Vytenis Andriukaitis : "Negalėjau atsigrožėti mama"

Peržiūros: 650
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Vytenis Andriukaitis

Jai buvo devyniasdešimt devyneri – mažutė mažutė, trapi, švytinčiomis akimis, didele širdimi ir be galo stipri. Ji iškentė ledjūrio Sibiro stingdantį šaltį, skurdą ir badą, dviejų vaikų atėjimą į pasaulį toje pusrutulio dalyje, kur pusę metų saulės spinduliai nepasiekia žemės paviršiaus. Atšiaurios ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos gviešėsi į Jos moterišką grožį – krito dantys, slinko plaukai. Grįžusi į mėlyno Nemuno šalį Ji fiziškai atsigavo, tačiau išauginusi penkis sūnus net dviejų neteko dar ankstyvoje jų jaunystėje: vieną, o po kelių mėnesių ir kitą sūnų pasiglemžė vėžys. Teko vienai išgyventi šių netekčių skausmą, nes prieš keletą metų jau buvo netekusi savo gyvenimo atramos ir bendražygio – mylimo vyro. Jutau, kaip Jai plyšo širdis. Visą gyvenimą žinojau, kad kiekvieną rytą Ji pradeda malda už savo vaikus ir kiekvieną vakarą gulasi mintimis apie juos. Niekada negirdėjau Jos šaukiant. Niekada. Pyktis ar neapykanta Jai buvo svetimi. Ji visada šypsojosi. Kiekvienam sutiktam žmogui. Bet kokioje kritinėje situacijoje. Tai buvo mano Mama. Žinau, kad ir dabar Tu esi, Mama.

 

Ir mums visiems, kurie Jas jau palydėjo Amžinybėn, visada Jos išlieka gyvos.

 

Tokią gražią Mamą pamačiau Jos ankstyvosiose nuotraukose mums grįžus iš Sibiro. Aš negalėjau atitraukti akių, negalėjau atsigrožėti. Ir tik tuomet suvokiau tikrąjį Užpoliarės atšiaurumą...

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti