Mylinčio sūnaus pavertimas žudiku

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 2.75 (4 Votes)

Mylinčio sūnaus pavertimas žudiku 

Kristina Sulikienė

Niekam dar neužkliuvo, jog Aleksandro Jegorovo „vaikystės draugu“ prisistato net 6 metais jaunesnis Tautvydas Vedrickas. O man kliūva, nes vaikystės ar paauglystės draugais gali vieni kitus vadinti žmonės iš tos pačios kartos. Aleksandro vaikystės drauge gali vadintis Viktorija Čmilytė – Nielsen- dabar Seimo narė, puikiai pažįstanti jį.

Bet ne Tautvydas Vedrickas, kuris sukėlė ažiotažą, ir visų pirma spaudoje padarė savo „vaikystės draugą“ savo mamos žudiku, čia pats pridurdamas, jog iš tikrųjų nebendravo pastaruoju metu, ir nieko apie jokias aplinkybes nežino.

O aiškinimai apie kažkokias savižudybes, prisidengiant tuo, kad Aleksandras Jegorovas, pakeitęs darbą ir gavęs išeitinę algą, nusprendė atiduoti skolą?

Paaiškėjo, jog klasikinė „podstava“, kai į nieko nesuvokiančio asmens butą atsiunčiamos visos įmanomos tarnybos, su legenda „jis ką tik nužudė savo mamą“ – čia „vaikystės draugo gelbėjimas nuo savižudybės“?

Jegorovų šeima – sentikiai. Natūralu, jog sentikiai senus tėvus karšina namuose, o mirus – uždengia veidą su skraiste, uždangsto veidrodžius.

Jeigu įsiveržusi policija pamatė mamą su skarele ant veido – tai iš to ir pagalvojo, kad čia „uždusinimo įrodymas“.  (Čia tokią versiją kėliau su panašios tradicijos atstovais – paklausiau: kas daroma, žmogui mirus, atsakė – uždengiamas veidas, veidrodžiai, neskubama žmogaus išvežti, daromas apiplovimas.)

Aleksandras Jegorovas, auklėtas tomis tradicijomis, nors gal jų griežtai  nesilaikęs, galėjo net neatsiminti, jog atliko mamai paskutinius patarnavimus. Sentikės moterys net įkapes pasiruošia. Taip darydavo ir lietuvės.

Dabar šiandien didesnė tragedija už „vaikystės draugus“, kurių vienas net 12 metų jaunesnis (pasitikrinau kelis kartus kito „vaikystės draugo“ gimimo metus – 1996 g. Kai įtariamasis yra gimęs 1984 m.) – yra tai, jog Aleksandro mama iš viso liko nepalaidota.

O tautai transliuojama kažkokia kreiva žinutė apie tai, kad visi be išimties slaugantys pasidaro kraugeriais žudikais.

Peržiūrėjau mūsų su Aleksandru bendravimą. Jis mane guodė netekus šuns, pasakodamas apie katiną, su kuriuo augo. Pasakojo, kaip pragyveno tas katinas šeimoje 15 metų, ir jis jį dabar atsimena.

Aj, sakysite, negraudenk, neįrodysi, kad ne žudikas.

Įrodysiu.

Kitos pokalbių detalės-  jis pergyvena, ar  nesielgia per žiauriai, kad kuriam laikui patalpino mamą į slaugos ligoninę. (Priminsiu, jog daugelis komentarų rėkte rėkė „kodėl jis neatidavė mamos į slaugos ligoninęęęęę“)

Iki slaugos džiaugiasi mano užrodytu dienos centru „Demencija“, kad ten mamai labai gerai,ji nori vykti į tą dienos centrą, ten atsigavo jos socialiniai įgūdžiai, ji bendrauja ten su grupės nariais. Prieš tai sutvarkė visus formalumus, važinėjo per įvairiausias įstaigas.

Net santechniką aš užrodžiau, padėjau susitvarkyti tokį buitinį dalyką.

Manau, visi tie “vaikystės draugai“, net nepagalvojo, kad Aleksandras Jegorovas su kažkuo po tėvo Valerijaus, šachmatų arbitro mirties, tiek glaudžiai bendravo. O mes turėdavome apie ką pasikalbėti – juk ir panašius mokslus baigę, ir bendrų pažįstamų turime. Peržiūrėjau tą mūsų bendravimą, kur detaliai kiekvieną dieną Aleksandras parašo motinos būklę, ir atkreipiau dėmesį, jog balandžio mėnesį iš slaugos ligoninės mamą susigrąžino su pragulomis ir „valgančią per špricą“.

Žmogus, kuris „valgo per špricą“, ilgainiui praranda rijimo gebėjimus, ir gali paprasčiausiai užspringti.

Tikėsimės, bus atskleista, kokia Aleksandro mamos mirties priežastis – juk taip madinga, kai spauda pirma nuteisia, ir nemadinga atsiprašyti, kad nepyk, „žudike“, bet apjuodinome tave nepagrįstai.

O „žudikas“ juk pasakoja, ką jam liepia – nes tokiu būdu įtariamieji gauna mažiau kalėjimo, jeigu viską prisipažįsta – ir tai ką darė, ir tai, ko nedarė.

Įtariamasis neprivalo duoti teisingų parodymų. Jo gynyba gali būti melas. Gali būti ir savęs apkalbėjimas. Kai kuriose situacijose taip elgiamasi – ypač gaujų bylose, kad gaujos nariai nieko neįtartų (jeigu tarkime, yra jų tarpe infiltrantas). Yra įvairių gynybos taktikų, ir niekas nežino, kuri jų teisingiausia. Šioje byloje nuoširdi atgaila patraukė absoliučią daugumą visuomenės į šio kantraus ir sąžiningo asmens pusę. 

O kad po Tautvydo Vedricko „pagrindinio liudytojo“, kuris dirba labai „kietoje“ advokatų kontoroje teisininko asistentu, išlindo dar ir šachmatininku save vadinantis Pilinkus, tai šachmatų pasaulyje jau ir pasigirdo kuždesys, kad čia jau panašu į kažkokį parodomąjį šou. Gal net „aukštesnių jėgų“ „užsakymą“.

Nes Pilinkus yra tik šachmatų mėgėjas, ir labai mėgsta šachmatus kaip verslą, bet nėra šachmatininkas.

Tautvydo Vedricko tikslai irgi neaiškūs, bet turbūt paaiškės: didysis liudytojas net nežino, kad mama iš viso nevalgė, ir uždusti  galėjo savaime. Be to, išsekusiam žmogui nepavalgius, neatsigėrus,  kraujas negauna deguonies, ir žmogus miršta. 

 Toks atkaklus vaikystės draugas, puolė kviesti visų tarnybų pirma Aleksandro – kad tik nebūtų fiksuojama savaiminė mirtis nuo ligos. Labai geras draugas, kiekvienam tokį! Nors T. Vedrickas visai Lietuvai per spaudą pateikė „vienintelę versiją“, jog jis neva susirašinėjo su motiną nužudžiusiu „vaikystės draugu“, aš irgi susirašinėjau, ir man, su kuria bendravo pastaruosius 2 metus, jokių siaubų nesakė, ir apie savižudybes nekalbėjo. Kam labiau žmogus atveria širdį – ar tam, kuriam tai daro įprastai, kas dieną – ar iš nežinia kur išlindusiam 6 metais jaunesniam „vaikystės draugui“?

Laikas viską sudėlioja į vietas, ir viską, kas paslėpta, atveria. Yra gėda ir skaudu, kad tokie kaip Tautvydas Vedrickas, veikia negalvodami apie tai, kad mirusią mamą Aleksandras bent jau ruošėsi padoriai palaidoti. O dabar mama liko morge. O kur gi tie „vaikystės draugai“, atgavę skolas, ir atsiuntę visas įmanomas tarnybas padoriam ir 17 metų mamą slaugiusiam sūnui, kurio ginti vakar išstojo net garsioji Rūta Vanagaitė, pati praradausi dėl senų tėvų slaugymo savo dvynę seserį, ir esanti prieš šitokias aukas, kai aukojamas sveikasis vardan neįgaliojo.

Gal tai skamba šiek tiek nacistiškai, tačiau Rūta Vanagaitė aiškiai pagrindė savo poziciją, ir ją įrodė. Matėsi, jog Makaraitytės žinių laidoje R. Vanagaitė jaudinasi, ir ją ši tema veikia emociškai. Gerai, jeigu Aleksandrą Jegorovą kažkokiam valstybiniam susivienijimui siekus išimti iš gyvenimo, užmūrijant jį kalėjime, kur jis dėl turimų ligų neišgyventų, nes jam reikalinga dieta ir labai įvairus maistas – stojo ginti didelė visuomenės dalis, ir planas nesuveikė.

Dar būtų visiškai gerai, jeigu bylą tiriantys teisininkai – profesionalai ją ištirtų pagal įrodymus, ir jeigu įrodymuose (teismo medicinos ekspertizėje) nėra fiksuota smurtinė mirtis, kaip visada elgiamasi bylose su kodu 555000 (mirties priežasčiai nustatyti) - bylą nutrauktų pagrindu LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nežiūrėdami jokių 6 ir 12 metų jaunesnių „vaikystės draugų“ „liudijimų“.

 

Peržiūros: 1532

Komentarai   

+2 # Mindaugas 2017-06-16 10:34
Labai idomu, kuo tas niekam nezinomas jegorovas ir jo motina yra svarbus, kad musu spec tarnybos, kaip tu rasai, su juo turetu susidoroti ir apkaltinus zmogzudyste, izoliuoti?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # HM 2017-06-16 11:13
Manau, kad tik spectarnybos ir žino. Juk jos slaptos, ar ne?
O tu turi 12 metų jaunesnį vaikystės draugą?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # Vaikystės draugas 2017-06-22 20:44
pirmą kartą sužinojęs iš draugų apie šitą straipsnį apsilankiau jūsų laikraštyje, tiesiog šiurpas ima skaitant ką jūs rašot tiek šitame tiek kituose straipsniuose.
Sulikiene tu nesi Aleksandro draugė, su kuria jis bendravo kasdien ir toli gražu iki tokios tau kaip iki saulės pėsčiom eiti...
Vedrickas yra vaikystės draugas, nes žaisdavo kartu varžybose turbūt prieš 15 metų ir dar seniau.
Pradėsiu nuo to, kad aš pats pažįstu Aleksą labai gerai ir irgi negaliu patikėti, kad jis taip galėjo pasielgti.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # Vaikystės draugas1 2017-06-22 20:46
Tavo sapaliojimai lyginant pagalvę su skarele yra tiesiog apgailėtini. Kad Alekas buvo auklėjamas pagal sentikius ir uždėjo skarelę, bei veidrodžius uždengė ir laukė nežinia ko, nu čia fantazijos reikia turėt geros :lol: :lol: :lol:
Tu ant tiek gerai jį pažinojai ir ant tiek geri draugai buvot, kad net nežinai jog jis bandė žudytis prieš pusę metų ir gulėjo psichiatriniame klinikų skyriuje.
Ant tiek gera draugė buvai, kad pakėlei štormą dėl laidotuvių, puikiai žinojai kur ir kad būtent šiandien vyks laidotuvės, tačiau pati neatėjai net į cerkvę. Ant tiek esi teisi šauni draugė, tiesiog prie žaizdos dėk tave.
Linkiu ramybės tau.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti