Teisėjų Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės nuosprendis Raimundui Ivanauskui pagal "patologinio melagio" Mindaugo Žalimo parodymus

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.90 (5 Votes)

Aklas žmogus Raimundas Ivanauskas pasiųstas į kalėjimą aštuoniems metams pagal patologinio melagio Mindaugo Žalimo parodymus

http://www.delfi.lt/news/daily/crime/poligrafu-tirtas-m-zalimas-patologinis-melagis-teigia-specialistas.d?id=61654977

kaip žinia, M.Žalimas kreipėsi į policiją, praėjus trims metams po to, kai Kaune buvo nužudyti teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė. M.Žalimas papasakojo Virginijui Gaiveniui, kad jis buvo susitikęs su policijos generaliniu komisaru Visvaldu Račkausku ir kitais policijos vadovais, kuriems neva papasakojo, kaip Drąsius Kedys neva rengiasi žudyti pedofilus.

V.Račkauskas buvo išvarytas iš pareigų, teisiamas kartu su kitais kolegomis už tariamą pareigų neatlikimą. Teisme paaiškėjo, kad M.Žalimas yra melagis, daug ką pats išgalvojo, policininkai buvo išteisinti.

Tačiau tam, kad nuteisti Raimundą Ivanauską, jau pripažinta melagiu, Apeliacinio teismo teisėjams M.Žalimo parodymų pakako.

Kita vertus, atrodo, kad M.Žalimas yra prokuratūros "pakabintas" liudininkas - jis sako tai, ko reikia prokurorams, nes pats M.Žalimas tuo metu buvo kaltinamas vieno baltarusio sumušimo iki komos. Baltarusis M.Žalimą atpažino kaip savo užpuoliką, tačiau prokuratūra pasistengė, kad dėl to būtų apkaltintas kitas žmogus. Tokiu būdu M.Žalimas buvo išgelbėtas nuo kalėjimo, ir toliau šoko pagal mafijinės prokuratūros dūdelę:

 

 "LIUDININKAS" M.ŽALIMAS - ŠALTAKRAUJIS BANDITAS, KAIMO SENUKŲ SIAUBAS, SULUOŠINĘS IKI INVALIDUMO SAVO AUKAS, DĖL MENKAVERČIŲ DAIKTŲ AR SKURDŽIOS PENSIJOS, APVOGĘS NET JĮ GYNUSĮ KUNIGĄ

 

 

 

 

Kas yra šis linksmas vaikinas iš Plungės rajono, kur besisukantis ten sukeliantis įvykių verpetą? Laidose ir Lietuvos ryto publikacijose -tai labai doras pilietis, nenoromis įpainiotas į Kauno žudynių istoriją dviejų anot jo žodžiais tariant žulikų- R. Ivanausko ir D. Kedžio. Kaip padorus žmogus M. Žalimas kreipėsi į policiją, bandydamas užkirsti kelią žudynėms spalio 5 dieną, 2009. Jo jautrią ir švelnią lyg ėriuko vilna siela sužeidė brutalus D. Kedžio pasiūlymas padovanoti milijoną litų už pagalbą likviduojant J. Furmanavičių, A. Ūsą, L. Stankūnaitę, V. Naruševičienę, Kauno apygardos teismo pirmininką A. Milinį, Agurkinių gaujos lyderį S. Velečką-Agurką bei šviesiaplaukį verslininkėlį, vardu Aidas. Pastarojo nežinojo nei pavardės nei adreso nei detalios išvaizdos – bet sušaudyt planavo…

 

 

 

Primename, kad tuometinė  VTAT kontrolierė R. Šalaševičiutė taip pat buvo taikinyje. Jai netgi buvo skirta valstybės apsauga 6. 45 min, spalio 5, 2009.   Kažkodėl vėliau R. Šalaševičiutė iškrito iš ratų ir uždulkėjo užmaršties dulkėse.  Pasimiršo, lyg tai  būtų buvęs koks gandas, o ne rezonansinė, Lietuvą sudrebinusi, byla. Tad nuo ko VTAT kontrolierei buvo skiriama valstybės apsauga? Kam buvo taškomi pinigai? Kas kitas galėjo kėsintis į pareigūnę, jei dabar ji jau iškritusi iš D. Kedžio žudynių plano? Ar tai neegzistuojančio pedofilų klano ranka taip siekė užčiaupti VTAT kontrolierę, nes D. Kedys ją pristūmė prie pat klano iršvos? 

 

 

 

Klausimas lieka atviras ir opus. Nors ir primirštas. Primiršta ir tai, kad M. Žalimo brolis kali už pedofiliją. 

 

 

 

,,Mindaugo Žalimo brolis Algirdas Daukša 2006 m. buvo nuteistas 11 metų kalėti už mažametės prievartavimą. Jo motinai bei broliui ir po nuosprendžio atrodė, jog šis nusikaltimas tėra jų šeimos reikalas.Žagintojo poelgis atrodo dar kraupesnis žinant, kad nukentėjusioji – specialiosios mokyklos mokinė.

 

 

 

Taigi, pedofilija M. Žalimo šeimos aplinkoje nėra svetima ar itin smerktina. Beje tais pačiais metais M. Žalimas ir išdygo R. Ivanausko  bei D. Kedžio gyvenimo kelyje. Sutapimas?

 

 

 

Kuo ypatingas  dar M. Žalimas šioje rezonansinėjė byloje? Visų pirma tuo, kad įvardintas kaip patologinis melagis, asmuo pliauškia teismo salėje, kas jam ant liežuvio užėjo. Neretai nušneka negudriai ir visiškai į lankas. Gruodžio 5 liudijimuose M. Žalimas liudija apie tai, kad D. Kedys, neva pardavęs butą Kauno mieste gavo milijoną litų ir šį milijoną pažadėjo M. Žalimui už pagalbą žudant. Patiksliname, kad ne D. Kedys kažkada buvo pardavęs butą Kauno mieste, L. Kedienė. Tiesa, tai buvo apie 2001 metus, kai nei  jokia pedofilija, nei Žalimu net nekvepėjo. Ir dviejų kambarių butai Kauno senamiestyje tikrai milijono nekainuodavo. Toks liudijimas tokios pat vertės, kaip girdėjo, kad kažkur zvon, no niznajet gde on. Kaip porina šis slaptas liudininkas -jo milijonas nesuviliojo. Nors pono, paniekinančiai žvelgiančio į milijoną praeitį puošia apiplėšimai ir senukų žalojimai iki neįgalumo dėl kelių pensijinių litų.

 

 

 

Kam skamba įtikinimai, kad šaltakraujis banditas, kaimo senukų siaubas, suluošinęs iki invalidumo savo aukas,  dėl menkaverčių daiktų ar skurdžios pensijos, apvogęs net jį gynusį kunigą, staiga ims ir atsisakys milijono? Kalbinti vietiniai ne tik tuo netiki, bet ir priduria, kad už tokius pinigus, taip teismų vertintas ir spaudos liaupsintas liudininkas, genocidą visoje europoje padarytų. Be skrupulų.

 

 

 

Tarsi iš fantastikos srities skamba ir pati žudymo pagalbos kaina. Milijonas litų -eiliniam plūgui iš Žemaitijos, kai nusikalstamame pasaulyje profesionalaus snaiperio kaina yra apie 20 000 dolerių...  Dažniausiai tai būna kileriai iš Rusijos, nepaliekantys po savęs jokių pėdsakų. Taigi 20 000 dolerių kainuoja likviduoti mafijos vadeivą, apsistačiusį keliais apsauginiais, o paprastą žmogų, kokie ir buvo išvardintieji – iki 10 000 litų. M. Žalimo paminėtas milijonas skamba labai kvailai  ir nerealiai. Dar neįtikinamiau skambėtų tik tai, kad tas snaiperis dar buvo aklas. Ar pasisiseks prastumti šitą patologinio melagio pasakojimą teismams už gryną pinigą?  O gal abu? Ar  ir vėl pasitikėjimas teisėsauga smuktels dar kartą, lyg kelnės be gumos?

 

 

 

Ponas liudininkas, nevengia paatvirauti teisme, kad savo liudijimuose yra  ir primelavęs. Na, kad ir dėl V. Račkausko, kurį šiaip buvo įvėlęs į savo kaltinimų laviną.

 

 

 

,,Beje, Mindaugas Žalimas laikosi tvirtos linijos, jog esą jį kažkas vertė duoti parodymus prieš V.Račkauską. Tuo sunku patikėti, nes visus savo parodymus M.Žalimas, kaip teigia, davė laisva valia, niekieno neverčiamas, po to, kai jam esą Vitalij Vitkovskij nepadėjo „susitvarkyti“ vienoje muštynių byloje, ir dar neva pridūręs, jog „springsi ir tu skrandžio turiniu, kaip tavo draugas Drąsius Kedys“.

 

 

 

Kai vienas gynėjų paprašė pakomentuoti šį tariamo bendravimo su Vitalij Vitkovskij epizodą, Mindaugas Žalimas gana emocingai paaiškino: “Žinai, vaikšto legendos, kad kriminalistai patys ten Kedį… tai ir kreipiausi į žurnalistą“.

 

 

 

Peršasi išvada, kad pats svarbusis liudininkas M. Žalimas yra kažkieno tampoma marionetė. Kodėl M. Žalimas papuolė į šią nepavydėtiną situaciją? Kieno krauju dar yra suteptos šio plungiškio rankos? Iš spaudos žinome, kad kažkokių senukų Žemaitijoje, baltarusio Vilniuje. O kiek dar nežinome?Mįslingos tiek D. Kedžio, tiek A. Ūso, tiek V. Milinio mirtys.

 

 

 

Ar teisėja, naiviai o gal privalomai patikėjusi M. Žalimo paistalais bei nuteisusi greičiausiai visiškai nekaltus mažo  berniuko tėvus padarys visuomenę saugesnę? Nuteisusi pagal patologinio melagio, su ilgu kriminaliniu šleifu liudijimus, kurį kažkas tampo lyg marionetę. Ar nuteisus šią porą sumažės praskeltų baltarusiškų kaukolių? Ar bus saugūs Žemaitijos senoliai? Ar miške sumažės sumuštų, sulaužytom krūtinėm jaunuolių lavonų? Panašu, kad bele ką, dėl vaizdo, nuteisus visuomenė nebus saugesnė.

 

 

 

O kas jei M. Žalimas po metų ar kitų vėl išlys į ekraną ir plačiai šypsodamasis praneš: Tai R. Ivanauskas ir E. Barauskaitė nekalti. Aš primelavau, įkišau juos šiaip sau į šią istoriją. Na, kaip ir V. Račkauską. O, ką man dabar daryt? Verkti dėl to?

 

 

 

Myra Kovalski

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės

 

Baudžiamoji byla  Nr. 1A-124-165/2017

Proceso Nr. 1-01-2-00085-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4; 

1.1.4.4.5; 1.2.3.1.2.5; 2.1.7.4.1; 2.3.2.2.13;

2.4.6.5.1; 2.4.6.4.3. 

(S)

   

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Gaudutienės, Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,  

dalyvaujant prokurorui Redui Savickui, 

išteisintajai E. B. ir jos gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,

nuteistajam R. I. ir jo gynėjams advokatams Vytautui Antanėliui ir Arnoldui Blaževičiui, 

nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms S. U., B. Č. bei šių ir nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių V. V., A. R., N. V. atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,  

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro ir nuteistojo R. I. bei jo gynėjų Arnoldo Blaževičiaus ir Vytauto Antanėlio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo: 

R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu 8 metams;

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir R. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; 

 

E. B. išteisinta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

 

Iš nuteistojo R. I. priteista nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams:

S. U. 2 704,47 € turtinei ir 10 000 € neturtinei žalai atlyginti bei 900 € turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti;

R. B. 5 000 € turtinei ir 10 000 € neturtinei žalai atlyginti bei 579,24 € turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti;

V. V. 10 000 € neturtinei žalai atlyginti;

A. R. 10 000 € neturtinei žalai atlyginti;

B. Č. 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; 

N. V. 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; 

G. S.–Ū. 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; 

A. Ū. ir A. Ū. po 10 000 € kiekvienam neturtinei žalai atlyginti;

S. S. ir T. S. po 20 000 € kiekvienam neturtinei žalai atlyginti;

L. S. 28 962 € neturtinei žalai atlyginti;

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 3 133,41 € sumokėtus  O.N., kaip našlaitei, už laikotarpį nuo 2009-10-05 iki 2013-03-31. 

 

Nukentėjusiosios A. F. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. 

 

Teisėjų kolegija,

 

n u s t a t ė:

 

R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą už tai, kad kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką – padėti D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., būtent: 

R. I. žinodamas, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S., A. Ū. ir ieško galinčių padėti padaryti šią nusikalstamą veiką bendrininkų, pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių, ir Kauno mieste ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 6 d. iš anksto pažadėjo D. K. surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą bei slapstytis po nusikaltimo. Vykdydamas šį susitarimą, 2009 m. rugsėjo 6 d. apie 15 val. D. K. vairuojamu, R. I. sugyventinei E. B. priklausančiu automobiliu kartu su D. K. ir E. B. atvažiavo iš Kauno miesto į Vilniaus miestą susitikti su M. Ž.. Susitikus su M. Ž., R. I. kartu su D. K. M. Ž. vairuojamu automobiliu nuvykus į vietovę, esančią (duomenys neskelbtini), R. I., pasinaudodamas savo autoritetu M. Ž., pokalbio metu prašydamas ir įtikinėdamas M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., susitarė su M. Ž., kad jis padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo ir tuo tikslu suras patikimą slapstymosi vietą bei sutartu laiku besislapstančiam D. K. atveš maisto produktus ir kitus slapstymosi metu reikalingus daiktus, taip pat susitarė, kad M.Ž., iš žiniasklaidos ar telefonu sužinojęs apie D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, atveš D. K. į numatytą jo slapstymosi vietą iš sutartų vietų (duomenys neskelbtini). Vykdydamas susitarimą su R. I. ir D. K., 2009 m. rugsėjo 6 d. M. Ž. surado ir kartu su R. I. apžiūrėjo D. K. slapstymuisi numatytą patalpą – sodo namelį, esantį Vilniuje, sodų bendrijos „R.“ sklype (duomenys neskelbtini), taip pat apžiūrėjo vietas, numatytas M. Ž. ir D. K. susitikimui po D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymo, t. y. vietą (duomenys neskelbtini), ir vietą prie degalinės (duomenys neskelbtini), iš kurių M. Ž. turėjo saugiai pervežti D. K. į jo slapstymuisi numatytą patalpą. 2009 m. rugsėjo 6 d. vakare R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. grįžus į pastarojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), požeminę stovėjimo aikštelę, M. Ž. suabejojus nužudymų tikslingumu, R. I. įtikinėjo ir prašė M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. Šiais aktyviais veiksmais, t.y. įtikinėjimais ir prašymais, R. I. kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t.y. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei susitarė su M. Ž., kad šis padės D. K. pasislėpti ir slapstytis po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų), tačiau M. Ž., nežinant R. I., D. K. ir E. B., 2009-09-16 kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie D. K. rengiamą nusikalstamą veiką, t. y. rengiamą J. F., V. N., L. S., A. Ū. nužudymą, ir tokiu būdu savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką;

taip pat R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą už tai, kad duodamas patarimus, teikdamas priemones ir iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, padėjo D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N., būtent: 

R. I. žinodamas, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., žinodamas, kad D. K. ieško bendrininkų, galinčių jam padėti nužudyti šiuos asmenis, kartu su E. B. pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių, ir Kauno mieste ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 6 d. iš anksto pažadėjo padėti D. K. slapstytis bei surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą. Vykdydamas šį susitarimą, 2009 m. rugsėjo 6 d. apie 15 val. D. K. vairuojamu, sugyventinei E. B. priklausančiu automobiliu kartu su D. K. ir E. B. atvažiavo iš Kauno miesto į Vilniaus miestą susitikti su numatytu bendrininku – M. Ž.. Susitikus su M. Ž., R. I. kartu su D. K. M. Ž. vairuojamu automobiliu nuvykus į vietovę, esančią Lentvario g., Vilniuje, R. I. pokalbio metu D. K. garantavo, kad M. Ž. yra patikimas žmogus ir gali jam padėti nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. D. K. pasakius, kad jis šiuos asmenis rengiasi nužudyti 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais, R. I., duodamas patarimus D. K., aktyviai dalyvavo planuojant nusikaltimą – aptarė rengiamų nužudymų eigą, nužudymų metu naudotinas priemones D. K. išvaizdai pakeisti, nužudymams naudotinus šaunamuosius ginklus, nužudymams ir pasišalinimui iš nužudymo vietų naudotinas transporto priemones, šių transporto priemonių palikimo vietas po nužudymų, teisėsaugos pareigūnų suklaidinimo taktiką, D. K. pasitraukimo maršrutą po nužudymų. Tokiu būdu suplanavo bei numatė, kad nužudymų metu D. K. bus užsidėjęs peruką, kad nužudymo metu naudos automobilį (autobusiuką) su Kelių priežiūros tarnybos logotipais, o nužudymui naudos šaunamąjį ginklą – pistoletą su garso slopintuvu, taip pat suplanavo bei numatė, kad po nužudymų siekdamas suklaidinti pareigūnus D. K. nuvyks į (duomenys neskelbtini) miestą ir ten paliks nužudymams naudotą transporto priemonę, o iš (duomenys neskelbtini) į slapstymuisi numatytą (duomenys neskelbtini) esantį sodo namelį D. K. kitu automobiliu atveš M. Ž.. Šio pakalbio metu bendrai numačius M. Ž. kaip bendrininko vaidmenį ir susitarus, kad M. Ž. tik suras patikimą slapstymosi vietą ir padės D. K. slapstytis sodo namelyje, taip pat susitarus, kad M. Ž., iš žiniasklaidos ar telefonu sužinojęs apie D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, atveš D. K. į numatytą jo slapstymosi vietą iš sutartų vietų (duomenys neskelbtini), R. I., iš anksto pažadėdamas D. K. padėti pasislėpti po nusikaltimų padarymo, susitarė su D. K. ir M. Ž., kad pastarasis suteiks D. K. slapstymuisi reikalingas patalpas, t.y. sodo namelį Vilniaus mieste, ir sutartu laiku besislapstančiam D. K. atveš maisto produktus bei kitus slapstymosi metu reikalingus daiktus. D. K. tęsiant rengimosi nužudymams veiksmus, R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. tą pačią dieną, t. y. 2009-09-06, nuvykę į (duomenys neskelbtini) miestą surado vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir numatė, kad būtent šioje vietoje D. K. pagal iš anksto sutartą planą paliks nužudymų metu naudotą transporto priemonę ir būtent šioje vietoje jo lauks M. Ž.; vėliau nuvyko į miškelį, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame D. K., iššaudamas šūvius į neperšaunamas liemenes iš pistoleto su garso slopintuvu, išbandė šį pistoletą ir neperšaunamas liemenes, po ko nuvyko į M. Ž. nurodytą sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), kurį kartu su D. K. ir M. Ž. apžiūrėjo ir numatė kaip galimą D. K. slapstymosi vietą po nužudymų, ir susitarė, kad M. Ž. iš anksto nuveš į sodo namelį D. K. perduotus reikiamus daiktus. Po to nuvyko į vietą prie degalinės (duomenys neskelbtini), ir susitarė, kad ši vieta bus atsarginė susitikimo vieta, kurioje M. Ž., sužinojęs apie planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, lauks D. K., kad nuvežtų jį į slapstymuisi numatytą sodo namelį. M. Ž. sutikus padėti D. K. pasislėpti po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų), R. I., vykdydamas susitarimą, 2009 m. rugsėjo 16 d. nurodė M. Ž. nuvykti į jo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir paimti iš ten D. K. atvežtus ir E. B. paliktus 3 (tris) krepšius su slapstymuisi paruoštais daiktais. M. Ž. 2009-09-16 nuvykus nurodytu adresu pas E. B., ši perdavė jam D. K. paliktus 3 krepšius, kuriuos M. Ž. nuvežė ir paliko numatytoje D. K. slapstymosi vietoje – sodo namelyje Vilniuje. 2009-10-02 vakare, tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. K. pasakius, kad J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. jis rengiasi nužudyti 2009-10-05 ryte, R.I., dalyvaujant M. Ž. ir D. K., aptarė M. Ž. veiksmus, padedant D. K. pasislėpti po jo rengiamų nusikaltimų padarymo, ir susitarė su M. Ž., kad 2009-10-05 šis veiks pagal iš anksto sutartą planą. 2009-10-05 apie 8.30 val. (duomenys neskelbtini), D. K. šaunant šaunamuoju ginklu 8 kartus į J. F. ir jį nužudžius, taip pat 2009-10-05 apie 11.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), šaunant šaunamuoju ginklu 6–7 kartus į V. N. ir ją nužudžius, R. I. padėjo D. K. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t.y. padėjo nužudyti J. F. ir V. N., ir padėjo rengiantis nužudyti L. S. ir A. Ū..

 

E. B. buvo kaltinama ir atiduota teismui pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaltinant ją tuo, kad ji kartu su R. I. kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką – padėti D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., būtent: 

E. B., žinodama, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S., A. Ū. ir ieško galinčių padėti padaryti šią nusikalstamą veiką bendrininkų, kartu su R. I. pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių. R. I. Kauno mieste ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 6 d. iš anksto pažadėjus D. K. surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą bei slapstytis po nusikaltimo, E. B. 2009 m. rugsėjo 6 d. apie 13 val. jos vairuojamu automobiliu kartu su savo sugyventiniu R. I. atvežė D. K. iš Kauno miesto į Vilniaus miestą susitikti su M. Ž.. 2009 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus mieste R. I. susitikus su M. Ž. ir įkalbėjus jį padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei susitarus su M. Ž., kad jis padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo, 2009 m. rugsėjo 6 d. M. Ž. suradus ir kartu su R. I. bei D. K. apžiūrėjus D. K. slapstymuisi numatytą patalpą – sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), 2009 m. rugsėjo 6 d. vakare R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. grįžus į pastarojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), požeminę stovėjimo aikštelę ir M. Ž. suabejojus nužudymų tikslingumu, ji, t. y. E. B., kartu su R. I. įtikinėjo M. Ž. ir prašė jo padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. Šiais aktyviais veiksmais, t. y. įtikinėjimais ir prašymais, E. B. kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 5 p. ir taip susitarė su M. Ž., kad šis padės D. K. pasislėpti ir slapstytis po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų), tačiau M. Ž., nežinant E. B., R. I. ir D. K., 2009-09-16 kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie D. K. rengiamą nusikalstamą veiką, t. y. rengiamą J. F., V. N., L. S., A. Ū. nužudymą, ir tokiu būdu savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką;

taip pat E. B. buvo kaltinama ir atiduota teismui pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaltinant ją tuo, kad, ji veikdama bendrininkų grupe kartu su R. I., iš anksto pažadėdama paslėpti nusikaltėlį, padėjo D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N., būtent: 

E. B., žinodama, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., žinodama, kad D. K. ieško bendrininkų, galinčių jam padėti nužudyti šiuos asmenis, kartu su R. I. pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių. R. I. Kauno mieste ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 6 d. iš anksto pažadėjus D. K. surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą bei slapstytis po nusikaltimo, E. B., žinodama apie šį susitarimą, 2009 m. rugsėjo 6 d. apie 13 val. jos vairuojamu automobiliu kartu su savo sugyventiniu R. I. atvežė D. K. iš Kauno miesto į Vilniaus miestą susitikti su M. Ž.. Vilniaus mieste 2009 m. rugsėjo 6 d. R. I. susitikus su M. Ž. ir įkalbėjus jį padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei susitarus su M. Ž., kad jis padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo, M. Ž. suradus ir kartu su R. I. bei D. K. apžiūrėjus D. K. slapstymuisi numatytą patalpą – sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), bei susitarus, kad M. Ž. iš anksto nuveš į sodo namelį D. K. perduotus reikiamus daiktus, 2009 m. rugsėjo 6 d. vakare R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. grįžus į pastarojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), požeminę stovėjimo aikštelę ir M. Ž. suabejojus nužudymų tikslingumu, ji, t. y. E. B., įtikinėjo M. Ž. ir prašė jo padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. M. Ž. sutikus padėti D. K. pasislėpti po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų), po to, kai D. K. ne vėliau kaip iki 2009 m. rugsėjo 16 d. atvežė į E. B. gyvenamąją vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 3 (tris) krepšius su slapstymuisi paruoštais daiktais, E. B., vykdydama išankstinį susitarimą, D. K. ir R. I. nurodymu 2009 m. rugsėjo 16 d. šiame bute padavė D. K. paliktus krepšius M. Ž., kartu perduodama jam D. K. nurodymą krepšius nuvežti ir palikti numatytoje D. K. slapstymosi vietoje – sodo namelyje (duomenys neskelbtini). 2009-10-02 vakare, tyrimo nenustatytu laiku, R. I. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. K. pasakius, kad J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. jis rengiasi nužudyti 2009-10-05 ryte, E.B. kartu su R. I., dalyvaujant M. Ž. ir D. K., aptarė M. Ž. veiksmus, padedant D. K. pasislėpti po jo rengiamų nusikaltimų padarymo, ir susitarė su M. Ž., kad 2009-10-05 šis veiks pagal iš anksto sutartą planą. 2009-10-05 apie 8.30 val. (duomenys neskelbtini), D. K. šaunant šaunamuoju ginklu 8 kartus į J. F. ir jį nužudžius, taip pat 2009-10-05 apie 11.30 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), šaunant šaunamuoju ginklu 6–7 kartus į V. N. ir ją nužudžius, E. B., iš anksto pažadėjusi padėti pasislėpti, padėjo D. K. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. padėjo nužudyti J. F. ir V. N., ir padėjo rengiantis nužudyti L. S. ir A. Ū..

 

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžiu E. B. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

 

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroras apeliaciniame skunde prašo: Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl E. B. išteisinimo panaikinti ir E. B. pripažinti kalta ir nuteisti:

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl kurstymo) laisvės atėmimu 8 metams; 

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl padėjimo) laisvės atėmimu 8 metams. 

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. B. galutinę bausmę - laisvės atėmimą 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. 

Į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikotarpį E. B. išbūtą sulaikyme nuo 2011-11-04 iki 2011-11-18;

Skundžiamo teismo nuosprendžio dalį, kuria išspręsti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai, pakeisti ir iš R. I. ir E. B. solidariai priteisti: 

S. U. – 2 704,47 € turtinei ir 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; R. B. – 5 000 € turtinei ir 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; V. V. – 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; A. R. – 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; B. Č. – 10000 € neturtinei žalai atlyginti; N. V. – 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; G. S.–Ū. – 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; A. Ū. - 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; A. Ū. - 10 000 € neturtinei žalai atlyginti; S. S. - 20 000 € neturtinei žalai atlyginti; T. S. – 20 000 € neturtinei žalai atlyginti; L. S. – 28 962 € neturtinei žalai atlyginti; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 3 133,41 € sumokėtus O. N., kaip našlaitei, už laikotarpį nuo 2009-10-05 iki 2013-03-31; taip pat priteisti S. U. 900 €, o R. B. – 579,24 € turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti. 

Apelianto teigimu, skundžiamo teismo nuosprendžio dalis, kuria E. B. išteisinta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymo, yra nepagrįsta, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Apeliantas teigia, kad teismas neatliko išsamios bylos įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl E. B. dalyvavimo jai inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes: 

1) D. K. ir R. I. nežinojo M. Ž. gyvenamosios vietos, šiai vietai sužinoti iniciatyvos ėmėsi ir adresą sužinojo E. B., skambindama L. Ž. 2009-09-06, ir būtent šiuo adresu D. K. 2009-09-06 atvyko slapta susitikti su M. Ž.;

2) R. I. ir  E. B. 2009-09-06 atėję į M. Ž. ir L. Ž. butą (duomenys neskelbtini) ir susitikę su jais, L. Ž. neužsiminė, kad kartu su jais atvažiavo ir D. K., nors pastarojo dovaną vaikui perdavė. Apie kartu atvažiavusį D. K. E. B. L. Ž. nepasakė nei laukiant ilgai negrįžtančių R. I. bei M. Ž., nei jiems grįžus (liudytojų L. Ž., M. Ž., E. B. parodymai). Šios aplinkybės, prokuroro nuomone, patvirtina, kad tiek R. I., tiek E. B. atvykę į L. Ž. ir M. Ž. butą, sąmoningai nutylėjo D. K. slaptą atvykimą pas M. Ž. ir patvirtina liudytojo M. Ž. parodymus apie tai, kad šie asmenys atvyko pas jį vieninteliu tikslu - įkalbėti jį padėti D. K. nužudyti D. K. pedofilija kaltinamus asmenis: J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.;

3) liudytojas M. Ž. parodė, kad tiek R. I., tiek E. B. 2009-09-06 garaže vykusio pokalbio metu įkalbinėjo jį padėti D. K. žudyti, tai liudytojas patvirtino ir 2013-12-06 teisme. Liudytojas M. Ž. parodė, kad 2009-09-06 vakare garaže išgirstą E. B. prašymą „padėti“ D. K., jis vertina kaip prašymą padėti nužudyti, nes ji tuo metu dar nežinojo apie tai, kad jis (M. Ž.) su R. I. ir D. K. sutarė, jog pats (M. Ž.) nedalyvaus nužudymuose, o tik padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo. Prokuroro nuomone, M. Ž. parodymus apie tai, jog E. B. 2009-09-06 požeminiame garaže kurstė M. Ž. padėti D. K. nužudyti neva su pedofilija susijusius asmenis patvirtina nustatytos aplinkybės, kad D. K. pokalbiui su M. Ž. buvo atvežtas tai slepiant ir nuo paties M. Ž. (iki susitikimo su D. K.) ir nuo L. Ž., taip pat, kad būtent D. K., kaip ir buvo sutarta, atnešė E. B. krepšius su savo asmeniniais daiktais ir nurodė perduoti juos M. Ž. (E. B. parodymai). M. Ž. apie šias aplinkybes davė išsamius parodymus;

4) E. B. krepšių perdavimo faktas patvirtina bei įrodo buvusį išankstinį E. B. susitarimą padėti D. K. daryti nusikalstamą veiką, t.y. iš anksto pažadėtą pagalbą padėti D. K. slaptytis po jo planuojamo nusikaltimo padarymo. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojo M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2011-11-03 apklausa), kad 2009-09-06 vakare, po to kai jis su R. I. ir D. K. grįžo į požeminį garažą, pokalbio metu D. K. pasakius, kad „čia išsigimėliai, velniai“, kad juos reikia nušauti, tiek R. I., tiek E. B. pritarė šiam planui, sakydama, kad tai didelis pedofilų klanas ir M. Ž. turi padėti D. K., o tolesnio pokalbio šiame garaže metu jie visi susitarė, kad M. Ž. turės atvažiuoti ir iš R. I. namų paimti D. K. daiktus, drabužius, higienos reikmenis, kuriuos jis (M. Ž.) turės nuvežti ir palikti sodo namelyje, kurį jie apžiūrėjo kaip D. K. slapstymosi vietą po planuojamų nužudymų. Šie įrodymai, apelianto teigimu, patvirtina, kad E. B. suvokė tokio krepšių perdavimo tikslą, t.y. kad šie krepšiai ir juose esantys daiktai numatyti panaudoti vėlesniam D. K. slapstymuisi, ir tokie E. B. veiksmai vertintini kaip M. Ž. kurstymas padėti D. K. padaryti jo planuojamą nusikalstamą veiką – dviejų ir daugiau asmenų nužudymą bei kaip susitarimas padėti D. K. slapstytis po šio nusikaltimo padarymo;

5) 2011-11-08 E. B. akistatos su liudytoju M. Ž. metu, M. Ž. patvirtinus savo parodymus, kad E. B. 2009-09-06 įkalbinėjo jį padėti D. K. „žudyti pedofilus“, pabrėždama, kad ir jis (M. Ž.) turi mažą vaiką, E. B. šių M. Ž. teiginių nepaneigė. Ji akistatos metu parodė, kad neatsimena šio pokalbio, tačiau patvirtino iš D. K. girdėjusi sakant, kad reikia „žudyti pedofilus, nes jie ne žmonės, o velniai“, jos nuomone, D. K. tai sakė, būdamas jos ir R. I. namuose. Apelianto nuomone, tokie E. B. akistatos metu duoti parodymai taip pat patvirtina liudytojo M. Ž. parodymus, kad E. B. žinojo apie D. K. rengiamą nusikalstamą veiką bei patvirtina M. Ž. parodymus, kad vėlesnių susitikimų su M. Ž. metu (2009-10-03) E. B., sakydama M. Ž., kad „D. pirmadienį (nustatyta – 2009-10-05) pradės“, suvokė ir suprato, kad D. K. kalba apie pirmadienį numatytus J. F. ir kitų jo kaltinamų pedofilija asmenų nužudymus. Tokią išvadą apeliantas argumentuoja tuo, kad D. K. viešai mažametės dukros tvirkinimu kaltino būtent J. F., A. Ū., V. N. bei L. S., o ne kitus asmenis.

Apelianto nuomone, įvertinus jo nurodytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad E. B. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte (M. Ž. kurstymą) ir BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte (padėjo D. K.), ir prašo E. B. už šių nusikaltimų padarymą skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prokuroras prašo pakeisti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių priteisimo, priteisiant teismo nustatytus žalos atlyginimo dydžius solidariai iš R. I. ir E. B..

Nuteistasis R. I. ir jo gynėjas advokatas A. Blaževičius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendį R. I. nuteisimo dalyje ir R. I. išteisinti.

Apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų R. I. kaltumo įrodymų. R. I. apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, todėl toks teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantai nesutinka su R. I. nuteisimu už padėjimą D. K. nužudyti J. F. ir V. N. bei pasirengti nužudyti A. Ū. ir L. S.. 

Apeliantai teigia, jog D. K. yra miręs ir jo atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų konstatuota, kad D. K. nužudė J. F. ir V. N. bei rengėsi nužudyti A. Ū. ir L. S.. Nesant D. K. atžvilgiu priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nėra galimybės spręsti ir dėl padėjėjo baudžiamosios atsakomybės, nes padėjėjas atsako už vykdytojo padarytą veiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje nurodydamas teiginius apie D. K. neva tai padarytas nusikalstamas veikas ir jo kaltumą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principus ir išėjo iš kaltinimo ribų. Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje kaltinimai D. K. nebuvo pareikšti, todėl teismas negalėjo ir neturėjo spręsti D. K. kaltės klausimo. Todėl skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės apie neva tai D. K. atliktus nusikalstamus veiksmus yra nepagrįstos. 

Baudžiamojoje byloje nėra nei vieno procesinio dokumento, kuris neginčijamai patvirtintų, kad D. K. nužudė ir/ar rengėsi nužudyti kaltinime nurodytus asmenis, todėl visos byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su D. K. inkriminuojamais veiksmais, yra tik prielaidos, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pasisakydamas dėl D. K. kaltės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą. 

Be to, skundžiamame teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės yra nelogiškos ir prieštaringos. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas nustatytas faktines aplinkybes dėl M. Ž. kurstymo, nurodė, kad esą M. Ž., „nežinant R. I., D. K. ir E. B., 2009-09-26 kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie D. K. rengiamą nusikalstamą veiką“, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja teismo sprendimui dėl šio kaltinimo E. B. išteisinti, neįrodžius jos dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. R. I. inkriminuotoje veikoje dėl padėjimo D. K. nužudyti du asmenys ir rengiantis nužudyti du asmenis, nurodyta, jog R. I., žinodamas, kad „D. K. ieško bendrininkų, galinčių jam padėti nužudyti šiuos asmenis, kartu su E. B. pritarė D. K. sumanymams ir veiksmams“, šiuo atveju teismas vėl gi mini E. B., kurią tas pats teismas išteisino.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. I., išskirtinai rėmėsi liudytojo M. Ž. parodymais, laikė juos patikimais, nepaisant to, kad nustatė, jog tam tikrose dalyse jie nesutampa, tačiau teismas tokius nesutapimus nevertino kaip melagingus parodymus. 

Apeliantai pažymi, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio neaišku, kokius nesutapimus M. Ž. parodymuose teismas nustatė ir kuriuos iš jų nevertino kaip melagingus. Tačiau, apelianto nuomone, jau pats faktas, kad teismas konstatavo, jog M. Ž. parodymuose yra nesutapimų, leidžia  abejoti tokio liudytojo parodymų patikimumu.

Naujausioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apklausiant teismo posėdyje asmenis, kurie duoda parodymus ir apie kitų asmenų padarytas veikas, už kurias jie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokie asmenys neprisiekia ir neįspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tokiu būdu užtikrinant jų konstitucinę teisę neliudyti prieš save (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Nagrinėjamoje byloje pirmą kartą apie J. F. ir V. N. nužudymą bei rengimąsi nužudyti kitus asmenis M. Ž. viešai papasakojo 2011-11-08 žurnalisto V. G. laidoje (duomenys neskelbtini). Šioje laidoje M. Ž. plačiai papasakojo apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką - bendrininkavimą rengiantis ir nužudant J. F. ir V. N.. Apeliantų nuomone, po tokios televizijos laidos prokurorai privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą M. Ž. atžvilgiu dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje pagal BK 249 straipsnio 1 dalį, apklausti jį įtariamuoju, patikrinti jo parodymus, palyginti visete su kitais bylos duomenimis, ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės arba atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio numatytais pagrindais, ir tik po to jis galėjo būti apklausiamas liudytoju, neįspėjant jo dėl baudžiamosios atsakomybės. Tačiau to nebuvo padaryta. M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu dešimtis kartų buvo apklausiamas liudytoju įvairiose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo tiriamos nusikaltimų dėl J. F. ir A. Ū. nužudymo ir kitų nusikaltimų aplinkybės. Visų procesinių veiksmų su M. Ž. atlikimo metu jis buvo įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ar vengimą duoti parodymus, o per ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamas apklausas ir bylą nagrinėjant teisiamuosiuose posėdžiuose buvo dar ir prisaikdinamas, nors kaltinamajame akte M. Ž. įvardintas kaip nagrinėjamų nusikaltimų bendrininkas (padėjėjas) ir byloje nėra jokio įsiteisėjusio procesinio dokumento dėl jo procesinio statuso išsprendimo ir kaltinime aprašytų jo nusikalstamų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Todėl apeliantai teigia, kad šioje byloje egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis M. Ž. apklausti kaip liudytoją, todėl jo parodymai negali būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011). Todėl liudytojo M. Ž. parodymais, gautais neteisėtais būdais, t.y. apklausiant jį liudytoju apie jo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas, grasinat baudžiamosiomis sankcijomis bei prisaikdinus, negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis R. I..

Be to, liudytojo M. Ž. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Jis skirtingų apklausų metu davė skirtingus parodymus, todėl pagrįstai sukėlė abejones nagrinėjant bylą, kurioje buvo kaltinami policijos pareigūnai. Toje byloje, siekiant patikrinti M. Ž. parodymų atitikimą tikrovei, buvo atliktas jo psichofiziologinis tyrimas ir šį tyrimą atlikęs specialistas V. S. išreiškė savo subjektyvią nuomonę, kad M. Ž. yra patologinis melagis. Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-38-536/2014, įvertinęs psichofiziologinio tyrimo išvadą, specialisto paaiškinimus atskirai ir visete susiedamas juos su kitais bylos įrodymais, padarė vienareikšmišką išvadą, kad M. Ž. parodymai apie paruoštą automobilį, apie nužudymo valandą, laiką, D. K. planuojamus nužudyti konkrečius žmones, turimą pistoletą, apie tai, kur slapstysis D. K. po nužudymų, yra melagingi. Toks nuosprendis yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje baudžiamojoje byloje. Tačiau pirmosios instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių apie M. Ž. parodymų nepatikimumą nevertino, o tai lėmė neteisingą liudytojo M. Ž. duotų parodymų vertinimą ir neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio šioje byloje priėmimą.

Apeliantai atkreipia dėmesį, kad M. Ž. pateikta policijos pareigūnams informacija apie D. K. slapymąsi sodų bendrijoje esančiame namelyje nepasitvirtino. Kol pareigūnai pagal M. Ž. pateiktą melagingą informaciją ieškojo D. K., šis sėkmingai pasislėpė visai kitoje vietoje ir nebuvo surastas. Patikėjus M. Ž. pateikta versija, iš viso nebuvo tiriamas paties M. Ž. vaidmuo nusikaltimų padaryme, nebuvo ieškoma M. Ž. pėdsakų ant transporto priemonių, ginklų, įvykio vietose, jo fotonuotrauka nebuvo rodoma atpažinimui asmenims, mačiusiems J. F. žudikus, asmenims, iš kurių D. K. pirko automobilius VW LT ir VW Golf.

Apeliantai teigia, kad M. Ž. ne tik padėjo pasislėpti D. K., bet galimai dalyvavo nusikaltimų padaryme, nes pagal byloje nustatytas V. N. ir J. F. nužudymo aplinkybes matyti, kad D. K. veikė ne vienas, o su bendrininku, kurį neabejotinai žino M. Ž., tačiau slepia. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. Ū., J. F., V. N., L. S., V. M., M. buvo ilgą laiką ir nuolat sekami, buvo renkama informacija apie jų privatų gyvenimą. Apeliantų nuomone, vienas D. K. negalėjo organizuoti ir vykdyti tokio masto slapto sekimo, todėl turėjo būti pasitelkta nemažai bendrininkų. M. Ž. turėjo ir turi automobilį tamsintais stiklais, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi jokių priemonių patikrinti, ar M. Ž. turimu automobiliu nebuvo sekami numatyti nužudyti asmenys. Pokalbio su žurnalistu V. G. metu M. Ž. pasakojimai apie V. N. ir L. S. leidžia daryti išvadą, kad pats V. Ž. sekė V. N. ir L. S., tiksliai žinojo jų gyvenamąją vietą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nevertino.

Apeliantai nesutinka ir su R. I. nuteisimu už M. Ž. kurstymą. Apeliantų teigimu, pagal baudžiamosios teisės doktriną, kurstymas yra galimas tik nusikaltimo vykdytojo atžvilgiu, todėl nuosprendis dėl M. Ž. kurstymo, kuris net ir nebuvo nusikalstamos veikos vykdytoju, yra nepagrįstas. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, kuris baudžiamojoje byloje Nr. 2K-517/2011 pasisakė, kad kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų - sudėtinga bendrininkavimo forma, kai be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys pvz., kurstytojas, kuris neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo veiksmai turi sukelti sąmoningą norą daryti nusikalstamą veiką. Asmuo pripažįstamas kurstytoju ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vykdytojo padarytos veikos tik tada, jei jo veiksmams yra būdingi visi objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Pagal BK 26 straipsnio 4 dalį kurstytojas atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 5 dalį. Asmuo, sukurstytas ir vėliau padaręs nusikalstamą veiką, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn kaip nusikaltimo vykdytojas. Todėl kurstymas yra galimas tik nusikaltimo vykdytojo atžvilgiu, kuriuo M. Ž., atsižvelgiant į jo parodymus, nebuvo. Todėl R. I. inkriminuota nusikalstama veika dėl M. Ž. kurstymo neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl kurstymo, todėl skundžiamas teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas ir R. I. turi būti išteisintas.

Apeliantų teigimu, R. I. nepagrįstai nuteistas ir už padėjimą nužudyti bei rengimąsi nužudyti. Tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamosios teisės doktrinoje suformuotos nuostatos, jog, kvalifikuojant padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis) veiksmus, būtina labai aiškiai ir tiksliai nustatyti, kokius patarimus, nurodymus, priemones teikė, kokias kliūtis šalino, kaip saugojo ar pridengė kitus bendrininkus, kaip iš anksto pažadėjo paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat, kokiu būdu iš anksto pažadėjo realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus, t. y., kokiais veiksmais, priemonėmis buvo padedama, kokių konkrečių tikslų ir neigiamų padarinių siekė padėjėjas, ar jo ketinimus suprato vykdytojas, ar vykdytojo atliktos nusikalstamos veikos atlikimas palengvėjo būtent dėl padėjėjo veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra konstatavęs, kad bendrininkavimas yra kelių asmenų ryšis, kurį jungia objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, kuriuos teismas privalo nustatyti. Tam svarbi kiekvieno kaltinamo bendrininkavimu asmens apklausa (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014).  Šioje byloje asmuo, su kuriuo tariamai bendrininkavo R. I., t.y. D. K., neapklaustas, todėl negalima daryti jokios patikimos išvados apie tokių asmenų bendrininkavimą. Be to, asmuo, su kuriuo R. I. tariamai bendrininkavo ir kuris skundžiamame teismo nuosprendyje įvardinamas vykdytoju – D. K. nepripažintas kaltu už kvalifikuotą nužudymą, kadangi pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas baudžiamasis procesas jo atžvilgiu negalimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-02 nutartyje priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2014 suformuluotą išaiškinimą, nesant teismo sprendimo dėl nusikaltimo vykdytojo veiksmų teisinio vertinimo, neįmanoma įvertinti bendrininkų veiksmų, nes bendrininkų veiksmai yra susiję, ir kiekvieno bendrininko veiksmų vertinimas priklauso nuo kitų bendrininkų veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. I. veiksmus kaip D. K. padėjėjo, nesant pastarojo atžvilgiu įsiteisėjusio sprendimo, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl priėmė neteisingą nuosprendį.

Apeliantai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esatys garso įrašai pilnai patvirtina R. I. dalyvavimą jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. Apklaustas teisme R. I. parodė, kad jis negali pasakyti apie ką kalbėjo užfiksuotuose įrašuose, nes tuo metu buvo labai girtas, pavartojęs vaistų, todėl neatsimena ką kalbėjo. Tokie R. I. parodymai byloje nepaneigti. R. I. girtumas objektyviai byloje nenustatytas, todėl teismo išvada, kad R. I. pokalbio metu buvo paprasto girtumo būsenoje, yra nepagrįsti objektyviais įrodymais. Be to, apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir iš pokalbių išrinko pavienes frazes, kurias susiejo su M. Ž. parodymais. 

Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamame teismo nuosprendyje teismas nurodo, kad M. Ž. parodymai yra išvestiniai iš D. K. parodymų. Tačiau D. K. parodymų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. 

Apeliantų manymu pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. I. bausmę, nepagrįstai nesivadovavo BK 76 straipsnio 1 dalimi. Byloje atlikus R. I. sveikatos būklės tyrimą buvo nustatyta, kad R. I. serga (duomenys neskelbtini), šiuo metu (2015-06-12) jis yra visiškai aklas (2015-06-12 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo sveikatos būklė dėl visiško aklumo atitinka LR teisingumo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 patvirtinto „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ priede Nr. 1 „Sunkių nepagydomų ligų sąrašo“ 18 punkto kriterijus. Tuo pačiu ekspertai padarė išvadą, kad ekspertizės metu ištirti pateikti vaizdo įrašai (šuns, asmenų, aplinkos filmavimas, vaiko mokymas važiuoti dviračiu, orientacija aplinkoje, buvimas virtuvėje, karpymas) liudija, jog R. I. vaizdo įrašų darymo laikotarpiu, t.y. nuo 2011-04-25 iki 2011-10-19, nebuvo visiškai aklas. Ekspertai konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2009-09-06 iki 2009-09-09 R. I. (duomenys neskelbtini). Tokios ekspertizės išvados leidžia daryti išvadą, kad nors R. I. nepagydoma liga jau sirgo ir nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau inkriminuotų nusikalstamų veiksmų atlikimo laikotarpiu jo regėjimo aštrumas neatitiko minėto SAM įsakymo 18 punkto kriterijų (duomenys neskelbtini) ir tik vėliau - 2012-11-21 buvo konstatuotas R. I. visiškas aklumas. Apeliantų nuomone, įvertinus ekspertų komisijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas išvadas, atsižvelgus į ligos pobūdį, į tai, kad R. I. susirgo sunkia nepagydoma liga, t.y. visiškai apako, iki nuosprendžio priėmimo, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. I. kaltu ir nuteisdamas laisvės atėmimo bausme, turėjo jį atleisti nuo bausmės dėl ligos, vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi.

 

Nuteistojo R. I. gynėjas advokatas V. Antanėlis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-06-09 nuosprendį R. I. nuteisimo dalyje ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad R. I. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas arba skirti R. I. bausmę, nesusijusią su laivės atėmimu.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančių aplinkybių visumą ir apkaltinamąjį nuosprendį R. I. grindė M. Ž. ir D. K. byloje esančia tyrimo medžiagą. Nagrinėjamoje byloje nei M. Ž., nei D. K. nėra pripažinti kaltais ar nuteisti už R. I. kaltinime nurodytų veiksmų padarymą, todėl R. I. veiksmai negali būti siejami su M. Ž. ir D. K. veiksmais ir jais negali būti grindžiama R. I. kaltė. Be to, apelianto teigimu, R. I. turėjo būti taikomos BK 76 straipsnio nuostatos, nes jis iki teismo nuosprendžio priėmimo susirgo sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jam bausmę atlikti būtų per sunku.

 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o nuteistojo R. I. ir jo gynėjų apeliacinius skundus atmesti. 

Apeliantai nuteistasis R. I. ir jo gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus.

Nukentėjusiosios S. U. ir B. Č. bei jų ir nukentėjusiųjų V. V., A. R., N. V. atstovas prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir atmesti nuteistojo R. I. bei jo gynėjų apeliacinius skundus.

Išteisintoji E. B. ir jos gynėja prašė atmesti prokuroro apeliacinį skundą ir tenkinti nuteistojo R. I. bei jo gynėjų apeliacinius skundus.

 

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo R. I. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

 

Skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2016-06-09 nuosprendžio dalis dėl R. I. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (kurstymas nužudyti du ir daugiau žmonių) naikintina BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, o teismo nuosprendžio dalis dėl R. I. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą keistina dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. I. ir E. B. buvo kaltinami ir perduoti teismui už tai, kad kurstė M. Ž. nužudyti du ir daugiau žmonių pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir už padėjimą įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus, nužudyti du ir daugiau žmonių pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.  

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad R. I. byloje pareikšti kaltinimai pasitvirtino ir R. I. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o dėl analogiškų kaltinimų E. B. teismas padarė išvadą, kad kaltinimai E. B. nepasitvirtino ir ją pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.  

Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka apskundė prokuroras ir nuteistasis R. I. bei pastarojo gynėjai. Prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. B. išteisinimo ir prašo šią teismo nuosprendžio dalį panaikinti ir E. B. priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, o nuteistasis R. I. ir jo gynėjai skundžia teismo nuosprendžio dalį dėl R. I. nuteisimo ir prašo pastarajam priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Prokuroro prašymas atmestinas. 

Nuteistojo ir jo gynėjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. 

Šioje byloje, atsakant tiek į prokuroro, tiek į nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus dėl išteisintajai ir nuteistajam pareikštų kaltinimų pagrįstumo, aktualus bendrininkavimo instituto ir bendrininkų baudžiamosios atsakomybės taikymas, dėl to teisėjų kolegija bendrininkavimo sampratą ir bendrininkų baudžiamosios atsakomybės pagrindus aptars bendrai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą (kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį) apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-585/2012, 2K-289-693/2015). 

Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamo bendrininkavimo atveju ypatingas vaidmuo tenka nusikaltimo vykdytojui, nes būtent jis realizuoja nusikalstamus visų bendrininkų ketinimus. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra toks nusikalstamos veikos bendrininkas, kuris nusikalstamą veiką padarė pats arba pasitelkęs kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Nusikaltimo vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikalstamą veiką, t.y. tiesiogiai įvykdęs bendros veikos sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų nusikalstamų padarinių. Nesant vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas. Sisteminis bendrininkavimo instituto nuostatų (BK 24-26 straipsniai, 23 straipsnio 3 dalis) aiškinimas suponuoja išvadą, kad organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis, paskirtis, kryptingumas, susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir kt. rodo, kad šie bendrininkai siekia sudaryti galimybes BK specialiojoje dalyje numatytai bendrai nusikalstamai veikai padaryti, nori ir siekia, kad vykdytojas (vykdytojai) ją padarytų (kasacinės bylos Nr. 2K-485/2008; 2K-517/2011). 

Nagrinėjamai bylai aktualios bendrininkų rūšys: kurstytojas ir padėjėjas.

Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pažymėtina, kad kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, tarp jų ir kurstytojo bei vykdytojo bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014; 2K–250-788/2015).

Padėjėju yra laikomas toks asmuo, kuris savo veika sudaro sąlygas nusikalstamos veikos padarymui. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką: 1) duodamas patarimus, nurodymus, 2) teikdamas priemones, 3) šalindamas kliūtis, 4) saugodamas arba pridengdamas bendrininkus, 5) iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, 6) iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo veiką apibūdinantys požymiai yra alternatyvūs. Padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą. Padėjimas gali būti intelektualus arba fizinis. Duodamas patarimus, nurodymus (pvz., kur įsigyti nusikaltimo įrankius, ir pan.), iš anksto žadėdamas slėpti nusikaltimą, realizuoti nusikalstama veika įgytus daiktus, padėjėjas bendrininkams suteikia intelektualią pagalbą, o kitais BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais – fizinę pagalbą. 

 

Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų

 

Nagrinėjamoje byloje E. B. buvo kaltinama ir atiduota teismui:

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaltinant ją tuo, kad ji kartu su R. I. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką – padėti įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., ir

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 5 punktą, kaltinant ją tuo, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su R. I., iš anksto pažadėdama paslėpti nusikaltėlį, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N.. 

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad E. B. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino. Teismas išdėstė tokius savo išvados motyvus: kaltinimas E. B. iš esmės grindžiamas liudytojo M. Ž. parodymais bei 2010-04-24 garso įrašais, kurie neleidžia teismui daryti besąlygiškos išvados, jog E. B. atliko jai inkriminuotus veiksmus, t.y. kurstė M. Ž. padėti įtariamajam D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei kad ji, iš anksto pažadėdama paslėpti nusikaltėlį, padėjo įtariamajam D. K. rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei padėjo nužudyti J. F. ir V. N.. Liudytojo M. Ž. parodymus apie E. B. vaidmenį teismas vertino kaip neinformatyvius, fragmentiškus, todėl nepakankamus E. B. kaltei pagrįsti ir įrodyti. 2010-04-24 garso įrašus teismas taip pat nelaikė besąlygišku E. B. kaltės įrodymu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad kitų įrodymų, patvirtinančių E. B. pritarimą planuojamiems nusikalstamiems veiksmas byloje nesurinkta, E. B. pagal BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Prokuroras, nesutikdamas su E. B. išteisinimu dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo skundžiamą teismo nuosprendžio dalį dėl E. B. išteisinimo panaikinti ir E. B. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl kurstymo nužudyti) laisvės atėmimu 8 metams ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl padėjimo nužudyti) laisvės atėmimu 8 metams ir paskirti E. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Tokį prašymą apeliantas argumentuoja tuo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neatliko išsamios bylos įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad E.B. nedalyvavo jai inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje. 

Tokie prokuroro apeliacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti, nes jie prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui. 

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. 

Priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamo teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus duomenis, kuriais buvo grindžiamas E. B. kaltumas, ir įvertinęs jų pakankamumą ir patikimumą, padarė pagrįstą ir bylos medžiagą atitinkančią išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, kurie leistų teismui daryti kategorišką išvadą, kad E. B. dalyvavo jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, t.y. kad ji kurstė M. Ž. nužudyti du ir daugiau žmonių bei padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, nužudyti du ir daugiau žmonių. 

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad pagrindinis E. B. kaltumo dėl kurstymo ir padėjimo nužudyti du ir daugiau žmonių įrodymo šaltinis yra liudytojo M. Ž. parodymai apie 2009-09-06 jo, R. I. ir  D. K. susitikimo, kurio metu epizodiškai dalyvavo ir E. B., aplinkybes ir 2009-09-16 krepšių, kuriuos paliko D. K., perdavimo M. Ž. aplinkybes, kurios, prokuroro nuomone, įrodo, kad E. B. kurstė M. Ž. ir padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti du ir daugiau žmonių. 

Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai išanalizavęs viso bylos proceso metu duotus liudytojo M. Ž. parodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, taip pat išanalizavęs E. B. akistatos su liudytoju M. Ž. protokole užfiksuotus parodymus ir slapto sekimo metu 2010-04-24 padaryto garso įrašo, kuriame užfiksuotas R. I. pokalbis su E. B. ir nenustatytu vyru, turinį bei išklausęs kaltinamųjų R. I. ir E. B. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad kaltinimas E. B. iš esmės grindžiamas vien tik liudytojo M. Ž. parodymais, kurie dėl išteisintosios E. B. dalyvavimo ir jos vaidmens jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme yra fragmentiški, t.y. nėra išsamūs ir detalūs, ir byloje nėra kitų įrodymų, galinčių patvirtinti liudytojo M. Ž. nurodytas aplinkybes apie E. B. dalyvavimą bendroje su R. I. ir įtariamuoju D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, nusikalstamoje veikoje. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodomos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad E. B. 2009-09-06 skambino M. Ž. sugyventinei L. Ž., tikslu sužinoti jų namų tikslų adresą, kad ji pas M. Ž. ir jo sugyventinę atvyko kartu su R. I. ir D. K., tačiau D. K. atvykimo faktą nuo M. Ž. sugyventinės L. Ž. nuslėpė, nei kartu, nei atskirai neįrodo, kad E. B. kurstė M. Ž. nužudyti D. K. pedofilija kaltinamus asmenis: J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. Liudytojo M. Ž. parodymai, kad 2009-09-06 E. B., išvykdama kartu su R. I. ir D. K., neva M. Ž. pasakė, kad jis turi padėti D. K., taip pat nevertintini kaip konkretus ir aktyvus veiksmas, skatinantis M. Ž. žudyti. Be to, kaip nurodė liudytojas M. Ž., tokio E. B. pasakymo metu jis su R. I. ir D. K. jau buvo aptarę nusikalstamų veiksmų scenarijų ir sutarę, kad M. Ž. tiesiogiai nužudymuose nedalyvaus, o tik padės D. K. pasislėpti ir slaptytis po jo planuojamų įvykdyti nužudymų. Taigi tokie liudytojo M. Ž. parodymai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. B. pasakymas M. Ž., kad jis turi padėti D. K., jokios įtakos M. Ž. apsisprendimui veikti bendrai su įtariamuoju D. K., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, neturėjo. 

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas ir byloje nustatytas faktas, kad įtariamasis D. K. atnešė ir paliko krepšius su savo asmeniniais daiktais E. B. namuose, nurodydamas juos perduoti M.Ž., ir tai E. B. padarė, nevertintini nei kaip M. Ž. kurstymas, nei kaip padėjimas įtariamajam D.K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, nužudyti du ir daugiau asmenis. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad dėl įtariamojo D. K. asmeninių daiktų perdavimo M. Ž. buvo susitarta, nedalyvaujant E. B., ir jos veiksmai, įvykdant įtariamojo D.K. prašymą perduoti M. Ž. krepšius, neturėjo įtakos įtariamojo D. K. nusikalstamiems veiksmams. Byloje nustatyta, kad E. B. perduotuose M. Ž. D. K. paliktuose krepšiuose buvo ne nusikaltimui įvykdyti reikalingos priemonės ir įrankiai, o asmeniniai D. K. daiktai, reikalingi jam slapstantis nuo teisėsaugos institucijų.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad slapto sekimo metu 2010-04-24 padarytas garso įrašas negali būti laikomas neginčijamu E. B. kaltumo įrodymu, nes jame užfiksuoto R. I. pokalbio su E. B. turinys nėra informatyvus įrodymų šaltinis E. B. pareikštų kaltinimų kontekste. Garso įraše nėra jokių duomenų, kurie leistų patvirtinti arba paneigti E. B. dalyvavimą jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme. 

Remdamasi  išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų apie E. B. nusikalstamą bendrininkavimą su M. Ž. ar įtariamuoju D. K., t.y. jų bendrą susitarimą ir tyčią įvykdyti dviejų ir daugiau žmonių nužudymą, yra teisinga ir pagrįsta, todėl E. B. pagrįstai išteisinta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių) ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl padėjimo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, nužudyti du ir daugiau žmonių).  

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. B. neįrodyto kaltumo yra pagrįstos ir teisingos, atmetamas ir prokuroro prašymas pakeisti skundžiamo teismo nuosprendžio dalį, kuria išspręsti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų civiliniai ieškiniai, ir priteisti civilinius ieškinius solidariai iš R. I. ir E. B.. 

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tenkinti prokuroro apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. 

Dėl nuteistojo R. I. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentų

 

Nagrinėjamoje byloje R. I. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui: 

- pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, už tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką – padėti įtariamajam D.K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 5 punktą, už tai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padėjo įtariamajam D.K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjo nužudyti J.F. ir V. N.. 

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame teismo nuosprendyje konstatavo, kad liudytojo M. Ž. parodymai, jo parodymų patikrinimo vietoje nurodytos vietos, garso įrašai visiškai patvirtina R. I. inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kad būtent jis kurstė M. Ž. padėti įtariamajam D. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas įtariamajam mirus) nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.; žinojo apie D. K. planuojamas žudynes, joms pritarė savo patarimais, tiekiamomis organizacinėmis priemonėmis – įkalbinėdamas, kurstydamas M. Ž. padėti D. K. slapstytis po žudynių, padėjo D. K. rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei padėjo nužudyti J. F., V. N.. Todėl teismas padarė išvadą, kad R. I. pareikšti kaltinimai pasitvirtino ir jo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuoti teisingai pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaip kurstymas M. Ž. padėti D. K. nužudyti J.F., V. N., L. S. ir A. Ū. ( nužudyti du ar daugiau žmonių) ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kaip padėjimas (duodant patarimus, teikiant priemones, iš anksto pažadant paslėpti nusikaltėlį) įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, rengiantis nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. bei padėjimas nužudyti J. F. ir V. N..

Nuteistasis R. I. ir jo gynėjai nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti R. I. naują, išteisinamąjį nuosprendį, be to, gynėjas advokatas V.Antanėlis apeliaciniame skunde pateikia ir alternatyvų prašymą – R. I., palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantai teigia, kad nagrinėjamoje byloje nesurinka objektyvių ir neginčytinų R. I. kaltumo įrodymų nei dėl padėjimo įtariamajam D.K. nužudyti J. F. ir V. N. ir pasirengti nužudyti L. S. ir A. Ū., nei dėl M. Ž. kurstymo nužudyti J.F., V. N., L. S. ir A. Ū.. 

 

Dėl R. I. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą 

 

R. I. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, už tai, kad kartu su E. B., žinodami, kad D. K. dėl asmeninių priežasčių 2009 m. spalio – lapkričio mėnesiais rengiasi nužudyti J. F., V. N., L. S., A. Ū. ir ieško galinčių padėti padaryti šią nusikalstamą veiką bendrininkų, pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant šį nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių bei įrankių. R. I. Kauno mieste ne vėliau kaip iki 2009-09-06 iš anksto pažadėjo D. K. surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą bei slapstytis po nusikaltimo. Vykdydamas šį susitarimą 2009-09-06 apie 13 val. R. I. kartu su savo sugyventine E. B., jos vairuojamu automobiliu, atvežė D. K. iš Kauno į Vilnių susitikti su M. Ž.. 2009-09-06 (duomenys neskelbtini) mieste R. I. ir D. K. susitikus su M. Ž. ir M.Ž. vairuojamu automobiliu nuvykus į vietovę, esančią (duomenys neskelbtini), R. I., pasinaudodamas savo autoritetu M. Ž., pokalbio metu prašydamas ir įtikinėdamas M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., susitarė su M. Ž., kad jis padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo ir tuo tikslu suras patikimą slapstymosi vietą bei sutartu laiku besislapstančiam D. K. atveš maisto produktus ir kitus slapstymosi metu reikalingus daiktus, taip pat susitarė, kad M.Ž., iš žiniasklaidos ar telefonu sužinojęs apie D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, atveš D. K. į numatytą jo slapstymosi vietą iš sutartų vietų (duomenys neskelbtini). Vykdydamas susitarimą su R. I. ir D. K., 2009-09-06 M. Ž. surado ir kartu su R. I. apžiūrėjo D. K. slapstymuisi numatytą patalpą – sodo namelį, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat apžiūrėjo vietas, numatytas M. Ž. ir D. K. susitikimui po D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymo, t.y. (duomenys neskelbtini), ir vietą prie degalinės (duomenys neskelbtini), iš kurių M. Ž. turėjo saugiai pervežti D.K. į jo slapstymuisi numatytą patalpą. 2009-09-06 vakare R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. grįžus į pastarojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), požeminę stovėjimo aikštelę, M. Ž. suabejojus nužudymų tikslingumu, R. I. kartu su E. B. įtikinėjo ir prašė M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V.N., L. S. ir A. Ū.. Tokias aktyviais veiksmais, t.y. įtikinėjimais ir prašymais, R. I. ir E. B. kurstė M. Ž. padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t.y. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., bei susitarė su M. Ž., kad šis padės D. K. pasislėpti ir slapstytis po planuojamų nusikaltimų padarymo (J. F., V. N., L. S. ir A. Ū. nužudymų). Tačiau M.Ž., nežinant R. I., D. K. ir E. B., 2009-09-16 kreipėsi į policijos pareigūnus, pranešdamas apie D.K. rengiamą nusikalstamą veiką, t.y. rengiamą J. F., V. N., L. S., A. Ū. nužudymą, ir tokiu būdu savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad priešingai nei E. B., R. I. pareikštas kaltinimas dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių iš esmės pasitvirtino. Teismas, patikslinęs R. I. pateiktą kaltinimą dėl dviejų aplinkybių (teismas nustatė, kad automobilį 2009-09-06, važiuojant į Vilnių, vairavo ne E. B., kaip nurodyta kaltinime, o D. K., ir kad R. I., D. K. ir E. B. į Vilnių atvyko apie 15 val., o ne apie 13 val., kaip nurodyta kaltinime), R. I. pripažino kaltu dėl M. Ž. kurstymo nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. 

Teismas nustatė tokius R. I. kaip M. Ž. kurstytojo veiksmus: R. I., iš anksto pažadėjęs D.K. surasti bendrininką, kuris padės jam padaryti rengiamą nusikaltimą bei slapstytis po nusikaltimo, 2009-09-06 suorganizavo D. K. ir M. Ž. susitikimą Vilniaus mieste ir pats jame dalyvaudamas, prašė ir įtikinėjo M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū., susitarė su M. Ž., kad jis padės D. K. slapstytis po jo planuojamų nužudyti asmenų nužudymo, suras patikimą slapstymosi vietą bei sutartu laiku besislapstančiam D. K. atveš maisto produktus ir kitus slapstymosi metu reikalingus daiktus, taip pat susitarė, kad M. Ž., iš žiniasklaidos ar telefonu sužinojęs apie D. K. planuojamų nužudyti asmenų nužudymą, atveš D. K. į numatytą jo slapstymosi vietą iš sutartų vietų (duomenys neskelbtini). 2009-09-06 vakare R. I. kartu su D. K. ir M. Ž. grįžus į pastarojo namo požeminę stovėjimo aikštelę, M. Ž. suabejojus nužudymų tikslingumu, R. I. įtikinėjo ir prašė M. Ž. padėti D. K. nužudyti J. F., V. N., L. S. ir A. Ū.. Tokie R. I. veiksmai įvardinti kaip aktyvūs M. Ž. įtikinėjimai ir prašymai padaryti labai sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Nuteistasis R. I. ir jo gynėjai, nesutikdami su R. I. nuteisimu už M. Ž. kurstymą įvykdyti dviejų ir daugiau žmonių nužudymą, apeliaciniuose skunduose teigia, kad R. I. inkriminuota nusikalstama veika dėl M. Ž. kurstymo nužudyti neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl kurstymo, nes M. Ž. nebuvo nužudymo vykdytoju, todėl skundžiamas teismo nuosprendis šioje dalyje nepagrįstas ir prašo R. I. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių) išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų – nuteistojo R. I. ir jo gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai, kad R. I. nepagrįstai pripažintas M. Ž. kurstytoju nužudyti du ir daugiau žmonių, yra pagrįsti, todėl nuteistojo R. I. ir jo gynėjų prašymas – R. I. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių) išteisinti – tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad R. I. sukurstė M. Ž. padaryti kvalifikuotą nužudymą ir nuteisdamas jį pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, todėl padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių dėl R. I. ir M. Ž. susitarimo atlikti bendrą nusikalstamą veiką ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. 

Minėta, kad pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014; 2K–250-788/2015). Kurstymu nužudyti gali būti laikoma skatinimas žmones mušti, kankinti, žaloti, žudyti.

Nuteistasis R. I. apklaustas pirmosios instancijos teisme neigė kurstęs M. Ž. padėti D. K. žudyti žmones. Nuteistasis parodė, kad jis su M. Ž. susipažino apie 2006 m., o su D. K. 2007 m., tuo metu D. K. ir M. Ž. jau buvo pažįstami. 2009 m. pradžioje jis sužinojo, kad D. K. turi problemų dėl dukros, D. K. apie savo žmoną sakė, kad ji prostitutė, pardavinėja vaiką A. Ū. ir apie pastarąjį atsiliepė neigiamai ir užgauliai. Tačiau jam D. K. problemos buvo neaktualios. Nuteistasis patvirtino, kad 2009-09-06 kartu su savo sugyventine E. B. ir D. K. buvo nuvykę į Vilnių ir susitikę su M. Ž., tačiau kategoriškai neigė, kad jiems būnant kartu D. K. būtų kalbėjęs apie planuojamus nužudymus ir tvirtino, kad jokio pokalbio apie nužudymus nebuvo, jokių sodų jis nematė, su M. Ž. ir D. K. nei (duomenys neskelbtini), nei miške išbandyti neperšaunamos liemenės ir ginklą nebuvo, taip pat negirdėjo duslaus ar garsaus šūvio. Jis jokių pokalbių nei apie planuojamus nužudymus, nei apie ginklus negirdėjo ir nieko nežino apie D. K. perduotus tris krepšius M. Ž.. 

Pirmosios instancijos teisme apklausta išteisintoji E. B. parodė, kad D. K. nuolat kalbėjo apie dukters tvirkinimą, apie tai, kad ,,velnius reikia šaudyti“, kad ,,Ū. tvirkina“, kad ,,S. pardavinėja“, tačiau ji nežinojo, kad D. K. realiai planuoja žudyti. Ji vengdavo D. K. ir pastarojo bei R. I. pokalbiuose nedalyvaudavo. Išteisintoji patvirtino, kad 2009-09-06 kartu su R. I. ir D. K. buvo Vilniuje pas M. Ž. ir jo sugyventinę L. Ž.. Ji visą laiką buvo su M. Ž. sugyventine L. Ž., o R. I., D. K. ir M. Ž. buvo išvykę ir grįžo vėlai vakare, apie 22-23 val. Pastariesiems sugrįžus R. I. buvo stipriai išgėręs. Ji pasodino R. I. į automobilį ir atsisėdo pati, tuo metu D. K. su M. Ž. liko aikštelėje, kalbėjosi. Ji pakvietė D. K., nes buvo vėlus metas, ji buvo su vaiku ir norėjo kuo greičiau grįžti namo. Taip pat išteisintoji patvirtino, kad D. K. buvo pas juos į namus atvežęs krepšius. Ji tuo metu namuose buvo viena, D. K. pasakė, kad paliks krepšius, kuriuos atvažiuos paimti M. Ž., ir ji sutiko. Vėliau atvažiavo M. Ž., kuris žinojo, kad D. K. jam paliko daiktus, ir juos pasiėmė.  

Šioje byloje pagrindinis liudytojas dėl R. I. pateikto kaltinimo – kurstymo nužudyti, yra M.Ž.. Šis liudytojas buvo tiesiogiai ir išsamiai apklaustas pirmosios instancijos teisme. Liudytojas M. Ž. parodė, kad jis iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių buvo pažįstamas tiek su R. I., tiek su D. K. ir abu juos laikė draugais, gyvendamas Kaune su abiem jais bendravo kiekvieną dieną. 2009 m. vasarą jis iš D. K. išgirdo, kad pedofilai prievartauja jo dukrą. 2009 m. rugsėjo pradžioje pas jį atvyko R. I., pastarojo sugyventinė E. B. su vaiku. E. B. su vaiku pasilikus jo namuose, pas jo sugyventinę, R. I. pasakius, kad jam reikia nusipirkti batus, jie išėjo iš namų ir tada jis sužinojo, kad kartu su R. I. ir E. B. kartu yra atvykęs ir D. K.. Jis, R. I. ir D. K. nuvyko už Vilniaus į nuošalią vietą pasikalbėti ir šio pokalbio metu R. I. pasakius, kad jis jį (M. Ž.) garantuoja kaip patikimą žmogų, galintį D. K. padėti, D. K. smulkiai papasakojo visą istoriją, kaip pedofilai prievartauja jo dukrą, ir išdėstė planus, kaip jis ruošiasi žudyti bei nurodė būsimų įvykių scenarijų. D. K. jam (M.Ž.) pažadėjo milijoną už tai, jei jis padės visus nužudyti. D. K. atskleidus visas planuojamo nusikaltimo detales, tiek D. K., tiek R. I. paklausė, ar jis (M. Ž.) sutinka padėti. Jis, matydamas, kad D. K. už diržo turi pistoletą, kurį visada nešiojosi, būdamas nuošalioje vietoje – miške, suprato, kad negali nesutikti, todėl pasakė, kad padės. Tą pačią dieną buvo pradėta ieškoti gyvenamojo ploto, kur D. K. galėtų po įvykdytų nužudymų slėptis. M. Ž. pasiūlė draugo, kuris tuo metu buvo išvažiavęs į užsienį, sodo namelį, kurį tą pačią dieną visi trys apžiūrėjo ir įsitikinę, kad tai yra tinkama vieta, kelis kartus mokė D. K. kaip atrasti sodo namelį. Be to, tą pačią dieną važiavo į (duomenys neskelbtini), kur buvo apžiūrėtos vietos, kuriose būtų galimas M. Ž. ir D. K. susitikimas po D. K. planuojamų nužudymų. Grįžus namo ir R. I., D. K. bei E. B. išvažiavus į Kauną, jis viską papasakojo savo draugei L. Ž.. Jis netikėjo, kad D. K. planas realiai bus įgyvendinamas. Po 1-2 savaičių jam paskambino R. I. ar E. B. ir jis turėjo nuvažiuoti pas E. B. į R. I. namus ir paimti krepšius. Jis taip ir padarė, paėmė iš E. B. tris krepšius ir juos parvežė į Vilnių, po to pasitarė su drauge ir nusprendė važiuoti į Policijos departamentą ir informuoti pareigūnus apie planuojamą D.K. nusikalstamą veiką (16 t. b. l. 96-110). 

Liudytoja L. Ž. apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2009-09-06 pas juos buvo atvažiavę R. I. ir jo sugyventinė E. B. su vaiku, kad jos su E. B. buvo namuose, o M. Ž. su R.I. buvo kažkur išvykę ir grįžo vėlai vakare. Taip pat liudytoja parodė, kad jai M. Ž. pasakojo apie D. K. planuojamą nusikaltimą ir sakė, jog E. B. perdavė D. K. daiktus, todėl jis bijantis, kad D. K. ketinimai žudyti gali būti realūs. Todėl jie pasitarę nutarė, kad D. Ž. turi kreiptis į pareigūnus ir taip sustabdyti nusikaltimą. M. Ž. taip ir padarė. Ji asmeniškai matė D. K. perduotus daiktus, kurie buvo sudėti į tris krepšius, tai buvo: patalynė, drabužiai, degtinė, CD, higienos priemonės.   

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo R. I., išteisintosios E. B. ir liudytojų M. Ž. bei L. Ž. parodymus, juos palyginęs tarpusavyje, sugretinęs su kitais byloje BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais: duomenimis apie telekomunikacinius įvykius R. I., E. B. naudojamais telefono numeriais, M. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, liudytojų T. V., T. P., L. K., A. V., nukentėjusiosios L. S., V. N., S. S., T. S., A. Ū., nužudytojo J. F. seserų, kurios nagrinėjamoje byloje pripažintos nukentėjusiosiomis, parodymais, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, byloje gautose specialistų išvadose, kurios buvo pateiktos ištyrus rastus ginklus ir šaudmenis, atlikus biologinius tyrimus, užfiksuotais tyrimo rezultatais, ir įvertinęs šių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad liudytojo M. Ž. parodymai yra patikimi ir remiantis liudytojo M. Ž. kaip pagrindinio įrodymų šaltinio parodymais nustatė R. I. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, t.y. kad R. I. ne tik padėjo, bet ir kurstė M. Ž. padaryti labai sunkų nusikaltimą – kelių žmonių nužudymą. 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojo M. Ž. parodymus, kuriuos patvirtina kiti iš skirtingų šaltinių gauti bylos įrodymai, vertinti kaip nepatikimus nėra teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo M. Ž. nurodytos jo, R. I. ir D. K. 2009-09-06 įvykusio susitikimo aplinkybės ir jų pokalbio turinys neduoda pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad R. I. kurstė M. Ž. įvykdyti dviejų ir daugiau žmonių nužudymą. 

Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra konstatuota, kad M. Ž. būtų įtariamojo D. K. bendrininkas – bendravykdytojas, todėl apie M. Ž. kaip vykdytojo vaidmenį šioje byloje nėra pagrindo kalbėti. 

Iš aukščiau aptartų liudytojo M. Ž. parodymų turinio matyti, jo, R. I. ir D. K. susitikimo, įvykusio 2009-09-06, metu jokių pašalinių asmenų nebuvo, todėl liudytojo M. Ž. nurodyto pokalbio turinį galinčių patvirtinti liudytojų nėra. Liudytojo M. Ž. parodymų turinys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis R. I. būtų atlikęs konkrečius, aktyvius nusikalstamos veikos – kelių žmonių nužudymą inicijuojančius veiksmus, kuriais M. Ž. būtų lenkiamas padaryti nusikalstamą veiką. Liudytojas M. Ž. parodė, kad visas planuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes išsamiai ir detaliai papasakojo pats D. K., jis nurodė apie savo pasirengimą nusikalstamų veikų vykdymui ir planuojamų įvykių seką bei pažadėjo M. Ž. sumokėti milijoną litų, jei šis jam padės įvykdyti pastarojo sumanytus ir planuojamus nužudymus. Liudytojo M. Ž. nurodytos aplinkybės, kad R. I. garantavo D. K. jį (M. Ž.) kaip patikimą asmenį ir gerą šaulį, nevertintina kaip kurstymas žudyti BK 24 straipsnio 5 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta prasme. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. Ž. ir D. K. iki 2009-09-06 buvo tarpusavyje pažįstami ir M. Ž. D. K. laikė ne tik pažįstamu, bet ir draugu. Taip pat paties liudytojo M. Ž. nurodytos 2009-09-06 vykusio susitikimo aplinkybės, M. Ž. veiksmai, siūlant D. K. pasišalinimo iš įvykio vietų būdus, slapstymosi vietas, leidžia teigti, kad R. I. aktyvių veiksmų ir pastangų įtikinėti M. Ž. padėti D. K. padaryti nusikaltimą nereikėjo, nes pats M. Ž., įtariamajam D. K. pasiūlius už pagalbą milijoną, aktyviai įsijungė į nusikalstamos veikos planavimą. Be to, liudytojas M. Ž. parodė, kad 2009-09-06 susitikimo metu buvo susitarta, kad jis (M. Ž.) kartu su įtariamuoju D. K. nužudymų nevykdys, o tik padės jam pasislėpti po jo planuojamų nužudymų įvykdymo, ir tokios susitarimo ribos iki M. Ž. kreipėsi į teisėsaugos institucijas pasikeitusios nebuvo. Teisėjų kolegija nuteistojo R. I. pasakytus teiginius apie M. Ž. patikimumą 2009-09-06 susitikimo su M. Ž. metu, vertina kaip įtariamojo D.K., šiam ieškant bendrininkų, padėjėjo veiksmus, už kuriuos R. I. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. 

Apibendrinat tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje R. I. pareikštas kaltinimas dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių, t.y. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, neįrodytas. Todėl nuteistojo R. I. ir jo gynėjų prašymas nuteistąjį R. I. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą tenkintinas. R. I. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

 

Dėl R. I. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą 

 

Nagrinėjamoje byloje R. I. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 5 punktą už tai, kad padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti J. F. ir V. N. ir rengiantis nužudyti L. S. ir A. Ū.. 

Apeliantai teigia, kad R. I. nepagrįstai nuteistas už padėjimą D. K. nužudyti J. F. ir V. N. bei pasirengti nužudyti A. Ū. ir L. S.. Esminiai tokio nesutikimo argumentai yra tai, kad: 1) įtariamojo D. K. atžvilgiu nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriame būtų konstatuota, kad jis nužudė J. F. ir V. N. bei rengėsi nužudyti A. Ū. ir L. S., o nesant įtariamojo D.K. kaip nusikaltimo vykdytojo atžvilgiu priimto įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, nėra galimybės spręsti ir dėl padėjėjo baudžiamosios atsakomybės, nes padėjėjas atsako už vykdytojo padarytą veiką; 2) nuteistojo R. I. kaltumas grindžiamas išskirtinai liudytojo M. Ž. parodymais, kurie, apeliantų nuomone, buvo gauti neteisėtai, nes egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis M. Ž. apklausti kaip liudytoją, be to, liudytojo M. Ž. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl juos negalima vertinti kaip patikimus R. I. kaltumo įrodymus. 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų skundų teiginys, kad R. I. nepagrįstai nuteistas už padėjimą įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti J. F. ir V. N. yra nepagrįsti, todėl atmestini. 

Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teismui daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad dėl 2009-10-05 įvykdytų J. F. ir V. N. nužudymų įtarimai pagrįstai buvo pareikšti D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, įtariamajam mirus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas nuosprendyje gali konstatuoti nustatytas faktines aplinkybes ir asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, veiksmus ir toks konstatavimas nėra nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas, jei toks konstatavimas neperžengia asmens ,,įtarimo būklės“ aprašymo ir nėra asmens kaltumo pripažinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 374-677/2016). Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, priešingai nei teigia apeliantai, matyti, kad šioje byloje D. K. įvardijamas ne kaip asmuo įvykdęs nužudymus, o kaip įtariamasis, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, įvykdęs tokias nusikalstamas veikas. Todėl apeliantų teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir kaltinimo ribų viršijimo atmetami kaip nepagrįsti. 

Nors J. F. ir V. N. nužudymų vykdytojas šioje byloje nenuteistas, tačiau tai nėra kliūtis nustatyti tokio asmens bendrininkus ir jų vaidmenis bei įvertinti jų veiksmus. Šioje byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teismui daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad R. I. žinojo, jog D.K. įtaria, kad jo mažametė dukra buvo seksualiai išnaudojama, ir kad jis planuoja už tai keršyti jo įtariamiems asmenims, tarp kurių buvo minimi ir teisėjas J. F. bei D. K. dukros motinos L. S. sesuo V. N., ir tokiam įtariamojo D. K. sumanymui nuteistasis R. I. pritarė. Nuteistasis R. I. iki J. F. bei V. N. nužudymų bendravo su įtariamuoju D. K. ir aptarinėjo pastarojo nusikalstamų veiksmų planą, teikė įtariamajam D. K. pasiūlymus ir patarimus, suorganizavo D. K. susitikimą su M. Ž. ir jame pats betarpiškai dalyvavo, aptarinėjant įtariamojo D. K. sumanytos nusikalstamos veikos įgyvendinimą, o tai rodo, kad R. I. suprato, kad įtariamasis D. K. realiai įgyvendins sumanymą ir to norėjo. 

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą kaltinimą pagrindinis nuteistojo R. I. kaltumo įrodymas yra liudytojo M. Ž. parodymai, tačiau atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundų argumentus, kad liudytojo M. Ž. parodymai nagrinėjamoje byloje gauti neteisėtu būdu, t.y. pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, ir yra nepatikimi.

Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant, BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus.

Nagrinėjamoje byloje dėl M. Ž. nebuvo nustatytos jokios nusikalstamos veikos, ikiteisminis tyrimas dėl jo nebuvo pradėtas, M. Ž. buvo tik asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai buvo apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje M. Ž. liudytojo statuso suteikimas nepažeidė kaltinamojo R. I. teisės į gynybą, ir, atvirkščiai, padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimą. 

Pagal teismų praktiką išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). 

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Ž. buvo išsamiai apklaustas. Kaltinamasis R. I. ir jo gynėjai turėjo galimybę užduoti liudytojui klausimus, aiškintis ir tikslinti liudytojo nurodomas aplinkybes, ir tokia teise naudojosi. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyręs bylos proceso metu duotus liudytojo M. Ž. parodymus, juos palyginęs tarpusavyje ir sugretinęs su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad liudytojo M. Ž. parodymai apie R. I. padėjimą įtariamajam D. K., vykdant pastarojo nusikalstamą sumanymą, yra pakankamai išsamūs ir juos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti jų objektyvumu ir teisingumu nėra pagrindo. 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi liudytojo M. Ž. parodymus ir byloje atlikusi įrodymų tyrimą, siekdama papildomai patikrinti liudytojo M. Ž. parodymų patikimumą, jokių aplinkybių, kurios leistų teismui abejoti liudytojo M. Ž. parodymų apie įtariamojo D. K. nusikalstamą sumanymą ir jo įgyvendinimą, bendrininkaujant su nuteistuoju R. I., patikimumu, nenustatė.

Iš nagrinėjamoje byloje užfiksuotų liudytojo M. Ž. parodymų turinio matyti, kad jis viso bylos proceso metu iš esmės vienodai ir nuosekliai teigė, kad įtariamasis D. K. planavo nužudyti dukros tvirkinimu jo įtariamus asmenis ir tam kruopščiai ruošėsi, įsigijo ginklus, automobilius, numatė nusikaltimo vykdymo eiliškumą ir slapstymosi po nusikaltimo įvykdymo planą. Taip pat liudytojas M. Ž. parodė, kad apie D. K. sumanytą nusikaltimą – kelių žmonių nužudymą žinojo, tokiems jo veiksmams pritarė ir savo patarimais prie įtariamojo D. K. sumanytos nusikalstamos veikos įgyvendinimo prisidėjo ir nuteistasis R. I.. Būtent nuteistasis R. I. rekomendavo D. K. jį (M. Ž.) kaip patikimą asmenį, galintį jam padėti įgyvendinti jo sumanymą nužudyti kelis žmones. Liudytojas M. Ž. detaliai nurodė jo, D. K. ir R. I. susitikimo 2009-09-06 Vilniaus mieste aplinkybes. Tokio susitikimo fakto neneigia ir pats nuteistasis R. I., jį buvus patvirtino ir išteisintoji E. B., liudytoja L. Ž., 2009-09-06 fiksuoti telekomunikaciniai įvykiai. Liudytojas M. Ž. parodė, kad šio susitikimo metu jam D. K. detaliai išdėstė istoriją kaip pedofilai neva prievartauja jo dukrą ir jo sugalvotą keršto planą bei jo įvykdymo scenarijų. Liudytojo R. Ž. nurodytas D. K. jam išdėstytas būsimų įvykių scenarijus atitinka vėliau sekusius įvykius, kurių metu buvo nužudyti du žmonės: J.F. ir V. N.. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyta išsami liudytojo M. Ž. ir kitų byloje surinktų įrodymų: liudytojų J. P., M. Ž., T. V., T. P., L. Ž. parodymų, specialistų atliktų tyrimų išvadų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo metu gautos informacijos turinys ir šių įrodymų palyginamoji analizė bei pateiktos motyvuotos liudytojo M. Ž. parodymų patikimumo vertinimo išvados, su kuriomis nesutikti apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojų J. P., M. Ž., T. V., T. P., L. Ž. parodymų, specialistų išvadų patikimumo apeliantai neginčija. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė ir vertino tik tuos telefoninius pokalbius, kurie buvo palankūs kaltinimui. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, analizuodamas byloje esančias telefoninių pokalbių suvestines, vertino šiuos duomenis bylos aplinkybių kontekste. Teismas aiškinosi nuteistojo R. I. pokalbių metu išsakytų teiginių prasmę ir susiejęs juos su kitais byloje surinktais įrodymais padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės. 

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo R. I. ir jo gynėjų prašymu, buvo apklausti liudytojai, 2009 m. policijos pareigūnais buvę V. R. ir T. U., kurie, liudytojo M. Ž. teigimu, buvo informuoti apie D. K. planuojamą nusikalstamą veiką. Liudytojas T. U. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad su M. Ž. jis bendravo du kartus: 2009-09-16 ir 2009-10-05. Pirmojo susitikimo metu M. Ž. papasakojo, kad pažįsta D. K., išsakė žinantis sumanymą, kad ,,visus pedofilus reikia išžudyti ir suvežti į miesto aikštę“, tačiau M. Ž. neminėjo, kas jam tai sakė ir nurodė, kad jam tai tapo žinoma iš tos aplinkos, kurioje jis buvo. M. Ž. sakė, kad D. K. turi ginklą, tačiau nesakė, kad ruošiasi kažką žudyti. M. Ž. papasakota situacija jam kaip pareigūnui kėlė įtarimų, todėl jis, pokalbio su M. Ž. esmę trumpai perteikęs V. R., tačiau neminėdamas M. Ž. pavardės, nes to daryti neprivalėjo, pasiūlė kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą ir perteikti iš M. Ž. gautą informaciją, ir tai buvo padaryta. Apie tai, kad R. I. ir E. B. būtų prisidėję vykdant 2009-10-05 nusikaltimą jie informacijos neturėjo (19 t. b. l. 210-213). Liudytojas V. R. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad iki 2009-10-05 jis nei asmeniškai, nei Policijos departamento kriminalinės policijos biuras nedisponavo informacija apie rengiamą teisėjo J. F. ir V. N. nužudymą ir kad tokio nusikaltimo įvykdymui ruošiasi R. I. ir E. B.. Jis su M. Ž. asmeniškai nei iki nužudymų, nei po jų nebendravo ir jam nėra žinoma, kad M. Ž. teikė kokią nors informaciją apie nužudymus (19 t. b. l. 169-170).

Taigi liudytojas T. U. patvirtino faktą, kad M. Ž. buvo atvykęs 2009-09-16 į Policijos departamentą ir informavo pareigūnus apie D. K. turimą ginklą ir kalbas apie pedofilų žudymą, tačiau, liudytojo teigimu, M. Ž. pareigūnams tikslių rengiamo nusikaltimo padarymo aplinkybių neminėjo. Nors liudytojas V. R. nurodė tiesiogiai nebendravęs su M. Ž., tačiau neneigė, kad pareigūnas T. U. jam minėjo, kad kažkoks asmuo pateikė tam tikrą informaciją, bet ją reikia tikrinti. Vertinant liudytojų T. U. ir V. R. parodymus nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad jie nei patvirtina, nei paneigia R. I. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, tačiau patvirtina liudytojo M. Ž. parodymus, kad jis kreipėsi į Policijos departamento pareigūnus iki J. F. ir V. N. nužudymo, o tai rodo, kad netikėti liudytojo M. Ž. parodymais apie D. K. sumanymo žudyti žinojimą nėra teisinio pagrindo. 

Apeliaciniuose skunduose nurodyta apeliantų aplinkybė, kad liudytojo M. Ž. parodymai kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo teisiami pareigūnai, buvo įvertinti kaip nepatikimi, neduoda pagrindo šioje byloje duotus liudytojo M. Ž. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas įvertinęs konkrečioje byloje surinktus įrodymus. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esantys liudytojo M. Ž. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, jie patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu ir jais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas R. I. apkaltinamąjį nuosprendį dėl padėjimo nužudyti du žmones. 

Minėta, kad šioje byloje nužudymų tiesioginio vykdytojo neįvardijimas nulemtas objektyvios priežasties – įtariamojo mirties, tačiau tai, kad nenurodytas tiesioginis nužudymų vykdytojas, nereiškia, kad tokiam asmeniui padėję ar kitaip prie tokios nusikalstamos veikos savo dalyvavimu prisidėję asmenys gali išvengti atsakomybės. Šiuo atveju svarbu nustatyti kaltinamo asmens ryšį su nužudymą vykdžiusiu asmeniu bei jo paties padarytos veikos požymius.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo R. I. ryšį su įtariamu nužudymus įvykdžiusiu asmeniu, jo veiksmų vykdant nužudymus apimtį bei tyčios turinį. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. I. savo veiksmais, pasireiškusiais ieškant nusikaltimą padaryti galinčių padėti bendrininkų, priemonių, iš anksto duotu pažadu padėti nusikaltimo vykdytojui slapstytis, palengvino nusikaltimo vykdytojo veikimą ir sudarė sąlygas atsirasti nustatytoms pasekmėms – J.F. ir V. N. nužudymams. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. I. veiksmai buvo susiję su įtariamojo D.K. veiksmais, turint bendrą tikslą nužudyti įtariamojo D. K. nurodytus pedofilija jo įtariamus keturis asmenis. Todėl tai, kad byloje nėra nuteistas nusikaltimo – J. F. ir V. N. nužudymo - vykdytojas, nereiškia, kad R. I. kaip tokio nusikaltimo vykdytojo padėjėjas nuteistas nepagrįstai. Pagal teismų praktiką dalyvavimas nužudyme pasireiškia ne tik veiksmų, kuriais atimama gyvybė, atlikimu, bet ir sąlygų tokių veiksmų atlikimui sudarymu, taigi dalyvavimas nužudymo nusikaltime gali pasireikšti ir padėjimo veiksmais (BK 24 straipsnis 6 dalis). Nagrinėjamoje byloje R. I. nusikalstama veika rengiantis nužudyti keturis asmenis ir nužudant du žmones pasireiškė padėjimu, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. I. ne tik padėjo nužudyti du žmones: J. F. ir V. N., bet dar ir padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, pasirengti nužudyti ir kitus du žmones: L. S. ir A. Ū.. 

Pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose dviejų ar daugiau asmenų nužudymas, esant vieningai tyčiai, kvalifikuojamas kaip vienas nusikaltimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Tačiau vieno žmogaus nužudymas ir rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti kitą, kai yra sumanymas nužudyti du asmenis, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį ir 21 ar 22 straipsnius ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, kai yra bendras sumanymas nužudyti kelis asmenis, o nužudomi du asmenys ir rengiamasi nužudyti kitus asmenis, tai dėl tokių nusikalstamų veiksmų kaltas asmuo atsako pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. 

BK 21 straipsnio 1 dalis numato, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Taigi rengimasis padaryti nusikaltimą yra veiksmai, kuriais palengvinamas nusikaltimo objektyviųjų požymių realizavimas. Pagal BK nusikalstamu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu neatsiejamai realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Kaltininko nusikalstamos veikos motyvas, tikslas numatytam nusikaltimui padaryti sudaryti būtinas jo padarymą lengvinančias sąlygas, susiformavusi tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiais pripažįstami tik tada, kai jie realizuojami BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais (ar atskirais atvejais, esant pareigai veikti, – neveikimu). Rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota tiesioginė tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-699/2016).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų bylos aplinkybių, R. I. padėjo rengiantis nužudyti ir A. Ū. bei L. S., t.y. padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, telkti bendrininkus, derinti planuojamo nusikaltimo padarymo detales. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad įtariamasis D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, A. Ū. ir L. S. nužudymų, nors ir rengėsi, bet neįvykdė. Dėl kokių aplinkybių įtariamasis D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, atsisakė/neįvykdė savo nusikalstamo sumanymo – dėl įtariamojo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, numatyto BK 23 straipsnyje, ar dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Pagal BK 26 straipsnį, kuriame numatyta bendrininkų baudžiamoji atsakomybė, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis), o jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją padaryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką (BK 26 straipsnio 2 dalis). R. I. kaip bendrininko – padėjėjo nusikalstama veika dėl pasirengimo nužudyti du asmenis (A. Ū. ir L. S.), esant nustatytiems objektyviesiems ir subjektyviesiems rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiams, galėtų būti vertinama kaip savarankiška nusikalstama veika, atitinkanti BK 21 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Tačiau, nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje ir yra nurodyta aplinkybė, kad R. I. padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, rengiantis nužudyti ir L. S. bei A. Ū., kaip jau buvo minėta, R. I. veika neįvertinta kaip atskiras nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistajam R. I. inkriminuoti papildomą nusikalstamą veiką ir taip pabloginti jo teisinę padėtį, vadovaujantis BPK 255 straipsnyje ir 320 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamoje byloje nors ir yra paduotas prokuroro apeliacinis skundas, tačiau jis nesusijęs su R. I. nuteisimu. Taigi nesant byloje paduotų prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundų dėl R. I. veiksmų papildomo kvalifikavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savo iniciatyva dalies R. I. nusikalstamų veiksmų vertinti kaip savarankiško nusikaltimo, neturi teisinio pagrindo, nes taip būtų pabloginta nuteistojo teisinė padėtis. 

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu E. B. yra išteisinta dėl veikimo kartu su R. I., padedant įtariamajam D. K. nužudyti J. F. ir V. N. bei rengiantis nužudyti A. Ū. ir L. S., todėl skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai nurodyta, kad R. I. kartu su E. B., pritarė D. K. sumanymui ir veiksmams, ieškant nusikaltimą padaryti reikalingų bendrininkų, priemonių, todėl ši aplinkybė iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina kaip neatitinkanti bylos aplinkybių ( BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetu nustatyta, kad R. I. pritarė įtariamojo D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus, sumanymui ir veiksmams, ieškant nužudymą padaryti reikalingų bendrininkų ir priemonių, ir duodamas patarimus, teikdamas priemones ir iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, ir tuo padėjo įtariamajam D. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įtariamajam mirus, nužudyti J. F. ir V. N. bei padėjo rengiantis nužudyti A. Ū. ir L. S..

 

Dėl bausmės paskyrimo ir BK 76 straipsnio nuostatų taikymo

 

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). 

Nuteistasis R. I. nuteistas už padėjimą rengiantis nužudyti keturis asmenis ir du iš jų nužudant (BK 24 straipsnio 6 dalis ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta minimali BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tokį laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad R. I. veikdamas kaip bendrininkas, atlikdamas padėjėjo vaidmenį, padarė tyčinį, labai sunkų nusikaltimą, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat teismas įvertino byloje surinktą nuteistojo asmenybę charakterizuojančią medžiagą, iš kurios matyti, kad R. I. yra neįgalus (R. I. 2007-12-17 nustatytas 20 %, 2012-09-12 – 10 % darbingumas), kad (duomenys neskelbtini) administracija jį charakterizuoja teigiamai, kad jis nesigydė priklausomybės ligų centre, dirbo, neteistas, administracine tvarka nebaustas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo atleisti R. I. nuo bausmės dėl ligos BK 76 straipsnio pagrindu, motyvuodamas tuo, kad regos problemas kaltinamasis turėjo ir nusikaltimų padarymo metu, tačiau tai jam nebuvo kliūtis padaryti inkriminuotus nusikaltimus. Teismas taip pat nenustatė pagrindų kaltinamajam taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalį.

Nuteistasis ir jo gynėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad R. I. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo visiškai apako ir skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai nesivadovavo BK 76 straipsnio 1 dalimi ir neatleido R. I. nuo bausmės dėl ligos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pripažįsta, kad nuteistajam R. I. už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarymą paskirta teisinga bausmė. Pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas nuteistojo nuo bausmės dėl ligos, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. 

Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl BK 76 straipsnio taikymo, gana svarbia aplinkybe laikoma tai, kada nusikalstamą veiką padaręs asmuo susirgo. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad R. I. sirgo ir turėjo regos negalią jau iki nusikalstamos veikos padarymo. Nusikaltimo metu R. I. regėjimas buvo labai blogas, o po to jis dar pablogėjo. R. I. nustatytas visiškas aklumas (regėjimo aštrumas - 0, išnykęs akiplotis abiem akim) atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013-12-27 įsakymu Nr. 1R- 308/V-1247 patvirtinto „Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo“ priede Nr. 1 „Sunkių nepagydomų ligų sąrašo“ 18 punkto kriterijus. 

BK 76 straipsnio taikymas yra teismo teisė, tačiau ne pareiga, net jei ir nustatoma, kad nuteistasis susirgo sunkia nepagydoma liga. BK 76 straipsnyje taip pat nurodyta, kad spręsdamas atleidimo nuo bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į  padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos pobūdį.

R. I. padaryta veika yra vertinama labai sunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 6 dalis), jo veiksmai buvo nukreipti į keturių asmenų gyvybės atėmimą ir tai rodo didelį nuteistojo padarytos veikos ir jo paties, kaip asmenybės, pavojingumą ir sukuria teismo pareigą labai atsargiai spręsti atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo nusikalstama veika pasireiškė ne aktyviais fiziniais veiksmais, bet duotais patarimais, teikiant priemones ir iš anksto pažadant paslėpti nusikaltėlį, t.y. padėjimu padaryti nusikaltimą, nukreiptą į keturių asmenų gyvybės atėmimą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo R. I. sveikatos būklė nesukliudė jam nusikalsti, yra pagrįsta, o nuteistojo sveikatos būklės pablogėjimas po nusikaltimo, nemažina nuteistojo, kaip asmenybės, pavojingumo visuomenei. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad BK 76 straipsnis nuteistajam neturi būti taikomas. Atliekant laisvės atėmimo bausmę paaiškėjus, kad nuteistojo sveikatos būklė yra nesuderinama su paskirta bausmės rūšimi, klausimas dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos gali būti sprendžiamas Bausmių vykdymo kodekso 177 straipsnio nustatyta tvarka.

 

Dėl civilinių ieškinių

 

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. 

Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą; b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos; c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t.y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. 

Nagrinėjamoje byloje dėl turtinės žalos atlyginimo civilinius ieškinius pareiškė: nukentėjusioji S. U. dėl 10 378 Lt (3005,67 €) (14 t. b. l. 175-183) ir R. B. dėl 28000 Lt (8 109,36 €) (14 t. b. l. 191-194), turėtų išlaidų, susijusių su jų nužudyto brolio J. F. laidojimu ir kapavietės sutvarkymu, atlyginimo bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (14 t. b. l. 137-144) dėl 10 819,04 Lt (3 133,41 €), sumokėtų O. N., kaip našlaitei, už laikotarpį nuo 2009-10-05 iki 2013-03-31, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų S. U. ir R. B. civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš kaltinamojo R. I. priteisė: nukentėjusiajai S. U. 9338 Lt (2 704,47 €) turėtoms laidojimo išlaidoms atlyginti; nukentėjusiajai R. B. 5 000 € jos turėtoms išlaidoms, susijusioms su kapavietės sutvarkymu, atlyginti, bei visiškai patenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinį ieškinį dėl 3 133,41 €, sumokėtų O.N., kaip našlaitei, už laikotarpį nuo 2009-10-05 iki 2013-03-31, atlyginimo, visą civilinio ieškovo prašomą sumą priteisdamas iš kaltinamojo R. I..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuteistojo R. I. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais ir pakankamai motyvuotas, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl turtinės žalos atlyginimo ir jų nekartodama, pripažįsta, kad turtinės žalos atlyginimo klausimas byloje išspręstas teisingai.

Nagrinėjamoje byloje civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nužudyto J. F. seserys: nukentėjusiosios S. U., R. B., V. V., A. R., B. Č. N. V., prašė priteisti kiekvienai iš jų po 100 000 Lt (28 962 €) neturtinei žalai atlyginti; nužudytosios V. N. tėvai nukentėjusieji S. S. ir T. S. prašė priteisti po 200 000 Lt (57 924 €) kiekvienam, ir sesuo, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiąja ir dėl rengimosi nužudyti pripažinta L. S., kuri prašė jai dėl sesers V. N. nužudymo ir rengimosi nužudyti ją pačią, dėl ko ji patyrė nervinę įtampą, stresą ir baimę, priteisti 100 000 Lt (28 962 €). Taip pat byloje nukentėjusiaisiais dėl rengimosi nužudyti A. Ū. pripažinti A. Ū. sutuoktinė G. S.–Ū. ir tėvai A. Ū. ir A. Ū., kurie prašė kiekvienam iš jų priteisti po 75 000 Lt (21 721,50 €) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų paaiškinimus apie jų patirtą dvasinį, fizinį skausmą, išgyvenimus, praradimus, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į kaltininko turtinę padėtį bei finansines galimybes atlyginti padarytą tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, nukentėjusiųjų, išskyrus nukentėjusiosios L. S., pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš kaltinamojo R. I. priteisė: nužudyto J. F. seserims: S. U., R. B., V. V., A. R., B. Č., N. V. kiekvienai po 10 000 €; nužudytos V. N. tėvams S. S. ir T. S. kiekvienam po 20 000 €; nukentėjusiesiems G. S.–Ū., A. Ū. ir A. Ū. kiekvienam po 10 000 € neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios L. S. civilinį ieškinį teismas patenkino visiškai ir jai priteisė prašomą sumą – 28 962 € neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nukentėjusiesiems pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir jų dydis nustatytas, atsižvelgus į nukentėjusiųjų nurodytus patirtus dvasinius išgyvenimus ir į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

 

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje paduotas Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo R. I. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu ir 329 straipsnio 1 punktu, 

 

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl R. I. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dėl M. Ž. kurstymo nužudyti du ir daugiau žmonių) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

 

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl R. I. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą pakeisti: 

pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, kad R. I. nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, padarė kartu su E. B.. 

 

Panaikinti R. I. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto taikymą ir bausmių subendrinimą bei nustatyti R. I. galutinę bausmę – pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams. 

 

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

 

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai Regina Gaudutienė

 

 

Aloyzas Kruopys

 

 

Elena Vainienė

 

Peržiūros: 1499

Komentarai   

+18 # nuomonė 2017-06-06 18:18
BAISU GYVENTI TOKIOJE VALSTYBĖJE,kur teisėsauga ta pati,kaip prie BREŽNEVO...wsio zakono....manau jei jie galėtų visus nepatenkintuosius išsiūstų į sibirą.....KAIP LENGVA VALDYTI VALSTYBĘ-KOMPROMATAIS.....AR NE BAISU,AR NEKYLA MINTIS -KAS JĄ VALDO??????
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+15 # kai 2017-06-06 21:45
kurios komunistines valstybes ir laikosi ant melagiu ir stukaciu,kuriuos dengia auksciausi kvislingai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+14 # jeronimas 2017-06-06 23:07
Skirtingi teismu standartai.Byla viena ir ta pati,susijusi su Garliavos mergaite.Liudininkas vienintelis ,bet posedyje kur svarstomas komisaru likimas,sis liudytojas to pacio lietuvisko teismo ivertinamas kaip potencialus melagis,o va cia ,kur teisiamas jau ne komisaras,bet kaimo muzikelis,tas potencialus melagis-liudytojas tampa svarbiausiu,vieninteliu ir patikimiausiu.Cia kas,pasikeite teiseju nuojautos ,pasikeite liudytojo parodymai,??? O gal nematoma ranka teisejams parode pirstu kad turi buti toks ir ne kitoks sprendimas?Manau ,kad sioje vietoje teismai save patys susikompromitavo ,o gal atskleide uzkulisiu firankas kas ir kaip valdo teismus??Nemanau ,kad labjau imanoma nuvertinti lietuvisku teismu darba ,nei sioje byloje nuvertino save patys teisejai.Ir dar si byla eilini karta irode ,kad teiseja Venckiene isreiskusi savo pozicija garsiai apie lietuviskus teismus ir teisejus,buvo teisi ir pasake tiesa.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # Kodėl neteisiamas 2017-06-07 23:20
patologinis melagis.Juk jis padėjo Kedžiui ruoštis,o ne ivanuška.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Svajūnas 2017-06-10 10:10
Jeigu būtų nužudęs net D.Kedys (kas labai abejotina), tai teisti reiktų visus teisingumo vykdytojus, nes mergaičių (dviejų) galimi tvirkinimo atvejai (su video įrašais, pareiškimais, skundais) buvo išplatinti visoms įmanomoms institucijoms, bet niekas nesiėmė jokių veiksmų galimos pedofilijos tyrimui kol neįvyko tragedija.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # jeronimas 2017-06-12 23:49
Apkaltintas Kedys nuzudimais dabar jau AA,nors to ne vienas teismas nera pripazines.Tai jeigu viesai rasoma jog Kedys nuzude ,tai ar reiskia,kad Stankunaite saugoma net nuo nuzudyto Kedzio??? gal is anapilio ateinancio bijomasi? Sis nusikaltimas pries dvi mergaites ,jas sunaikinant nusikalstamu strukturu,parodo kokio lygio ir kokio masto pedofilai "zaliuoja" Lietuvos zemeleje.Uz istrinta komentara rasysiu penkis!!
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti