Aušra Maldeikiene : Ar S. Skvernelis jau tapo šunimi, kurį šokdina jo uodega(os)?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

  KOMENTARAI (0)  #IŠSAUGOKGALVĄ 

Ar S. Skvernelis jau tapo šunimi, kurį šokdina jo uodega(os)?

 

Nežinau, ar premjeras dar priklauso kartai, kuri matė 1997 metų Barry Levinson‘o politinę satyrą Wag the Dog (lietuviškai pervardintą „Uodega vizgina šunį”), tad man sudėtinga pasakyti, ar jis geba atpažinti, kada ir kaip uodega (valstybės aparatas) pradeda vizginti šunį (patį S. Skvernelį ir jo Vyriausybę).

Šiandien kalbėdamas Žinių radijo laidoje jis bandė neigti mano įžvalgą (galite perskaityti čia), kad kalba vis nuobodžiau, aptakiau, vis mažiau logiškai ir tampa pilku neįdomiu biurokratu.

Šiek tiek koketuodamas, jis aiškino niekur nedingęs: „Kolegė Aušra Seime, matyt, paima tam tikrą žanrą ir nišą, kurią Seime anksčiau kitas turėjo. Klausimai ir pareiškimai būna su tam tikra humoro forma. Bet tikrai niekur nedingo ir nei man, nei Vyriausybei veržlumo netrūksta. Aš tik galėčiau atsakyti A. Maldeikienės žodžiais. Jei jai reikėtų skaityti paskaitą ir ne savo paskaitą, tai turbūt didelio veržlumo ir entuziazmo nebūtų“, – ketvirtadienio rytą Žinių radijuje komentavo S. Skvernelis.

Pirma. Skirtingai nuo S. Skvernelio, A. Maldeikienė NIEKADA (net pjaustoma į gabalus) žiovaudama neskaitytų svetimo teksto. Taigi, mano veržlumas ir entuziazmas todėl ir matomas, kad aš kalbu tik tai, ką pati suprantu, ir tik tai, ką išmanau. Ir ko ilgai ilgai mokiausi. O tamstos veržlumas dingsta, nes skaitote (ir pats prisipažįstate!) svetimus tekstus. Kaip ir rašiau savo komentare (o gal patarėjai nenurodė to straipsnio „Delfyje“, kur nuosekliai pagrindžiau savo klausimą, tad gal nežinote net to, ką realiai komentuojate) politikai NIEKADA neskaito svetimų tekstų; jie žino logiką, turi prieš akis vadinamąjį executive summary, trumpą esminės informacijos santrauką, bet kalba patys, kalba savo žodžiais, kreipiasi į žmones. Jūs skaitėte žiauriai negabių veikėjų sukurptą rašliavą, ir – tai pakerta kojas – jums, kaip pasirodo net nebuvo gėda. Jums atrodė tai normali praktika.

Mano klausime nebuvo jokio humoro, greičiau nevilties pakirstų daugelio šios šalies žmonių klausimas: o koks ryšys tarp jūsų tuščių biurokratinių žodžių ir daugumos iš mūsų kasdienybės? Mano klausimas buvo tragiškas (ir, kaip suprantu dabar, labai naivus) bandymas grąžinti jus ant žemės, t.y. į tikrosios politikos lauką. Baisu tik tai, kad jūs, pasirodo, net negebate suvokti, kas ir kodėl jums sakoma.

Antra, nekoketuokite mielas „kolege“ Sauliau. Taip. Esu moteris. Taip, nesu jauna ir graži. Taip, mano balso tembras šaižokas: aš jau trisdešimt metų sunkiai kasdien bandau padėti savo šaliai, kalbėdama apie daugumos vargus. Taip, kartais man trūksta kantrybė, matant kaip pilki jaunieji politikai, koruumpuoti verslininkai (o dabar nuo lengvatų apduję verslo veikėjai, save vadinantys ūkininkais) stumia iš šalies jos žmones.

Taigi, nors, suprantu, familiarumas, kalbant apie moteris yra toks žymimasis naujosios Seimo daugumos bruožas (ką čia tos moterys, o ypač tokios senos isterikės, kaip aš, suvokia, ar ne?), vis dėlto primenu; jūs kalbate su moterimi, kuri išrinkta į Lietuvos Seimą už tai, kad VISĄ savo gyvenimą kalbėjo, rašė straipsnius, knygas, vadovėlius vaikams ir gali pagrįsti bet kurį savo sakinį ir teorine medžiaga, ir tikrai plačiu politinės ekonomijos problemų išmanymu, ir skaičiais. Esu išrinkta į Seimą prie mano išrinkimo nė centu neprisėdėjus jokioms partijoms. Tarkime, jūs parsidavėte ir nedrįsote kandidatuoti pats, be svetimos įtakos ir pinigų.

Ir dar: tamstos „vaikučiams“ iš kanceliarijų ir partijų štabų, kurie jums kurpia mirusius tekstus, iki manęs kaip iki Mėnulio. Ir tai ne tušti žodžiai. Tai faktas. Net jeigu jis skamba labai arogantiškai.

Netikite? Prašau: eikime abu viešai diskutuoti apie kiekvieną sakinį ir visas tezes tame nevykusiame tamstų dokumente, kurį net pats skaitėte nuobodžiaudamas. Ir aš paaiškinsiu, kodėl tas dokumentas miręs. Nors – tiesą sakant – jau pagrindžiau ir savo tekste „Delfyje“,

Trečia. Ne paslaptis, kad už išrinktų pareigūnų viešosios povyzos ir išorinio spindesio itin dažnai slypi realią galią ir realius sprendimus priimantys nerinkti valstybės pareigūnai, turintys savą, dažnai skirtingą nei Vyriausybės, darbotvarkę. Jūs, p. S. Skverneli, perėmėte šią modus operandi, veikimo logiką, ir taip pats sau, kaip politikui, išrašėte mirties nuosprendį.

Taigi, dar kartą tvirtinu, kad S. Skvernelis nesugeba rasti būdų, kaip pažaboti biurokratų primetamą darbotvarkę ir veikimo stilių. Kodėl, kol kas sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad tai lemia jo nepakankamas bendras politinio ir ekonominio išprusimo lygis bei perdėm menka politinė patirtis.

Vis akivaizdžiau, kad vadinamoji valstiečių ir S. Skvernelio „profesionalų” Vyriausybė tėra tų pačių, ne vienas dešimtmetis Lietuvoje išsunkiančias institucijas kuriančių technokratų, tarnaujančių stambiam verslui, ir naujųjų „komjaunuolių“ iš visokių „Kurk Lietuvai“ bei „Versli Lietuva“ gardelių, kur blaškosi valdžios ištroškę „jaunuoliai“ karjeristai.

Savaime biurokratija nėra blogis. Gera biurokratija yra didelis valstybės turtas, vis dėlto visi – net tobuli biurokratai – turi vieną esminę bėdą: jie niekada neišeina už esamos vyraujančios paradigmos rėmų ir visada veikia kaip esamos padėties status quo sargai.

Kur tikroji S. Skvernelio problema? Jis neturi gebėjimo (o jo nesugebėjimas net suprasti, kas jam buvo sakoma, tai tik patvirtina) visų tų „pilkų“ dokumentų, visų tų Vyriausybės programų, jos žingsnių paversti savais, savo asmeninės darbotvarkės dalykais. Bet tai reiškia, kad jis miršta kaip politikas.

Ir – visai jau tragiška pabaigos ištarmė: jei premjeras reikalingas tik įgarsinti atskirų ministerijos departamentų nuomonę, tai gal pigiau būtų jį pakeisti automatine teksto skaitymo programa?

 
 
 
Bendrinti7
Peržiūros: 557

Komentarai   

+8 # taigi 2017-04-20 22:46
turi daug galu,nepasleptu net po reitingais galima pasikasti....
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti