I.Strazdauskaitės nužudymo tyrimo „sėkmė“ - Ievos tėvai bijo, kad jeigu jie apskųs bent vieną kokį nutarimą, duktė bus padaryta savižude, narkomane, nusikaltėle?

Peržiūros: 2759
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.90 (5 Votes)

I. Strazdauskaitės nužudymo tyrimo „sėkmė“ - artimieji neskundžia nei vieno nutarimo?

Kristina Sulikienė

Jau rašiau ne viename straipsnyje, kad Lietuvos teisėsauga sunkius nusikaltimus tiria tiek pagal „legendą“, tiek ir pagal tai – ar bus kam skųsti nutarimus, neveikimą, ar nebus.

Susipažinus su vakar dienos interviu, kur „Laisvo laikraščio“ redakcija kalbėjosi su Ievos Strazdauskaitės tėvu, akivaizdu, jog jis besąlygiškai tiki viskuo, ką teigia prokuratūra – iš to seka, kad nei vieno procesinio veiksmo ar neveikimo neskųs – nes tiki prokuratūra.

         

Kai buvo 2009 12 27 nužudyta mano sesuo, prokuratūra galimai informuota, kad niekas iš artimųjų neskųs (mes su tėvu apie nužudymą nieko nežinojome net 4 dienas, niekas iš artimųjų nekelė ragelių, arba jeigu trumpam pakeldavo, meluodavo, kad viskas yra gerai. Virgutės, nužudytosios telefonas buvo įjungtas...) – o artimaisiais prisistatė tik mano motina, nurodžiusi, kad tėvas ir duktė gyvena nežinia kur, seniai čia jų nėra – ir iš buto buvo išmesti visi mano tėvo rūbai, net šlepečių jis nerado – tam tyrimui reikėjo tokių “įrodymų” – tada prokuratūra parašė, kad sesuo mirė nuo širdies ligos, trūko aorta.

Brolis tyrime iš viso nebuvo apklaustas, neva nereikšmingas asmuo.

Kai mes su tėvu sužinojome, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, “legenda” pasisuko link “iškritimo per langą”, o kai dar labiau ėmėme ieškoti teisybės, tada jau Virginija Apanavičiūtė buvo daroma “savižude”.

2 metus nebuvo leidžiama susipažinti su byla, ir tokios atjautos, kokią rodo Ievos tėvams – niekas mums nesuteikė, visus skundus su tėvu rašėme neskaitę jokių dokumentų, aklai, visus skundus teismai tenkindavo, nurodę, jog niekas nėra ištirta. Tėvas buvo laikomas „pareiškėju“, kuriam neva padaryta išimtis – jam leidžiama bent jau pareiškimą, skundą parašyti. Aš buvau laikoma visiškai pašaliniu asmeniu savo seseriai. Galėdavau būti teismo salėje, bet pasisakyti – ne. 

Motyvuota tuo, kad tyrimas vykdomas ne pagal Baudžiamąjį kodeksą, o pagal kodą „555000“ dėl mirties priežasties nustatymo, todėl jokių nukentėjusių neva nėra. „Mirties priežastį“ nustatinėjo 2 metus, kol neapsikentęs Irmantas Mikelionis, išnagrinėjęs mano tėvo prof. R. Apanavičiaus skundus Seimui dėl Dariaus Valio (Bevalio) neveikimo, pripažino savo viršininko Bevalio veiksmus be jokios valios, ir priėmė nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nužudymo (LR BK 129 str.), po to tik galėjome pareikšti, kad esame nukentėję, ir susipažinti su bylos medžiaga – praėjus 2 metams po nusikaltimo padarymo prieš sesę.

Tiesa, jokia tyrimo grupė kaip Ievos byloje „iš geriausių tyrėjų“ nebuvo sudaryta – byla buvo numesta Panevėžio policininkei, kuri tirdavo vištų bylas – žmogaus nužudymą tyrė „nusikaltimų nuosavybei“ skyrius. Tyrimą kuravo Neringai Venckienei 6 bylas iškėlęs korumpuotas prokuroras Navickas, kuris mano pareiškimų apie tai, kad mums nukentėjusiems grasinama susidorojimu – nenagrinėjo. (Gaudavau =inutes, kad vienas bus nužudytas, kitas – kitaip sudorotas. Prokuroras bylos nekėlė, nes pasirodo, galima rašinėti nukentėjusiems, čia nėra poveikis, tai ne nusikaltimas...)

Nors mūsų visų adresas buvo tas pats, pagal melagingą liudijimą, kad mes su tėvu tai seniai iš Vilniaus ir nežinia kur gyvenantys asmenys – teisėsauga ir teismai net 2 metus nelaikė mūsų suinteresuotaisiais asmenimis, nors nukentėjusiojo sąvoka su gyvenamąja vieta nieko bendro nė neturi – svarbu giminystės, bei emocinis ryšys.

Ir nors nuo nužudymo bylos, tiriamos pagal LR BK 129 str. 1 d. (nužudymas) nusišalino 8 prokurorai, ir buvo nustatyta, jog nei mirties laikas nenustatytas, nei lavono tyrimas – atliktas, niekas neištirta, vis tiek prokuratūra laikėsi savo – nieko netirti, nes mes, artimieji, pasipriešinome “aortos trūkimo” versijai, nes norėjome sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko.

Man primena Ievos Strazdauskaitės tėvų baimės būtent mums nutikusią situaciją: Ievos tėvai bijo, kad jeigu jie apskųs bent vieną kokį nutarimą, duktė bus padaryta savižude, narkomane, nusikaltėle.

Todėl jiems tinka, kad Ieva mirė kaip šventoji (nors čigonai – žudikai tai čia super mirusiosios diskreditacija: neva buvo susijusi su nusikaltėliais – taip juk ir pateikta – kad kažką iš jų pažinojo), jai užuojautą pareiškė premjeras, atjausti lėkė Jurgis (Ma)Razma, o pats Policijos generalinis komisaras grasino visiems, kas tik netikės šventumu, todėl tokia legenda tinka.

VDU rektorius net išlindo nedarbo dieną į eterį, ir pareiškė, jog jam gėda, kad aš neatjaučiu Ievos. Tačiau aš atjaučiu ir net labai – nes viskas krypsta link to, kad niekas nėra tiriama, yra sukurta kažkokia legenda apie čigonus – kuriems “šlapias reikalas” yra tabu.

Tėvų vietoje ginčyčiau šią legendą – nes tai vaiko diskreditacija, todėl remiantis policijos melu, ir  keliamos versijos, kad ji galėjusi būti kurjere – nes pati policija tokią versiją ir pasiūlė nurodžiusi, jog Ievą nužudė čigonai.

Čia policijos šmeižtas mirusiosios atžvilgiu.

Spauda tik atkartoja policijos legendariumus – LL būtent juos kvestionuoja kaip nepatikimus ir nepagrįstus.

 

Tėvams svarbiausia, kad nebūtų pasukta į kokią kitokią versiją – nes Ievos tėvai turbūt žino, kaip prokuratūra žiauriai atkeršija artimiesiems, kurie suabejoja “savaiminės mirties”, arba “iškritimo per langą”, kuris neatsidaro, versija.

 

Lino Pernavo grasinimai mano adresu – nepagrįsti.

Aš puikiai žinau, kaip jaučiasi Strazdauskai, tai baisus praradimas.

Tačiau kas toliau?

Mano sesers nužudymo netyrimas vedė į tai, kad po bylos nutraukimo praėjus vos savaitei dingo be žinios brolis – bylą nutraukė 2012 11 23, o jis dingo be žinios kaip į vandenį 2012 12 03, ir dar su visa šeima – vienerių metų dukrele Deimile Rimante, žmona Giedre, ir užvedus paieškos bylą, ta pati Lino Pernavo “principingoji” policija su visu tarptautinių paieškų skyriumi nepateikė į bylą nei vieno duomens – parašyta, kad mano brolis Romualdas Apanavičius, kuris išsiėmė pasą 2012 metų spalį, nebuvo pateikęs pirštų antspaudų, Lietuvoje tokių duomenų, esą, nėra (Interpolo lavonų identifikavimo taisyklė reikalauja tikrinti pirštų antspaudus)  - tačiau aš ėmiausi naujo pavyzdžio pasą 2010 metais, ir iš manęs paėmė tuos antspaudus – o po 2 metų matote nebereikėjo jau duoti, pasikeitė tvarka.

Į nei vieną policijos užklausą nei viena įstaiga, galėjusi suteikti reikšmingos informacijos – neatsakė, o gal atsakė, o duomenys buvo išimti iš bylos.

Jis buvo pagrindinis liudytojas mūsų sesers nužudymo byloje, tuo metu greičiausiai buvo namie, ir viską matė, kas atėjo, kas nužudė, kas jam liepė tylėti.

 

Kartą mano brolį buvo bandoma nužudyti inscenizuotoje avarijoje Latvijoje: įdomiausia, jog Lietuvos – Latvijos pasienis tąkart nefiksavo jo sienos kirtimo, parašyta, jog jis grįžo į Lietuvą – tačiau iš jos neišvyko. Ką tai reiškia – ar jau 2000 metais jis turėjo dingti be žinios? Tąkart, 2000 08 14, Latvijoje nuo kelio nuvažiavo autobusas, o vairuotojas prie vairo mirė, kiek santūriai pasakojo brolis – jam buvo nupjauta galva, neva laidas kažkoks užsikabino.

Manau, brolis tąkart nepasakojo visos tiesos...apie galvų pjaustytojus.

Juk mūsų sesers galva irgi buvo nupjauta, ir priklijuota su statybine lipnia juosta. Kai fotografavome jos sužalojimus, galva ir liko vieno giminaičio rankose, jis dvimetrinis vyras, vos nenualpo. Tada grąžino galvą į vietą...

Prokuratūra į klausimą, kas nupjovė sesei galvą – ar nusikaltėliai, ar teismo medicinos ekspertizė, atsirašydavo „tokio fakto nėra“. 

Po sesers nužudymo praėjus kuriam laikui, buvo įbauginti visi namo kaimynai. Nusikaltimas pasuktas viena valanda atgal, sukurti alibiai (o gal galimybė nepasakoti, ką jie visi matė?) visiems šeimos nariams – ir kas iš to?

Brolis vis tiek dingo be žinios. Tai yra prokuratūros “labai gero darbo” rezultatas.

Dar yra gyvi ir mirtinai įbauginti mano tėvai, kurie neskundė nei vieno veiksmo, kai buvo melagingai “atpažintas” brolio lavonas, 24 cm trumpesnis.

Neskundė, kai kažkokia ponia Irena Ramanauskienė įregistravo jo mirtį: patys tėvai, netikėdami, kad Italijoje rastas jų sūnaus lavonas, neregistravo tokios klaidingos informacijos.

Tačiau niekur neskundė ir neteisingos sūnaus mirties registracijos -  nes gal dar patys nori gyventi, bet ką prigyvensi, kai policija ką nori, tą negyvu padaro, kaip nori - taip parašo mirties priežastį. Po to jeigu nepatinka šitos nesąmonės – dar grasina viešai per TV bylomis.

Tėvai niekada nesiteiravo ir dėl pagrobtos ir įvaikinimui parduotos Deimilės Rimantės Apanavičiūtės – kažkas liepė nesikišti, o jie, pagyvenę žmonės, ir išsigando. Mes, jaunimas, judinome visą šitą klausimą, sustabdėme mergaitės išvaikinimo procesą, privertėme motiną Giedrę atsirasti ir atgailauti, atvykti iš paplūdimio, kur ji kaitinosi su nauju vyru, vienoje rankoje laikydama vyno taurę, kitoje – cigaretę (nors gyvendama su mano broliu nerūkė, negėrė ir nevalgė mėsos…).

Tik byla už ką turi būti – kodėl taip grasino Linas Pernavas? Kad sesers nužudymas neištirtas, o pagrindinis liudytojas – pagrobtas, pradangintas, ir melagingai paverstas mirusiu, o jo duktė – parduota įvaikinimui, strypčiojant iš pasitenkinimo kursiokei- diplomatei Gražienei - Pabarškaitei?

Beje, mano brolio TIKRA šeima buvo pagrobta, o prokuroras Urbelis verkė, kad nusikaltėliai sugriovė GIMSTANČIĄ ŠEIMĄ.

Sapnų ir šešėlių, perspektyvinė šeima, kurios nebuvo – reikia apraudoti, o tikra šeima, kuri dėl prokuratūros neįgalumo dingo – nereikia ieškoti.

Prokuratūra ir turėtų vadintis DVASIŲ IR ŠEŠĖLIŲ tyrimo centras. 

Vien ko verti prokurorų svaičiojimai apie Kiesų peršautas galvas – kurios niekada nebuvo rastos, todėl niekas negalėjo matyti skylių tose nerastose galvose.

Grynai hipnozės, tranzo pagalba, sapnų, telepatijų metodu tiriamos nužudymo bylos.

Ir teisėjams, beje, tinka. Kiesų ar “tulpinių” bylą tyrė berods irgi Urbelis, kuris Vertelkai paprašius galiojančio teisininko kvalifikaciją įrodančio diplomo, tą padaryti atsisakė – nes tuo metu tokio popieriaus tiesiog neturėjo.

Kokio lygio bylų tyrimas, kai tiria neaišku kokius mokslus baigę ar tik vidurines mokyklas baigę diletantai?

Mane stebina Ievos Strazdauskaitės tėvo pozicija.

Jeigu jis nieko nesiaiškins – jam pačiam gali kas nors nutikti, jeigu jo duktė, kaip teigia “niekada neklystanti teisėsauga, kurios veiksmų neskųsime”- buvo susijusi su čigonais (spaudoje buvo parašyta, kad ji pažinojo vieną iš žudikų), kurie nužudę ją neva dėl automobilio, kuris visiškai ne jos. Ir kurio jie negrobė, o automobilyje nėra nusikaltimo pėdsakų.

 

Mano šeimos niekas nelietė, kol vyko tyrimas dėl sesers nužudymo.

Kartais kad ir kaip kreivai vyksta tyrimas, tai yra saugiau, negu nieko nedaryti, ir tikėti prokuratūros ir policijos skleidžiamais kliedesiais.

Ievos Strazdauskaitės kelionės aprašymas – kad išvykusi 16:30 iš Plungės, ji apie 18:00 apgręžė mašiną Elektrėnuose (neva, per 1,5 valandos įveiktas 229 km atstumas…), nes ten išmėtyti jos daiktai  - ne vienam susipažinusiam su prokuratūros ir policijos skiedalais kitose bylose, verčia nusišypsoti.

 

Kai aš pradėjau ieškoti nužudymo bylos liudytojo, savo brolio, Lietuvos policija ir  ambasada Romoje imitavo jo mirtį per melagingos informacijos į sistemas įregistravimą, o lavonui, kuris buvo susipainiojęs žvejo tinkluose, buvo užkištas lietuviško paso VIRŠELIS.

Iš to Ostijos (Italija) pakrantės policija nusprendė, kad ištrauktas lietuvis, - nors 2014 01 07 buvo į vandenį iš valties įkritęs TINKLAIS žvejojęs žvejas -  todėl skambino į Lietuvos ambasadą ir klausė, ar nėra dingęs koks lietuvis – nes jie mato paso viršelį, ir daugiau nieko.

Tada ambasada, ministras patarėjas Dagilis -  labai paslaugiai pranešė –“taip dingęs yra Romualdas Apanavičius, ir čia tikrai jis”. Ir labai džiugiai tos pačios 2014 03 12 dienos popietę pranešė į Lietuvos kriminalinę policiją, kuri priėmė į bylą tokį kliedesį, ir nutraukė paieškos bylą.Pranešė ir Interpolo įstaigai.

Štai taip dirba “labai principinga Lietuvos policija”, kuriai nesvarbu, jog kažkas kažkur sufantazavo, prisimelavo, nes viskas buvo surežisuota – kažkas juk turėjo pribėgti ir užkišti tą viršelį paso – nes pirma rašo Romos spauda, lavonas ištraukiamas be nieko – nėra jokios nuorodos, kas čia toks, po penkių valandų “ant lavono” atsiranda paso viršelis, ir iš to “nustatoma”, kad čia mano brolis.

Visiškai nesvarbu, kad lavonas 1,60 cm ūgio, o brolio ūgis buvo 1,84 cm.

Nesvarbi ir dantų konfigūracija.

Beje, Ievai išdaužti dantys, lavonas – sukapotas.

Paprastas procesinis klausimas – kai rado šitą lavoną, tai ar vyko atpažinimas?

Juk jeigu dantų nebėra, čia galėjo būti visiškai kitas lavonas.

Paprastas naivus klausimas Ievos tėvams – ar važiavote į įvykio vietą ir dalyvavote parodyme atpažinti?

Nes man tariamo brolio lavono niekas nerodė, o visos instancijos atsirašinėjo, jog “netikėti negalima”. Nesugeba atsiųsti net lavono nuotraukų, nes „tyrimas nutrauktas“, todėl Lietuvos Interpolo skyrius neturi teisės man suteikti informacijos.

Taip ir šiame tyrime – netikėti negalima.

Tačiau tikėti reikia konkrečiais duomenimis, o ne kliedesiais.

Jeigu lavonas sukapotas – jis turi būti sudedamas iš dalių, išmatuojamas lavono dydis (ilgis), sugretinamas su medicinos kortelėje fiksuotu gyvo žmogaus ūgiu.

Jeigu išdaužyti dantys – turi būti atkuriama kaukolės struktūra, ir būtinai daromas DNR tyrimas.

Neišeina sutikti su teisininkės Daivos Guobienės nuomone, kad dantų išdaužymas būtinai rodo neapykantos nusikaltimą. Man konkrečiai tai rodo identifikacijos klastojimo nusikaltimą, o ne nužudymo būdą. Gal, jeigu čia Ievos lavonas, bandyta nuslėpti jos tapatybę – kad nebūtų galima vėliau atpažinti? 

 

Jeigu visų šių atpažinimo veiksmų nebuvo atlikta, tai visuomenė net negali tikėti, kad čia iš viso buvo atrastas tas lavonas, kurio ieškota, tuo labiau, kad aš “Laisvame laikraštyje” 2017 03 11 viską panašiai ir prognozavau – jog bus galimai pamestas kitos seniai nužudytos merginos lavonas, kuris laikomas kokiame nors šaldytuve tokiems atvejams.

Kaip tikėti, kad čia tas lavonas – jeigu jis be dantų, ir sukapotas?

Ir prie ko čia tikėjimas, jeigu lavonų atpažinimo taisykles bet kuris pažengęs google vartotojas gali susigūglinti: lietuviškos taisyklės yra nurašytos nuo Interpolo taisyklių, ir ten aiškiai pasakyta, jog atpažįsta tėvai ir seserys su broliais, duodami DNR, tikrinama dantų konfigūracija ir pirštų antspaudai.

Jeigu pasigilinsime į tyrimą labiau, greičiausiai kaip Drąsiaus Kedžio lavono atpažinimo atveju, atpažins “antroji pusė”, nes buvo ištiražuota apie kažkokį sužadėtinį.

Tačiau sužadėtinis neatitinka Interpolo lavono atpažinimo taisyklių reikalavimų – nes tokio asmens tose taisyklėse nėra nurodyta.

Skaitėme ir kad paieškose dalyvavo sužadėtinio tėvas, siuntė darbuotojų.

Apie tai, kad tėvai būtų vežti atpažinti – duomenų nėra.

Todėl man kuo toliau, tuo labiau keista pozicija, kad neužjautinėkite, nieko neieškokite.

Kiek dar tyrimų bus tiriama taip kaip šis?

Beje, Linas Pernavas labai išlošė iš šios bylos – pripirko policijai naujų mašinų, ir pareiškė, kad reikia vykdyti visuotinį asmenų sekimą, pastatant kameras visur: nes atseit jeigu Ieva būtų buvusi labiau sekama, negu buvo (o ją sekė iš palydovo), tai neva šita tragedija nebūtų įvykusi.

Apverskime klausimą kitaip: ar sekimas ir nebuvo tragedijos priežastis – juk kažkas prisijungęs prie satelito matė mašinos judėjimo trajektoriją, gal netgi klausėsi, ką ji kalba mašinoje.

Ar visuotinis sekimas tikrai veda į didesnį saugumą?

Tikrai ne.

Ir ar kamerų pristatymas visur lems policijos geresnį darbą, kai paprastoje dingusio asmens Romualdo Apanavičiaus byloje nėra nei vieno atsakymo į nei vieną Kriminalinės policijos biuro paklausimą – išskyrus, atsakymai, kuriuos surinko labai gerai dirbantis Vilniaus V policijos komisariatas, iš kurio, šiam per gerai vykdžius paieškos bylą, (per vieną savaitę buvo atlikta 18 procesinių veiksmų)  byla tiesiog buvo atimta.

Vilniaus V-asis komisariatas sugebėjo surinkti atsakymus iš visų stočių, ir Lietuvos – Rusijos pasienio, tačiau kiti atsakymai apie kitus pasienius, ligonines, morgus, kalėjimus -  neatėjo, arba atėję – buvo išimti iš bylos.

Prieš girdamiesi savo tariama kompetencija, tegul atsako į klausimą – kaip policija nusprendžia, kurias bylas tirti, o kurių ne?

Ir kitas klausimas – kur garantija, kad Ievos Strazdauskaitės nužudymas tiriamas tinkamai – jeigu prie tyrimo vairo šokinėja kadaise Vertelkai negalėjęs teisininko kalifikaciją įrodančio diploma parodyti žmogus, sustabdęs ir Vytauto Pociūno žūties bylos tyrimą.

Taip pat kuris V. Pociūno bylos spaudos konferencijoje, skerytriojosi, ir elgėsi kaip aktorius, o kai aš paklausiau kažkokį klausimą kaip žurnalistė nuo “Karšto komentaro”, jis viešai pradėjo mane atjautinėti dėl Virgutės žūties, ir pareiškė, jog skaitė mano sesers nužudymo bylą.

Likau nieko nesupratusi – nes toks prokuroras niekada nebuvo paskirtas tirti mūsų sesers bylos.

Vienas atsakymas tada atėjo į galvą: kad Urbelis ieškojo metodų, kaip Vytauto Pociūno nužudymą pritempti prie iškritimo per langą, nes mano sesers byla buvo Pociūno bylos dublikatas, o jos nužudymu domėjosi Baltarusijos prokuratūra ir saugumas – nes irgi matė sąsajas su Vytauto Pociūno nužudymu.

Mano tėvą profesorių R. Apanavičių Daugpilyje buvo bandoma nužudyti, todėl Baltarusijos saugumas atsiuntė žmogų, kuris ne tik nusaugojo mano tėvą, bet ir išklausinėjo apie Virgutės nužudymą, bei kaip byla yra suklastota, užsirašė bylos numerį. Po to paslaptingo įvykio Latvijoje bylos tyrimas ir pajudėjo – prokuratūra nustojo atsirašinėti kliedesius, perkvalifikavo tyrimą.

Lietuvos VSD puikiai žino, kad mano tėvas ir Vytautas Pociūnas buvo draugai. Deja, aš tą sužinojau visiškai netikėtai, vienam saugumiečiui netyčia išrėkus “Apanavičius Pociūnui sake – tu nevažiuok į Brestą, ten tave nužudys”.

Mano sesuo galėjo būti nužudyta keršijant mano tėvui – kad jis nepasakotų nieko apie Pociūną. Jis niekada ir nepasakojo, tik po Pociūno mirties jį ištiko labai gilus liūdesys, ir jis man nepasakojo, kas jam yra. Likusi šeimos dalis – išskyrus sesuo ir aš – nuo jo nusigręžė. Virgutė skambindavo tėčiui kas dieną ir kalbėdavosi su juo, buvo jo pagalbininkė, guodėja, svarbiausias žmogus. Todėl ją pašalino, kad jis nebeturėtų jokios paguodos. Tai yra spectarnybų metodai, ir jie yra klasikiniai. Vėliau tėvas susitaikė su broliu, gimė anūkė, ir šie du asmenys buvo patys pagrindiniai jam tuo momentu – juos abu pašalino. Aš kaip tas prie tėvo šono gyvenantis neįvertintas sūnus, visadea buvau ir būsiu – todėl tėvas elgdavosi įprastai. Virgutė ir Romutis tai buvo į mano tėvą panašūs vaikai, o aš į jo nemėgstamą motiną, užpykęs sakydavo “tu kaip mamytė, tokia pati”. 

Kai dingo brolis, buvo suorganizuotas tėvo nužudymas, imituojant, kad krito pats ir užsimušė, vertęsis 56 kartus ant galvos. Tąkartą pavyko, nors ir sunkiai, išgelbėti jam gyvybę, skambinant pačiam SAM ministrui, - nes ligoninėse t urėjo “užsakymą” jo negydyti.  Buv o kviečiama į ligoninę policija, kuri fiksavo faktines aplinkybes, kad gydytoja Sungailienė trukdo slaugyti ligonį.

Niekas iš jo pažįstamų negalėjo patikėti, kad jis gali būti kažkoks svarbus žmogus. Nors ir pasakė, kad mano brolis pirmas Lietuvoje viešame renginyje yra iškėlęs Lietuvos trispalvę…O profesorius Motuzas neseniai prisipažino, kad prieš mano tėvų valią jis brolį 13 metų vežėsi į bažnyčios archyvus “prie kurių neprieidavo net KGB”. Po to atsisakiau bendrauti su šiuo profesoriumi, nes būtent ieškojau atsakymų – kas pastatė mūsų šeimą ant KGB taikiklio, kas elgėsi neatsakingai? Pasirodo, geriausiu draugu visuomet prisistatęs Alfonsas Motuzas…Iš uolaus tikinčiųjų seklio (netikiu, kad religinio įkarščio pagautas važinėjo po Kalvarijas…buvo žmonės, kurie tam buvo paskirti, ir jie slankiodavo tikintiesiems iš paskos – šiais laikais staiga tas slankiojimas pavirto “etnologiniu tyrimu šventose vietose”) staiga tapęs religijotyrininku…(“važiavome prie Bažnyčios archyvų, prie kurių nepriėjo net KGB…” – tačiau tokia situacija buvo negalima, nes KGB kontroliavo ir bažnyčią).Kepurė tik kitaip perkreipta. 

2015 metais vienoje knygoje atpažinau tėvą, kad jis galėjęs gelbėti savų sušaudytą Tomą Šerną.

Tiesa, sakyti, kad savi KAD vyrukai – provokatoriai, kurių mašina stovėjo nusikaltimo vietoje, ir kurių dalis gulėjo pasaloje miškelyje, galėjo sušaudyti Šerną – negalima, jis pats kalbėti apie tai bijo.

Bražuolės tiltas – netoli nuo mūsų kolektyvinio sodo. Mūsų soduose sklypelį ir namelį turėjo ir Vytautas Pociūnas, nes jo žmona – televizininkė…

Žilvinas Razminas galėtų pradėti kalbėti tiesą, o ne pusę tiesos,  visą laiką nukreipinėdamas kažkur, tik ne ten, iš kur bilda traukinys.

 

 

 

Summa sumarum, pasakysiu, jog visas šitas cirkas dėl Ievos Strazdauskaitės, kai buvo visą savaitę rėkiama per visas spaudos priemones, kaip tiriama, baigiasi kaip visada – kad visuomenei neatsakyta į nei vieną klausimą, o ar vyko atpažinimas – niekas nežino.

Nes žmonės Kaune kalba – taip, tikrai ten jinai, nes man sake Zosė, kuri pažįsta Pranę, kurios anūkas dirba policijoje.

Va taip buvo vykdomas atpažinimas.

Didžiausia užuojauta Ievos tėvams, ir būtinai reikia skųsti visus nutarimus, ypač tą kuriame parašyta, kad Ieva apgręžė mašiną Elektrėnuose, praėjus 1,5 valandos nuo išvykimo iš Plungės, nes tai rodo, jog ji dingo dar Plungėje, o išmėtyti daiktai – tai dėmesiuio nukreipti: buvo kalbama, kad Italijoje prie žvejo lavono buvo numestas ir Deimilės Rimantės pasaas – kad visi patikėtume, kad mergaitė irgi nuskendo. Tuo metu mes ją jau buvome atradę Paryžiaus priemiestyje…

Ieva gali būti ir gyva – pagrobta ir laikoma kur nors užsienyje.

Šios versijos iš viso netiria, nes ji gali būti viena iš tikresnių versijų.

Kai sukūrenamas lavonas – siekiama paslėpti pėdsakus, kad nebūtų galima po laiko ištirti, kieno lavonas tai buvo.

Italijoje žvejo lavoną, ant kurio buvo padėtas lietuviško paso viršelis (apie viršelį rašoma brolio paieškos byloje, remiuosi tiksliai Kriminalinės policijos biuro dokumentais), kažkas sukūreno, o Italijos policija, kai keletą kartų paskambinau, sakė, jog jie niekada neturėjo jokios bylos su vardu Romualdas ir pavarde Apanavičius.

Italijos spauda rašo, jog 2014 01 07 dingęs žvejas niekada ir neatsirado. Kur jis tau atsiras, jeigu šis lavonas buvo reikalingas Romualdo Apanavičiaus mirties imitacijai.

Galėjo ir pagrobti, pabrogę laikyti ir tik tada išmesti į jūrą, nes pakrantės policija atmetė versiją apie žveją, nes per daug šviežias lavonas…

 

 

 

 

 

 

Komentarai   

+15 # vytenis 2017-05-03 17:55
Manyčiau, kad ne, tėvai bijo dėl savo gyvybes .
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-12 # Mix 2017-05-03 19:46
O Dieve, kaip sparciai liga sulikienei progresuoja.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+11 # jj 2017-05-03 20:08
konservatoriai šaukiasi prieš galą Dievo, ir oponentui sako tu durnas. :) Tipiška liga - konservuotų žirnelių galva, su kirmėlėmis. Nepagydoma.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-5 # Atas 2017-05-03 22:00
dusk, asile tu!
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+16 # Atas 2017-05-03 21:58
Labai logiškos Kristinos mintys, argumentuotos išvados. Labai realu, kad Strazdauskai privalo tikėti prokuratūra, ir dar iš baimės priverstinai turi tylėti.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # jj 2017-05-03 22:36
Jie privalo tikėti savo Ramūnu Strazdausku, Klaipėdos kriminalinės žvalgybos viršininku, nes jis neklysta. Kas jis toks žuvusiai - matonis neatsakė, negalima, nes b yla, slaptumas ir t.t.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # CiTaiBent 2017-05-05 19:28
Užuojauta Suliko :( Tokioje šeimynėlėje gyveni ir dar gyva .. Bėk neatsigręždama nuo tokios savo giminės, jie gi tikri žvėrys !
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # Atas 2017-05-06 19:47
Vistik įdomi versija pateikta teisininkės Kristinos Sulikienės. Ir labai reali, nes Ievos Strazdauskaitės atpažinimo nebuvo, arba slepiama, lavonas neatpažįstamai sumaitotas, DNR netikrinta, pirštų atspaudų tikrinimo duomenų nėra, palaikai skubiai kremuojami, tėvas besąlygiškai sutinka su bet kokiomis prokuratūros teikiamomis versijomis, nieko neskundžia ir dar reikalauja nesidomėti, neužjausti, nespausdinti Ievos nuotraukų, viskas būsią tvarkoje! (???) Ar tikrai? O gal iš tikro Ieva, nors ir pagrobta (arba ne) yra kur nors gyva, išvykusi priverstinai (arba ne)? Ir kas galėtų atspėti viso to galimą priežastį?
Panašiai gi buvo su Ūsu: nerealus prigėrimas balutėje, prie pašarvoto niekas svetimas negalėjo patekti, laidojant "sūnų" tėvas "chichi-chacha" gaudo, o gerokai vėliau pasiekia žinios, kad kažkas Ūsą matė Pietų Amerikoje... Ir kas gali paneigti tą galimą tiesą?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti