„Dzūkijos statybą“ grūdino įnoringas betonas ir rinkos iššūkiai

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

„Dzūkijos statybą“ grūdino įnoringas betonas ir rinkos iššūkiai

 

Bendrovė „Dzūkijos statyba“, nors įsikūrusi tik 1992 metais, skaičiuoja jau 45-erius gyvavimo metus, nes ji įkurta privatizavus Alytaus 5-ąją statybos tresto valdybą. Buvusioji organizacija veikė nuo 1972 metų ir dažniausiai statydavo pramoninės paskirties pastatus.

 

Simboliška, kad 45-erių metų patirtis, įžvalgos, gyvenimiška logika ir inžinerinis mąstymas jubiliejaus išvakarėse bendrovės „Dzūkijos statyba“ vardą įrašė prie šiuo metu energiškai efektyviausio pastato Lietuvoje. Statybos produktų sertifikavimo centro duomenų bazėje – pastatų sertifikavimo registre – nuo praėjusių metų pabaigos atsirado įrašas apie pirmą A++ sertifikatą, kuris išduotas netoli Merkinės esančiam namui – „Pilnų namų bendruomenės“ valgyklai. Namą pastatė bendrovė „Dzūkijos statyba“. Ši įmonė pastatė ir pirmąjį Lietuvoje Europos sąjungos lėšomis finansuojamą objektą – Pabradės pabėgėlių centrą.

 

Šiuo metu „Dzūkijos statyba“ yra generalinė rangovinė organizacija, dirbanti principu „nuo pamatų iki raktų“. Įmonė savo jėgomis atlieka bendruosius statybos darbus; turi santechnikos padalinį, kuris paslaugas teikia ir kitiems rangovams; turi teisę būti ypatingo statinio statybos rangovu. Bendrovė yra įdiegusi visas sistemas, kurios yra privalomos šiuolaikinei statybos įmonei.

 

Jungiamoji grandis – valdybos pirmininkas 

Viena iš pagrindinių buvusiojo statybos tresto valdybos ir bendrovės „Dzūkijos statyba“ sąsajų yra bendrovės valdybos pirmininkas Julius Žukas. Jo darbinė karjera atkartoja ir įmonės istoriją.

 

Darbą tuometinėje Alytaus statybos tresto 2-oje statybos valdyboje J. Žukas pradėjo 1967 m. meistru, o 1974 m., tai yra, praėjus 2 metams po 5-osios statybos valdybos įsteigimo, tapo jos vadovu. Nuo 1992 m., kai buvo įkurta „Dzūkijos statyba“, iki pat 2010 m. jis ėjo generalinio direktoriaus pareigas, kurias dabar užima Alvydas Raguckas. Valdybos pirmininkas J. Žukas yra iki šiol. Jis didžiuojasi, kad „Dzūkijos statyba“ visada turėjo darbo ir tik sykį, per pačią krizę, buvo priversta skolintis pinigų iš banko.

 

Bendrovei „Dzūkijos statyba“ teko atlikti įvairaus sudėtingumo darbus naujai statomuose tokiuose pastatuose: Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Karantininiame šiltnamyje ir laboratorijoje Vilniuje; prieskonių gamykloje „Sauda“; Raigardo, Purvėnų, Kabelių, Padvarionių, Ramoniškių pasienio kontrolės punktuose; Kybartų ir Medininkų veterinarijos ir fitosanitarijos tikrinimo postuose; Alytaus stadiono ir sporto salės statyboje; Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Kaišiadorių, Klaipėdos, Šiaulių, Veisiejų, Žaslių nuotekų valymo įrenginių statybos projektuose; Alytaus regioninio atliekų tvarkymo centro mišrių komunalinių atliekų mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginių statybos projekte; „Belorus“ sanatorijose, kituose objektuose. Teko dirbti ir rekonstruojamuose pastatuose – privačiuose daugiabučiuose ir viešosios paskirties objektuose.

 

Dėl betono specifiniuose objektuose sprendė kartu su mokslininkais 

 

Vidas Lasickas, bendrovės „Dzūkijos statyba“ gamybos direktorius, įmonėje dirba dešimtmetį. „Kai 2007 m. atėjau į bendrovę, buvo pats nuotekų sistemų statybų ir rekonstravimo bumas, – pasakoja V. Lasickas. – Vienas iš įdomiausių to meto projektų buvo Vilniaus dumblo apdorojimo įrenginių statyba, kur triūsėme kartu su partneriais iš Vokietijos. Projekto vertė siekė 170 mln. litų (apie 49 mln. eurų). Su tais pačiais partneriais dirbome ir Šiauliuose, kur dumblo pūdytuvus betonavome pasitelkę slenkančių klojinių sistemą. Pirmą pūdytuvą betonavome 114 valandų be pertraukos, antrąjį – 96 valandas. Po nepriklausomybės paskelbimo tai buvo pirmieji objektai Lietuvoje, pastatyti naudojant sudėtingą klojinių sistemą.“

 

Konstruojant Vilniaus dumblo apdorojimo įrenginius, iššūkis bendrovei buvo šešių metrų betoniniai kūginio tipo pamatai, kuriuos betonuojant privalu buvo užtikrinti, kad statinys bus nepralaidus dumblui ir besikaupiančioms dujoms. Analogiškus pamatus teko įrengti ir kituose miestuose. Šie darbai pareikalavo specialios kompetencijos, naudojant slenkančio betonavimo technologiją.

 

„Tas pat ir betonuojant kupolus, kurių aukštis – apie 19 metrų, skersmuo – apie 17 metrų, – pasakoja V. Lasickas. – Aišku, tai ne Šv. Petro ir Povilo bazilika, bet vis tiek įspūdinga. Vienas dalykas pastatyti tokius pūdytuvus, o kitas – išbandyti jų sandarumą, pripylus 3,6 tūkst. kub. m vandens. Tai yra iššūkis visiems statybininkams, nes betonas yra įnoringas.“

 

Įgyvendindama nuotekų sistemos projektus, bendrovė „Dzūkijos statyba“, suvokdama atsakomybę už savo darbą ir betono svarbą statiniui, bendradarbiavo su Kauno technologijos universiteto mokslininkais. Statybininkai žino daug atvejų, kuomet dėl netinkamai parinkto betono po kelerių metų iš sudėtingo statinio gali likti tik strypai. Kompetencijų prasme, pasak V. Lasicko, ši verslo ir mokslo bendrystė buvo ir naudingas, ir reikalinga visiems statybos vadovams.

 

Vėliau alytiškiai statė mišrių komunalinių atliekų mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo įrenginius. Čia taip pat viena iš svarbiausių medžiagų buvo monolitinis gelžbetonis. Biologiškai skaidžios atliekos laikomos sandariame tunelyje, kur, palaikant reikiamą temperatūrą, vyksta fermentavimo procesas, formuojasi metano dujos. Taip biologiškai skaidžios atliekos apdorojamos sausuoju anaerobiniu būdu. Kadangi procesui reikia apie 70 laipsnių temperatūros, o betonas nėra elastingas, tai šios temperatūros poveikis betonui yra rizikingas.

 

„Mums buvo svarbu išvengti mikroplyšių, todėl šįkart bendradarbiavome su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Gelžbetonio katedros mokslininkais, kurie projektavo anaerobinių ir aerobinių tunelių armavimą. Intensyvumas buvo labai didelis: į vieną kubinį metrą betono tekdavo montuoti iki 600–700 kg armatūros. Tai protu sunkiai suvokiami skaičiai. Kaip juokavome, armatūros tiek, kad nėra kur betono kišti. Tai buvo technologiniai iššūkiai, bet mes juos įveikėme“, – sako „Dzūkijos statybos“ gamybos direktorius V. Lasickas.

 

„Jei šimtą kartų perdarinėsi, tai neverta net pradėti“

 

Kad ir kokius objektus alytiškiai statytų ar renovuotų, laikosi vienos taisyklės: jeigu nepavyks padaryti iš karto, reikės ardyti ir už tuos pačius pinigus daryti iš naujo. Tad iš karto reikia daryti tinkamai. Tokia, anot V. Lasicko, yra save gerbiančio specialisto nuostata, kurią jie įtvirtino ir „Dzūkijos statyboje“.

 

„Jei šimtą kartų perdarinėsi, tai neverta net pradėti, nes tai bus ne garbės, o bankroto garantas“, – tvirtina V. Lasickas. „Dzūkijos statybos“ vadovai tiki savo žmonėmis, jų atsakomybe, pareigos ir garbės suvokimu. Įmonės branduolį sudaro specialistai, kurie dirba po 25 metus ir daugiau. Nors bendrovė iš savų žmonių išsiugdo ir brigadininkus, kurie jau gali vadovauti 10–15 žmonių, „Dzūkijos statybos“ vadovai vis tik sutaria, kad pats žmogus visko negali išmanyti, todėl reikia ir mokyklų, ir mokymų centrų, kad tik būtų žmonių, kurie norėtų nokytis.

 

„Per visą įmonės egzistavimo laiką nė karto užsakovai mumis nesiskundė, o darbuotojams net per krizę atlyginimus mokėjome laiku. Gal jie ir ne patys didžiausi Lietuvoje, bet nė dienos nesame pavėlavę“, – didžiuodamasis savo žmonėmis ir bendrove, sako valdybos pirmininkas Julius Žukas.

 

Įmonės branduolys nesikeičia nuo pat „Dzūkijos statybos“ įkūrimo. O su bendrovės vadovais – Alvydu Ragucku, kuris eina generaliniodirektoriaus pareigas, direktoriais gamybai, tiekimui ir pavaduotojais – Vidu Lasicku, Algirdu Adamoniu, Almantu Bendoraičiu, Vidmantu Čiru, Aldona Tamulyniene; darbų vadovais Stasiu Juodžiu, Edvardu Mačiulaičiu, Valdu Martikoniu – Julius Žukas kartu dirba daugelį metų, su kai kuriais – dar nuo 5-osios valdybos laikų.

 

Kartų pasikeitimas yra neišvengiamas, bet „Dzūkijos statybos“ žmonėms svarbiausia yra tai, kad nei vadovams, nei akcininkams, kaip tvirtina V. Lasickas, niekada nekilo mintis šalia įsteigti kokią kitą bendrovę, prisidengti kitais vardais ir bėgti nuo savo užsakovų, – kad ir kaip sunku būtų, kad ir kokios nesėkmės ištiktų.

 

„Mūsų vadovai, mūsų žmonės brangina savo vardą, nes jį pelnyti sunku, o prarasti lengva, – pastebi gamybos direktorius V. Lasickas. – Įpareigoja ir draugiškas kolektyvas, nes bendrovės „Dzūkijos statyba“ vizitinė kortelė – sutelkta nedidelė bendruomenė, kuri labai gerai suvokia, kad vieno žmogaus poelgis gali turėti pasekmių visiems.“  

 

Bendrovės nuotr. 

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: GENĖ DRUNGILIENĖ, VŠĮ "PROPAGANDOS MINISTERIJA

Peržiūros: 258

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti