Prezidentas Rolandas Paksas: „Politikai dažniausiai kalba taip, tarsi gyventų virtualioje realybėje, o realus gyvenimas yra visiškai kitoks!..“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

 Juozas IVANAUSKAS

 

Prezidentas Rolandas Paksas: „Politikai dažniausiai kalba taip, tarsi gyventų virtualioje realybėje, o realus gyvenimas yra  visiškai kitoks!..“ 

 

 Nors mūsų Konstitucijoje aiškiai parašyta - Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai, tačiau kažin ar valdantiesiems iš tikrųjų rūpi paprastų žmonių išgyvenimo problemos, socialinė atskirtis, jų vargai ir rūpesčiai,  kaip ant mielių kylančios kainos, menki atlyginimai bei socialinės išmokos. Ar atitrūkusiam nuo realybės politiniam „elitui“, kurių pagrindinis rūpestis – Lietuvą „puolantys rusai“, apskritai gali rūpėti, kaip jaučiasi tautiečiai šiandien, kaip suvokia save nūdienos pasaulio geopolitiniame kontekste?.. 

Pasak Europos Parlamento nario, Prezidento Rolando PAKSO, šiandien valdžia praktiškai nesikalba su savo piliečiais, todėl septynmyliais žingsniais tolstame nuo pamatinių vertybių, tikrosios demokratijos, nacionalinių tradicijų, tiesos ir teisingumo paieškų.

„Ką iš tiesų yra sumanę premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujami „profesionalai“ švietimo srityje gaubia nežinia, išskyrus užmojį prailginti mokslo metus, tačiau tokie „eksperimentai“ reiškia tiesioginę invaziją į šeimos teises nevaržomai ugdyti vaikus pagal dorovinius ir religinius įsitikinimus. Apgailėtina, jog strimgalviais puldama įgyvendinti Europos Sąjungos neoliberalios ideologijos politiką mūsų Vyriausybė įpareigojo Sveikatos apsaugos ir Teisingumo ministerijas iki rudens parengti teisės aktus dėl gydymo paslaugų teikimo asmenims, turintiems lyties tapatumo sutrikimų. Kitaip tariant, skubama įteisinti lyties keitimo operacijas!.. Visa ši „politika“ gudriai pridengiama smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencija. Deja, šiandien Briuselio valdininkai ir jų sekėjai Lietuvoje yra didžiausi šeimos politikos ardytojai!..

Kaip jaučiasi šeimos, kurios augina ir ugdo savo vaikus nuožmaus reliatyvizmo ir neoliberalios ideologijos sąlygomis, niekam nerūpi. Šeima ir valstybė yra tarsi fronto linija. Pinigai yra viskas. Žmogus yra niekas. Kokių vandens patrankų reikėtų „nuplauti“ visus „vertelgas“, kurie palaiminti švietimo sistemos biurokratų šiandien tarpsta šeimos gerovės sąskaita?.. 

Romos sutarčių šešiasdešimtmečio proga Popiežius Pranciškus paragino Europos Sąjungos viršūnes atrasti „šeimos dvasią“: šeimoje visi skirtingi, tačiau visi kuria bendrus namus. Popiežius klausia, ar šeima tebėra gera naujiena šiandieniniam pasauliui? Šis klausimas aktualus kiekvienam iš mūsų“, -- pabrėžia europarlamentaras R. Paksas.

--------------------------------------------------------------------------------------------

Balandžio pradžioje dienraštis „Vakaro žinios“ informavo, esą vyksta intensyvios derybos dėl Lietuvos Sąjūdžio ženklo ir idealų teisių perleidimo, o pats derybų procesas dėl ženklo teisių yra konfidencialus ir kruopščiai maskuojamas. Gerai žinomas faktas, jog buvusio „tvarkiečių“ lyderio, fariziejų – „valstybininkų“ nuversto Prezidento Rolando Pakso maršrutai yra fiksuojami atitinkamų kriminalinės žvalgybos tarnybų, slapta klausomasi jo telefoninių pokalbių, todėl neatmestina galimybė, kad autokratiniam rėžimui paslaugas teikiantys internetiniai portalai, pavyzdžiui, „15min“, gali ne tik staiga „išmesti“ į viešumą surinktą informaciją, bet ir „svarų kompromatą“, metantį šešėlį bet kokiai pažangiai pilietinei iniciatyvai.

Pasak patyrusio politiko, naujojo nacionalinio Sąjūdžio už Lietuvos Respubliką būtinybė tiesiog tvyro ore. Negalime laukti, kol visa Tauta emigruos arba visiškai nuskurs pasilikusi Lietuvoje. Todėl jau kuris laikas kartu su bendraminčiais yra kuriama kitokios valstybės ateities vizija: „Neneigsiu, kad buvau susitikęs ir su pirmojo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bei Seimo nariais ne tik iškilmingų minėjimų proga. Atkurti ir naujai įkūnyti Lietuvos Sąjūdžio idealus yra kiekvieno tikro Tautos patrioto pareiga. Neslėpsiu, jog neseniai man pavyko įkurdinti savo biurą Gedimino prospekte, tame pačiame pastate, beje, reziduoja ir dabartinė Sąjūdžio vadovybė. Tai įgalins ateityje dar artimiau bendradarbiauti siekiant užsibrėžto tikslo“, -- sakė europarlamentaras R.Paksas.

--------------------------------------------------------------------------------------------

-- Nejau iš tikrųjų Sąjūdis atrado strateginį investuotoją?.. O gal čia tebuvo tik balandžio 1-osios pokštas?

-- Turbūt reikėtų įdėmiau skaityti tai, kas buvo parašyta. Paprastai, balandžio 1-ąja mūsų žiniasklaidoje pasirodo daug keistų pranešimų, kurie vėliau paneigiami arba ne. O tai, ką aš pats esu pasakęs, neturiu ko paneigti. Tikrai neatsakau už vieno ar kito leidinio redakcijos nuomonę, bet savo pasakytų žodžių neatsiimu: Lietuvai iš tikrųjų reikalingas naujas nacionalinis Sąjūdis, kadangi blogiau kaip yra dabar mūsų šalyje dar nebuvo. Jeigu net neoliberalistinė-globalistinė spauda pripažįsta, jog ketvirtadalis tautiečių, atkūrus nepriklausomybę, jau emigravo iš šalies ir kad greitai nebebus kam Lietuvos armijoje tarnauti, tai argi mums nereikalingas naujasis Sąjūdis?!..

Man imponuoja posakis: „Atsitiktinumas – tai Dievo dvelksmas“. Tarsi atsitiktinai paimi į rankas kažkokią knygą, eseistikos ar eilėraščių rinktinę, arba atrandi seną publikaciją laikraštyje, o štai visai neseniai atverčiau filosofo Vytauto Radžvilo pamąstymus, skirtus Sąjūdžio 25-ečiui apie NEĮVYKUSIĄ VALSTYBĘ.     

Deja, mes taip ir neišmokome pasinaudoti didžiulėmis galimybėmis, kurios atsivėrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kuo toliau, tuo man akivaizdžiau, jog mums brukamas globalusis federalizmas ir apskritai Lietuvos suvereniteto atsisakymas dėl menamos stiprios Europos Sąjungos ateities – tėra apgaulinga fikcija.

Susidaro įspūdis, jog dabartinis politinis „elitas“ nėra nusiteikęs adekvačiai vertinti naujausių laikų istorijos faktų, inicijuoti rimtą valstybingumo raidos tyrimą, kurti ilgalaikius ateities scenarijus, pripažinti padarytas klaidas ir nesėkmes. Jeigu pabandytume palyginti tuos idealus, tikslus bei uždavinius, kuriuos 1988 metais kėlė Lietuvos persitvarkymo, tautinio atgimimo Sąjūdis, su dabartine realybe valstybėje, gautume išties žiaurų vaizdą!.. Pradedant demokratija, teisiniais ir socialiniais dalykais, švietimu ir kultūra, baigiant ekonomika, pragyvenimo lygiu, na ir žinoma, katastrofišku gyventojų skaičiaus mažėjimu. Kol kas tiek galėčiau pasakyti, kalbant apie Sąjūdžio ženklo bei idealų „strateginį investuotoją“. Kas išėjo iš mano lūpų, kad naujasis Sąjūdis Lietuvai yra gyvybiškai reikalingas – tai absoliuti tiesa.

-- Jeigu teisingai suprantu, ketinate imtis konkrečių veiksmų šiai kilniai misijai įgyvendinti Lietuvoje? Tai yra, esate pasiryžęs vadovauti naujai visuomeninei - pilietinei iniciatyvai, galimai, kažkuo primenančiai Sąjūdį? Prieš kurį laiką apie tai viename interviu LL, berods, jau esame kalbėję...

-- Būčiau labai prastas politikas, jeigu imčiau dabar ir viską atvirai jums išdėstyčiau. Tokiais atvejais paprastai sakoma, negalėčiau to nei patvirtinti, nei paneigti. Manau, šiuo metu Lietuvoje dar nėra susikūrusi kritinė masė panašiai mąstančių žmonių. O kai susikurs kritinė masė piliečių, kurie nebegalės ilgiau tylėti ir likti užsidarę savo namuose, būtent tada ir susikurs esminių permainų siekianti visuomeninė-politinė organizacija, atsiras nauji vadai, lyderiai ir panašiai. Aš manau, tik taip bus galima pajudėti iš mirties taško. Bet jeigu ir toliau tik „iš viršaus“ kažkokios reformos bus organizuojamos, nemanau, kad tokiu būdu Lietuvoje galėtų atsirasti rimta opozicinė jėga. 

Vis tiktai, man atrodo, dabar mes gyvename ne realiame, bet virtualiame pasaulyje. Politikai dažniausiai būna atitrūkę nuo žemės, jie kalba taip, tarsi gyventų virtualioje realybėje, o realus gyvenimas yra  visiškai kitoks!.. 

Norint vienaip ar kitaip atsakyti į jūsų klausimą dėl naujo visuomeninio – politinio judėjimo Lietuvoje steigimo, reikėtų būti tam pasiruošus, tai yra padarius kažką konkretaus, apčiuopiamo. Žinome daugybę atvejų, kai koks nors politikas, atsikėlęs iš ryto pasikrapšto ausį, sugalvoją grandiozinį planą „gelbėti Lietuvai“, po to sušaukia spaudos konferenciją ir pasako, ką jis yra sugalvojęs. Tuo pradėtas „milžiniškas“ darbas ir baigiasi – momentine deklaracija ir savęs parodymu. Nenorėčiau dabar minėti konkrečių pavardžių, taip dažniausia elgiasi dauguma politikų. 

Neseniai Europos Parlamente Strasbūre buvo surengta diskusija aktualia tema – populizmas, nacionalizmas, neapykantą kurstančios kalbos, netikros, falsifikuotos naujienos socialiniuose tinkluose ir panašiai. Man teko pasisakyti frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vardu, o visi prieš tai kalbėjusieji atstovavo neoliberalistiniam-globalistiniam požiūriui. Buvo audringai diskutuojama apie tai, kad Europoje turėtų atsirasti geras žinias skleidžiantis informacijos šaltinis, europinio lygio masmedia, esą tai būtų vos ne propagandos ar tiesos ministerija. Kažkas panašaus kaip Orvelo romane „1984-ieji metai“. Bet kai po tokių kolegų pasisakymų atsistojau ir pasakiau: „Klausykite, atsipeikėkite, apie ką mes čia dabar šnekame? Kai visoje Europoje krizė, skurdas, pajamų skirtumas, kai nelegalūs migrantai, terorizmas, o žmonės balsuoja visai už kitokį požiūrį į nūdienos problemas bei iššūkius, apie kokią europinio lygio masmedia jūs dabar kalbate?!..“, -- Europos Parlamento salėje trumpam stojo nejauki tyla. Savo kolegoms priminiau, jog Rytų Europos valstybės gerai prisimena tuos laikus, kai buvo viena partija, viena tiesa ir vienas demokratijos supratimas, kuriam pritardavo 99 procentai balso teisę turinčių piliečių. O tada retoriškai paklausiau: ar jūs iš tikrųjų norite sugrįžti į tokius laikus?!.. 

Atrodo, būtent tokia situacija yra šiandieninėje Europoje. Kiek anksčiau, kreipdamasis į savo kolegas europarlamentarus esu sakęs, kad Europai nereikia gelbėtojų, jos nereikia nuo nieko gelbėti. Tačiau Europos Sąjungai reikia gelbėtis nuo tokių „gelbėtojų“, kurie yra pasiryžę ją sugriauti vardan federalizmo ir stipresniųjų diktato visiems kitiems. Europos Parlamente brukama naujos Europos Sąjungos vizija iš esmės yra naujos federalistinės valstybės kūrimo kelias, kuris prasideda reikalavimais tautoms ir valstybėms atsisakyti savo kultūros, papročių ir savarankiškumo, o baigiasi vieno Prezidento, vienos Vyriausybės ir vienos kariuomenės sukūrimu. Vieną valiutą – eurą – kuri būtų tokios federalistinės valstybės pinigas, ES jau turi.

Man pasidarė labai nejauku, kai iškart po įvykdyto teroro akto Peterburgo metro stotyje Europos Parlamente buvo svarstoma REZOLIUCIJA - dėl situacijos  Rusijoje, „pasmerkiant teroristus, kurie daro tokius baisius nusikaltimus bei pareiškiant užuojautą žuvusiųjų artimiesiems“. Tada net 400 europarlamentarų prabalsavo PRIEŠ tokį sakinį vien todėl, kad teroro aktas buvo įvykdytas Rusijoje!?.. Tai kur su tokia „demokratija“ mes, europiečiai, nueisime?.. Daugelio pasaulio valstybių vadovai pareiškė užuojautą Rusijai, o Europos Parlamentas, vadovaudamasis išimtinai politiniais sumetimais, atmetė elementaraus žmogiškumo rezoliuciją!..

Beje, kalbant apie naują europinio lygio pozityvios informacijos kanalą, iš vienos pusės, yra paskleidžiama daug melagingų žinių, sėjančių paniką ir nerimą dėl Europos ateities. Bet šįkart, matyt, viskas krypsta varžtų užsukimo linkme, atseit, kad jūs, nacionalistai, su savo nesveiku požiūriu į Europos Sąjungos federalizmą net necyptelėtumėte, mes jus užspausime visais įmanomais būdais. Dominuoja nusiteikimas mažesnių bendrijos narių sąskaita spręsti didesniųjų valstybių problemas. Norima kai kurias bendrijos nares persodinti iš autobuso į vežimą, o autobuse likusiems patogiai įsitaisyti bendrakeleivių vietose. Visa bėda, kad toks autobusas tiesiausiu keliu riedės link Europos subyrėjimo!.. 

Todėl aš matyčiau visai kitą kelią. Ne dviejų greičių, ne Europos federalizacijos, bet Europos kelią į vienybę ir laisvę. Laisvų, lygiateisių tautų Europa – tai vienintelis kelias, kuris gali mus suburti bendram siekiui už Europos išlikimą ir jos ateitį. Matyčiau kelią į Europą be išgalvotų baimių, be iškreipto liberalizmo, be aklo kapitalizmo. O ne į tokią Europą, kurios apologetai nebemato išnaudojamo žmogaus, kur dauguma politikų nebejaučia atsakomybės ir dauguma valdininkų neturi sąžinės.

-- Taip jau sutapo, netrukus po teroro akto, įvykdyto Peterburgo metro stotyje, sekė nesankcionuotas Sirijos bombardavimas. Kaip žinia, JAV prezidentas D. Trampas, be jokio tyrimo dėl galimo cheminio ginklo panaudojimo apkaltinęs Sirijos prezidentą Basharą al Assadą, balandžio 7-osios naktį įsakė paleisti 59 sparnuotąsias raketas „Tomahawk“ į Sirijos armijos karinę bazę. Rusijos prezidento V. Putino nuomone, „amerikiečių smūgiai Sirijoje - tai agresija prieš suverenią valstybę, pažeidžianti tarptautinės teisės normas, beje, surengta išgalvota dingstimi“, – sakė Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. „Sirijos kariuomenė neturi cheminio ginklo atsargų. Šių ginklų atsargų sunaikinimo faktas buvo patvirtintas Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos – specializuotos Jungtinių Tautų agentūros. Be to, V.Putino nuomone, faktų, kad cheminius ginklus naudojo teroristai, visiškas ignoravimas tik reikšmingai blogina padėtį“, – pridūrė D. Peskovas.

 Kai kokia nors šalis savo vadovo vienašališku sprendimu, pažeidžiant konstituciją ir tarptautinę teisę, ginklu užpuola kitą suverenią šalį, tai akivaizdus agresijos aktas. Kodėl demokratiškomis save vadinančios šalys neskuba pasmerkti JAV agresijos, nesiūlo skirti šaliai agresorei ekonominių sankcijų, bet  atvirkščiai, sveikina agresijos aktą Sirijoje?!.. Nemanote, jog JTO turėtų kur kas principingiau sureaguoti ir nuodugniai ištirti šį atvejį?

-- Aš paprastai nekomentuoju tokių dalykų, apie kuriuos turiu mažai arba nepakankamai informacijos. Vis tiktai, kai kalbama apie „neginčijamus įrodymus“, visuomet reikėtų prisiminti, kiek tokių „įrodymų“ jau yra buvę. Ta proga galėčiau priminti Irako valstybės užpuolimą 2003 metais. Visi girdėjome apie garsųjį Kolino Pauelo mėgintuvėlį, kai buvo ieškoma masinio naikinimo ginklo Irake. Žinome, kad tuometinis britų premjeras Tonis Bleras netgi atsiprašė, esą anglai „suklydo“ dalyvaudami tame konflikte... 

Žodžiu, 2003 metais Jungtinėse Tautose buvo rodomos kažkokios nuotraukos, o tuometinis JAV sekretorius Kolinas Pauelas (Colin Powell) laikė rankose mėgintuvėlį su baltais milteliais, tvirtindamas esą tai cheminis ginklas. Šiuo pretekstu buvo pradėtas plataus masto karinis konfliktas, nuverstas Irako vadovas Sadamas Huseinas, žuvo šimtai tūkstančių civilių gyventojų bei kariškių. Vėliau paaiškėjo, kad jokio cheminio ginklo Irake nėra. Pasirodo, jokio cheminio ginklo tenai ir negalėjo būti, o buvo tik CŽV, Pentagono gudriai suregzta dingstis pradėti karinę operaciją Irake. Beje, apie tai žinojo JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai...

 Atsakiau į jūsų klausimą apie Sirijos bombardavimą beveik konkrečiai, pateikdamas visam pasauliui gerai žinomą vienos Artimųjų Rytų valstybės JTO nesankcionuoto užpuolimo pavyzdį. Ką daugiau čia begalėčiau pridurti?.. Berods, „demokratijos eksportui“ bombomis taikomas beveik vienas ir tas pats scenarijus!..  

-- Grįžtant prie Lietuvos aktualijų, apie milijonas tautiečių jau emigravo. Dabar vėl girdime kalbas „stabdyk emigraciją“. Tačiau ar pajėgi dabartinė valdžia, šios kadencijos Seimas ir S. Skverelio Vyriausybė imtis konkrečių veiksmų, neapsiribojant vien tuščiomis deklaracijomis, padaryti kažką konkretaus Lietuvos žmonių labui?       

-- Ramūno Karbauskio „valstiečių“ įspūdinga pergalė Seimo rinkimuose žadino žmonėms viltį, kad kažkas iš esmės mūsų valstybėje gali pasikeisti. Deja, tos viltys iškart po rinkimų ženkliai sumažėjo. Po dvidešimties metų politikoje, daug matančia akimi galiu pasakyti, aš nematau konkrečių darbų, kuriuos atliko Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, o matau tik neatliktus darbus. Nuolat ieškoma kaltų, kabinamasi už kažkokių frazių, lovos keičiamos vietomis, užuot iš esmės sprendus aktualias Lietuvai problemas. Vaizdžiai pasakė premjeras Saulius Skverelis, kad Vilniaus meras Remigijus  Šimašius atliko vieną gerą darbą – nukirto tują. 

O ką atliko Seimas ir Vyriausybė per šį laiką?.. Supriešino visuomenę dar labiau nei iki šiol ji buvo supriešinta. Tai jungiame universitetus, tai nejungiame, tai vykdoma miško urėdijų reforma, tai nevykdoma. Arba paskelbiame -- didžiausias prioritetas šalies gynyba, tai vėl kažką panašaus. Tačiau koks konkretus darbas mūsų valstybės labui iki šiol buvo atliktas? Deja, nieko, nėra nei vieno konkretaus darbo!..

Atkreipiant dėmesį į tai, jog štai jau ketvirtas mėnuo eina, taigi į Vyriausybę einama ne tam, kad kažko mokytis, ateinama dirbti. Tautiečiai, matydami šalyje besitęsiantį  politinį balaganą, dar sparčiau kraunasi lagaminus.

-- Kalbant apie naujosios kadencijos Seimo ir S. Skverelio Vyriausybės atliktus „gerus“ darbus Lietuvai, matyt, vertėtų prisiminti paskubomis priimtą antikonstitucinį SUSITARIMĄ dėl JAV ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvos teritorijoje, kurį sausio 17 d. Krašto apsaugos ministerijoje pasirašė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir JAV ambasadorė Lietuvoje En Hol (Anne Hall). „Leiskite visus pasveikinti su, sakyčiau, istorine diena JAV ir Lietuvos strateginei partnerystei, kurią saugumo ir gynybos srityje patvirtiname šia sutartimi.  Esame suinteresuoti nuolatiniu JAV karinių pajėgų ir ginkluotės buvimu Lietuvoje, tai - vienas svarbių šalies saugumo elementų“, – tada sakė krašto apsaugos ministras R. Karoblis. Kitas „geras“ naujosios Vyriausybės darbas, siekiant atgrasyti „teroristinę“ valstybę Rusiją – sprendimas didinti išlaidas krašto gynybai virš 2 proc. BVP. Kai pagrindinis valdžios rūpestis – apginti Lietuvą nuo „puolančių rusų“, kažin ar apskritai galime kalbėti apie socialiai atsakingą politiką?

-- Tiesą sakant, man yra juokingos tokios kalbos ir pamąstymai, kai nuo ryto iki vakaro žmonėms sakoma, esą mus kažkas puola, todėl mes turime gintis. Prieš kelis metus buvę aktyviausi Lietuvos „gynėjai“ virtualioje erdvėje - Seimo nariai, žurnalistai, šou žvaigždės su kamufliažinėmis uniformomis, net ir tie, regis, jau nebenori daugiau žaisti tokių žaidimų. Lygiai taip pat ir sisteminės propagandos bauginami eiliniai tautiečiai ima pagaliau suprasti, kad panašūs žaidimai yra žaidžiami dėl eilės priežasčių, o vieną iš jų – susirask priešą, mušk jį ir tapk svarbus tai darydamas!..  

Pasirodo, tik siauras „profesionalų“ ratelis gali žinoti, kokiais būdais tariamų grėsmių užkardymas gali būti vykdomas. Kažin ar apskritai gali būti keliamas retorinis klausimas: ką mūsų visuomenė gali išmanyti apie kylančias grėsmes?.. Būtent šiame kontekste atsirado dar viena iniciatyva, kuriai akimirksniu pritarė parlamentinių politinių partijų lyderiai, iki 2,05 procento padidinti biudžeto lėšas krašto apsaugai. 

Be abejo, šalies gynybinius pajėgumus reikėtų stiprinti, keliant ekonomiką, mažinant socialinę atskirtį, ugdant tikrus krašto patriotus. Tačiau sunku būtų įtikinti blaiviai mąstantį žmogų, jog didžiausi pinigai šiandien turėtų būti skirti kariuomenei.

Norėtųsi paklausti, ar parlamentinių partijų lyderiai, prieš priimant  įsipareigojimus padidinti asignavimus krašto karinei sistemai iki 2,05 procento, turėjo galimybę bent parą apie tai pamąstyti, aptarti šią iniciatyvą savo vadovaujamų organizacijų institucijose?.. Betgi pasidomėti, kas bus įvykdyta militarizuojant šalį, kur konkrečiai bus išleisti mokesčių mokėtojų pinigai, vargu ar verta, nes atsakymas būtų abstraktus ir nieko nereiškiantis: esą tai prieštarauja visiems slaptumo grifams ir kenkia šalies saugumui!?.. 

Kita vertus, kas galėtų paneigti, kad militaristinius „žaidimus“ Lietuvoje inspiruoja didžiuliai pinigai? Padidini biudžetą, perki karinę techniką iš kažkurios užsienio valstybės, o krašto apsaugai skirtos lėšos, tarkim, „auksinių šaukštu“ pavidalu, ima ir „nuplaukia kažkur į šoną“... 

Pagaliau, kas galėtų paneigti sąmokslo teoriją, kad kažkam labai reikia šios gražios vietos, trijų Baltijos valstybių pavertimui NATO kariniu placdarmu?.. Kalbant apie klimato kaitą visame pasaulyje, globalų atšilimą, Pabaltijys išties puiki vieta, dar neužteršta, pakankamai švari, todėl kažkam, galimai, labai reikia šitos teritorijos!..

 Abejoju ar yra pagrindo šiandien džiūgauti, jog į Lietuvą nuolatiniam buvimui persikelia vis daugiau NATO pajėgumų, statomos naujos karinės bazės ir poligonai.  Tuo tarpu savi šauktiniai gali būti įkurdinami net ir jūriniuose konteineriuose, kol bus sudarytos geriausios sąlygos kareivinėse atvykstantiems aljanso parneriams.  Sparčiai nykstantys šalies gyventojai gali tik stebėti, kaip „profesionaliai“ karinėms reikmėms „įsisavinama“ nemenka valstybės BVP dalis.  

Lietuvoje BVP, tenkančio vienam gyventojui realios apimties indeksas, palyginus su Europos Sąjungos vidurkiu, liudija gana kuklią mūsų ekonominės gerovės situaciją, tačiau pagal užmojus finansuoti karinius projektus Lietuva ketina tapti pirmaujančia NATO, po Jungtinių Amerikos Valstijų.  Jau šiandien pagal gynybos išlaidoms skiriamą bendrojo vidaus produkto dalį Lietuva patenka į pirmąjį dešimtuką. Ateityje ketiname pranokti Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Lenkiją, Turkiją, Norvegiją, kurios negali sau leisti tokios „prabangos“ ginkluotis. 

Gal todėl lietuviai ne šiaip sau vejami iš Lietuvos, nes ištuštėjęs kraštas, galimai, jau yra numatytas naujiems atvykėliams. Atrodo, netolimoje ateityje čia likę lietuviai galės sutilpti į „Independence“ laivą (aliuzija į Nojaus arką), o graži ir miela teritorija, kurią šimtmečiais saugojo ir narsiai gynė mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, atiteks „žaliems žmogeliukams“, atvykusiems čia iš Vakarų, NATO šalių.  

Mąstant apie emigraciją, nejučiomis apninka sąmokslo teorijos. Ypač kai „Eurostat“ prognozės skelbia, kad Lietuvoje 2080 metais gyventojų bus, viso labo, 1,65 milijono. Natūraliai kyla klausimas: iš kur „Eurostat“ gali turėti duomenis, kad 2080 metais Lietuvoje bus tik tiek piliečių? Ar galima numatyti, kad ir būsimos vyriausybės, Respublikos Prezidentai taip pat nesugebės išspręsti emigracijos problemų?.. Labai norisi tikėti, kad ateisiantys į valdžią politikai mokės ne tik gražiai pakalbėti, bet sugebės sustabdytų piliečių emigraciją konkrečiais veiksmais.

Mano nuomone, 80 procentų tautiečių išvyksta iš Lietuvos ne dėl ekonominių priežasčių, ne dėl menko atlyginimo ir pajamų stygiaus, o dėl BARDAKO, politinės situacijos nestabilumo, pradedant pačiai aukščiausiais valdymo lygmenimis, baigiant žemiausiomis grandimis. Vos ne kiekvieną dieną mums tenka susidurti su policinės valstybės požymiais, kuomet atliekamos kratos, suėmimai, nuolatiniai gąsdinimai, kad mus kažkas užpuls, negatyvios naujienos, politinė korupcija ir t. t. Vadinamosios „profesionalų“ Vyriausybės neveiksmingumas ir politinis balaganas Seime tęsiasi.

 Tai kur gi ta Lietuvos ateitis?.. Tuštėjantys kaimai ir provincijos gyvenvietės, miesteliuose uždaromos mokyklos, kultūros namai, ambulatorijos. Kokią perspektyvą gali turėti Lietuvoje paprastas žmogus, patiriantis socialinę atskirtį, jaučiantis valdančiųjų atitrūkimą nuo realybės, pasigendantis tikrųjų vertybių?..    

 Lietuvoje ne tik bankų sektoriuje galima uždirbti, ne ką mažiau nei svetur pas mus yra vertinami ir kasdienį, paprastą darbą dirbantys specialistai - dailidės, mūrininkai, suvirintojai. Todėl ir sakau, kad žmones iš Lietuvos gena ne tiek ekonominės - finansinės problemos, kiek į depresiją varantis bendras šalyje fonas. Deja, kol kas nieko nedaroma, kad komplikuota situacija mūsų valstybėje keistųsi į gerą. O jeigu Lietuvos piliečiai politikams reikalingi tiktai per nacionalines šventes ir eilinius rinkimus, daug kas pasirenka ir parodo savo požiūrį kojomis.

-- Tvyrant tokiam negatyviam fonui Lietuvoje, interviu pabaigai ko palinkėtumėte tautiečiams, pasitinkant Šv. Velykas?

-- Kol kas Lietuvos visuomenėje vyrauja supratimas: ne mano daržas, ne mano pupos. Tarytum niekam nerūpi, kas vyksta už jo namo tvoros. Aš tikiu, kad valstybė ir visuomenė keisis, jei keisimės kiekvienas iš mūsų. Kiekvienas turime keistis, pradedant Vyriausybe, Prezidentu, Seimu, šalies vadovais, politikais, visuomenininkais, kultūrininkais. Visi turėtų jungtis ir rodyti žmonėms teisingą kelią, traukti juos paskui save, o ne pūsti prieš vėją.

 Būtina kiekvienam keistis, visų pirma iš savęs pareikalaujant daugiau atsakingumo, o taip pat ir iš savo bendražygių, bendruomenės, valstybės, idant mūsų tėvų, protėvių, pokario partizanų, Sąjūdžio idealai būtų įgyvendinti Lietuvoje. Jeigu mūsų protėviai sugebėjo sukurti galingą valstybę, tai kodėl mes nesugebame jos išsaugoti ateinančioms kartoms? Ar todėl, kad nemokame, tingime, tapome vienadieniais vartotojais?..

Kova už suverenią, demokratinę, teisinę Lietuvos valstybę dar nėra baigta, todėl labai teisingas filosofo Vytauto Radžvilos pastebėjimas – NEĮVYKUSI VALSTYBĖ!..

 Kiekvieną dieną besikeičiančioms aplinkybėms diktuojant naujus sprendimus, būtina budėti Tėvynės sargyboje, ypač jeigu tu esi politikas, pilietis, tikras savosios šalies patriotas. Dabar gi Lietuvoje daroma viskas, kad „kitaip galvojantys“, pilietiškai aktyvūs tautiečiai būtų persekiojami specialiųjų struktūrų, dergiami žiniasklaidos, kad maištaujantys prieš autokratinę sistemą žmonės būtų atleidžiami iš darbo. Vis tiktai aš labai noriu tikėti ir tikiu, kad mūsų Tauta, anksčiau ar vėliau, prisikels ir konsoliduosis bendram darbui -- „Vardan tos Lietuvos“ prigimtinio TEISINGUMO pagrindu. 

-- Dėkoju už pokalbį.   

--------------------------------------------------------------------------------------------

 

Peržiūros: 275

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti