintaro gabaliukų.

 

Ne visame pajūryje, o tik kai kuriose pakrantės vietose, kuriose iškart ėmė būriuotis poilsiautojai, tapę gintaro rinkėjais.

 

Galima buvo pamatyti ir įsitikinti, kaip į pakrantes patenka gintaras, kurį audra ir didelės bangos pakelia ar atplėšia nuo jūros dugno ir neša link kranto.

 

Tikrieji gintaro žvejai nesitenkina tuo, kas išmetama į krantą – jie su įvairaus dydžio semtuvais branda į jūrą ir ten semia viską, kas tik supasi ant bangų ar slepiasi po bangomis.

 

Kartu semiamas ir gintaras, kuris, būdamas palyginti lengvas, bangų yra nešiojamas kartu su dumbliais, šakomis, nuolaužomis, negyvomis ir dar pusiau gyvomis žuvimis, neištvėrusiomis tokio bangavimo.

 

Prisigaudę pilnus semtuvus dumblių, visokių šaknų, nuolaužų ir kitokių jūros atliekų, gintaro žvejai nešasi juos į krantą, ten viską iškrato, peržiūri, susirenka sau didžiausius gintaro gabaliukus, mažuosius kartu su visu turiniu palikdami poilsiautojų džiaugsmui.

 

Taip ne tik mūsų stovyklautojai, bet ir daugelis kitų poilsiautojų pirmą kartą gyvenime realiai pamatė kaip yra išmetamas, renkamas ir žvejojamas gintaras, kaip dirba gintaro žvejai.

 

 

 

Pasyvaus poilsio prie jūros mėgėjai feisbuke verkšleno ir skundėsi, kad jiems tai buvo prarasta atostogų savaitė.

 

Tačiau aktyvaus poilsio, puikaus bendravimo ir jūros dovanojamų netikėtumų mylėtojams tai buvo naudinga, įdomi, akiratį gerokai praplėtusi, tiesiog fantastiškų nuotykių ir prisiminimų savaitė.

 

 

 

Šiaulių karatė sporto klubas „Saulė“ buvo įkurtas 1991 metais (ne už kalnų ir 25 metų sukaktis), jo įkūrėjas - vienas iš karatė pradininkų Lietuvoje Zenonas Budraitis, mokytojas (Sensei), treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas, Rytų kovos menų 5-ojo dano meistras.

 

Z.Budraitis 1978 metais Šiauliuose subūrė pirmąją pasekėjų grupę, pats aktyviai sportavo ir treniravo jaunimą. Ne vienas Lietuvos, Europos, pasaulio čempionas ir prizininkas Rytų kovos menų pagrindus įsisavino būtent šiauliečio trenerio išskirtinių gebėjimų ir profesionalumo dėka.

 

„Saulės“ karatė klube šiuo metu treniruojasi 7 - 17 metų moksleiviai – ir berniukai, ir mergaitės. Kartu su vaikais treniruojasi jų tėveliai, mamytės, studentai, kiti vyresnio amžiaus žmonės, kurie sudaro vadinamąją senjorų grupę.

 

Vyriausiajam klubo nariui, ateinančiais metais ketinančiam įvykdyti visus juodajam diržui keliamus reikalavimus, Hubertui Smilgiui, Lietuvos kultūros fondo pirmininkui, jau 68-eri, tačiau šis garbus amžius jam jokia riba saugant gerą sveikatą ir siekiant puikių sportinių rezultatų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

NUOTRAUKOS:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

S 002. Treniruotė jūroje

 

 

 

 

S 004. Treneris Zenonas Budraitis su savo mažąja anūkėle Lukrecija, kuri stebėjo, kaip jos senelis tą vakarą vadovauja kitų sporto ir poilsio stovyklos dalyvių – kovotojų iš Vilniaus „Sparta Gym“ klubo – treniruotei.

 

 

 

 

 

S 005. Toks po naktinės audros buvo Šventosios pajūris, kurį kaip mat apspito poilsiautojai, tapę gintaro rinkėjais.

  

 

 

 

 

 

 

S 007. Po treniruotės pušyne. Pirmoje eilėje antras iš kairės – Pijus, septynerių metukų vaikinukas, stovyklos svečiams vieną iš parodomųjų kata programų atlikęs taip įspūdingai, kad žiūrovai liko praradę amą. Šalia toje pačioje eilėje – perspektyviausieji jaunieji karatė kovotojai: Erika (trečia iš kairės), Rokas (ketvirtas iš kairės), Benas (šeštas iš kairės).

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti