„Tikroji Daktarų istorija“ arba „Jadvygos Daktarienės imperijos“ pabaigos pradžia?

Peržiūros: 3817
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.25 (4 Votes)

„Tikroji Daktarų istorija“ arba „Jadvygos Daktarienės imperijos“ pabaigos pradžia?

Pasakoja Edita Daktaraitė – Gvozdevė.

 „Laisvės al. 78 kur Jadvyga Daktarienė valdo 3 nuosavybės objektus (tai yra vieši teismų duomenys), ten gyveno mano močiutė Janina Daktarienė. Ji turėjo 2 butus, ir turbūt vieną rūsį – kur buvo kirpykla, ir kur registruota Ramutės Daktarienės įmonė. Vieną kartą kažkas įmetė „bambioškę“, tai Ramutė vos spėjo pabėgti per šonines duris...Žinau, nes domiuosi, yra ir kas papasakoja. Visa giminė su manimi bendrauja, užsienyje gyvenant pusbroliai Paleckiai saugojo nuo lietuvių banditų. Tik „Slabodkėje“, savo tėvo gimtajame name – mes nelaukiami. Ten karaliauja Jadzė.

Mano močiutė Janina Daktarienė buvo pirma ištekėjusi už Vaclovo Daktaro, kuris yra mano tėvo Vaclovo Daktaro tėvas, vėliau buvo kito brolio – Petro Daktaro – žmona.

Jadvyga Daktarienė man yra įtartina, dvilypė asmenybė.

Visų pirma pasinaršykite spaudoje: pernai metais alfa.lt rašo, jog jos gimimo metai – 1929- ieji, kitur rašoma, kad 1939- ieji, pati Jadvyga mano, kad jai šiais metais sueis 80 m., o man archyvuose atvirai sakė „kaip jūs nežinote močiutės gimimo metų? Ji gimusi 1936 m.“

Nors tvirtinau, kad Jadvyga man ne močiutė, bet man ėmė ir pasakė, kad 1936 m. Kiek ši moteris turi gimimo datų?

Toliau – dar gražiau. Nors Jadvyga Daktarienė – ne Daktarų giminaitė, bet ji valdo: Naujalio gatvėje didžiulį pastatą, tris objektus Laisvės alėjoje. 

Kokiu būdu? Kai buvau maža, man tėtis rodė jo mamos butus, rodė Laisvės al. 78, ties spurgine.

Viena iš tetų man rodė, jog Daktarų žemė ties IX fortu.

Ramutė Daktarienė „kovoja dėl savo turto“ – viso sąrašo sklypų Užliedžiuose. Ar čia tikrai jos? Valstybė atims, jeigu žmogus per daug turi.

O tie pasakojimai „namas mano brolio Ablonskio“? Juk Ablonskiai – iš Šilutės. O štai Užliedžiuose gyveno Paleckiai, iš jų kilusi mano močiutė Janina Daktarienė. Gal ten bus Paleckių namas, jis buvo mažiukas, vėliau padvigubintas? 1989 metai – privatizacija. Kažin, kas įvyko su šiuo namu? Kas ką kur perrašė? Netikiu nei vienu pasakojimo žodžiu – viską reikia tikrinti.

Va ir visos „pilaitės“ ir visi“turtai“.

Tik vienas klausimas: jeigu asmenys nenormaliai praturtėjo giminės, kuriems jie net ne giminaičiai,sąskaita, gal tikrai čia – ant nusikaltimo ribos viskas?

Tik tiek, kad prokuratūra ir teismai neieško, kokiu būdu įgytas šis turtas.

Ir dar dėl Gintaro Želvio. Jūs rašėte, jog ant jo neva užsakymas iš narkomafijos.

Noriu paaiškinti, jog tai greičiausiai ne tiesa. Bet kad jo mama Nijolė Daktaraitė – Želvienė, mano tėvo Vaclovo Daktaro vyriausioji sesuo, gimusi 1950 m. tikrai auginti bandė vaikus „banditais“, čia tiesa. Tačiau įtaka – iš Jadzės.

Jadzė juk pripažino vienintelę Nijolę. O jau mes – ne giminės, nes nebanditaujame.

Geneologiniai pokštai – dar kietesni. Aš jau seniai pastebėjau, jog pasakojimas apie tai, kaip Henrikas atsirado, kad gimė skurdžioje šeimoje  ir t.t. nesueina.

Be to, aš esu prašiusi Jadzės parodyti savo vestuvinę nuotrauką – ji tokios neturi.

Dargis rašo, jog ji „atitekėjo 18 metų“. Tuo metu mano močiutė Janina Daktarienė pateko į lagerį už „buržuazinius“ įpročius – ji toliau sovietmečiu mezgė, ir pardavinėjo gaminius ,- ir paprašė savo draugės Jadzės pažiūrėti vaikus. Tai štai kaip „pažiūrėjo“.

Vienas tėvo brolis, parašyta archyvuose, gimė kalėjime 1957 metais, ir dingo. Henrikas visada klausė – kodėl jį trėmė į Sibirą? Taigi atsakymas tame, jog Janina Daktarienė jau irgi ten buvo. Mes greičiausiai politinių kalinių šeima. Bet kuo esame paversti?

Ponai, lenkakalbiai – o rašoma: utėlėti, neraštingi, neišsilavinę...Melas melas ir melas. Aš labai skaitau knygas, mano teta irgi kaupė, skaitė, Henrikas manau skaitytų, jeigu jam nuvežtų, tu nusiuntei – jis padėkojo, atgal nepersiuntė. Kuriama legenda apie jį, kad neraštingas, kad toks ir anoks.

Nuo tada „daktarynėje“ juk kuriama legenda apie „labai skurdžią ir utėlėtą“ Daktarų šeimą, su despotu tėvu.

Tačiau knygoje „Išlikti žmogumi“ nuotraukos – nesusieina.

Pirmoji nuotrauka 33 puslapyje – ten Henrikas su mano seneliu Vaclovu. Parašyta „su tėvu“. Aš labai gerai atsimenu tas nuotraukas, kur mano tėtis Vaciukas su broliu Henriku, abudu kailinėmis kepurytėmis, ir sėdi ant rąsto, ir tėtis šalia.

Kitame puslapyje – visiškai kita „šeima“. „Brolis“ Mečys (apvalaus veido, spėju, čia „mergautinis“ Jadzės vaikas, apie kurį ji vengia kalbėti), apvalo veido „tėvas“, visiškai nepanašus į Daktarus – bet panašus į Mongolus, kurių aš nepripažįstu giminėmis, ir dėdė Henrikas.

Atkeipkite dėmesį, - niekur nėra Jadvygos, o ji juk mama ir žmona.

Man šitas dėdė apvalu veidu labai panašus su pačia Jadvyga. 

Dargio knygoje – dar gražiau.

50 puslapyje rašoma, kad Henrikas buvo pakviestas į savo dėdės-  Henriko, motinos Jadvygos brolio, vestuves.

Štai ir atsiranda „Henrikas“, kuris vadinamas tai tėvu, tai dėde.

Kas atsitiko su Vaclovu, kurį dar matome 32 puslapyje, bei apkarpytoje nuotraukoje 36 (ten stovėjo 7 broliai, nukirpta, palikta tik 3, ir parašyta, kad čia draugai. Kairėje stovėjo kiti seneliai, senelių broliai (aš laikau, kad mano seneliai ir Vaclovas, ir Petras, nes močiutė su abiem paeiliui gyveno. ) Visi mano seneliai ar broliai vaikščiojo su ilgais paltais, ir skrybėlėmis. Tėvo brolis Romas irgi. Tėvas mano irgi turėjo skrybėlę ir paltą.) – Jadzė tyli. Aš jos paklausiau, tyčia, sakau, kas guli po metaliniu kryžiumi – norėjau, kad ji pasakytų, Vaciukas gyvas ar ne, ji nutylėjo, tik baisiai rėkė, kad aš ne giminė, ir mano tėvas, Vaclovas Daktaras, Vaclovo – ne giminė.

Živilė žiūrėjo išplėtusi akis.

Dar Jadzė pasakė, jog labai laiminga, kad ji atsitraukė nuo Daktarų,ir jie jai yra „š...“. Pasakė prie dviejų anūkių: manęs ir Živilės.

Beje, man labai keisti keli momentai: kodėl Jadvyga nenurodo savo mergautinės pavardės, iš kur ji kilusi, kokią mokyklą baigusi, ir kurio Daktaro ji žmona?

Antra – kodėl ji niekam nesako, jog ji iš tikrųjų visą gyvenimą gyveno su milicininku, kuris mirė tik prieš keletą metų, ir jį Ramutė vadino „tėvu“  arba „uošviu“, ir net man siūlė eiti „atsisveikinti“.

Atsakiau, jog ne Daktarai , ne giminės ir dar milicininkai man neįdomūs.

Be Gintaro Želvio, tais pačiais metais žuvo dar 6 pusbroliai, kurie yra kilę būtent iš mūsų Vaclovo Daktaro atšakos, ir kurie, įtariu, buvo artimiausi Henrikui Daktarui pagal giminystę.

Henrikas Daktaras, mano dėdė, manau, sėdi ne dėl nusikaltimų, o dėl to, kad mūsų giminės vardu prisidengę nusikaltėliai nenori atiduoti prisiplėšto turto, taip pat jiems labai patogu, kad Daktarai, o ne jie Gogos, Mongolai ir Jadzės yra tikroji gauja, tikroji mafija. Mongolo sūnus klesti: girtas keliauja po užsienius, giriasi savo kaip „bandito“ gyvenimo būdu. Jis „elitas“. Tiesa, skundžiasi, jog jam kažkokia paieška skelbiama. Gal teisėsauga jau nori aiškintis, kas prie ko? 

Tą – kas Daktarai o kas ne - norėta nusinešti į kapus. Taip pat man keista skaityti, kad Henrikas turi grįžti namo, kad numirti. Taip sako Ramutė, pasižiūrėkite antraštes. Jam dar gyventi ir gyventi.

Tik klausimas: ar jis norės iš viso bendrauti su moterimi, kuri galimai visą gyvenimą apsimetinėjo jo motina?

Gal jam bus įdomu bent ant kapo galimai motinos nuvažiuoti?

Jeigu tarkime, aš esu teisi? Man atrodo, dėdė žino tiesą, tik jam negalima jos kalbėti, jis pasakoja išmoktas pasakas, nes jis neturi jokios išeities. Tačiau gavęs mano laišką, man atrašė šilčiausius žodžius, ir pavadino mane savo dukryte. Parašė, jog su mano tėvu Vaciuku jie bendravo kaip broliai, kad atsimena jį, paprašė Vaclovo nuotraukos...Kaip supratau – brolis Vaclovas – vienas šilčiausių Henriko prisiminimų. Bet iš jo net prisiminimus bandoma atimti.  

Vienas momentas ryškus: Jadzė klausia manęs, ar aš plastinės operacijos pagalba pasidariau Daktarų nosį? Jums tai nieko nepasako apie ją pačią? Juk ji šiaip kažkuo panaši į Henriką, bet ne nosimi. Tokio panašumo kurį aš turiu su dėde, neturi net jo tikri vaikai, kurių kai kurie labai grubiai su manimi yra kalbėję.

Dėdė nesutaria su sūnumi, nes sūnus nuėjo šunkeliais, dėdė piktinasi jo santuokomis, nes mūsų giminėje yra aukšta moralė, vertybė, jeigu jau keičiasi gyvenimo draugas, tai kaip minėjau – iš tos pačios giminės ėmė, „čigoniškai“, senoviškai. Kad liktų giminėje žmona. Mano močiutė buvo dviejų Daktarų žmona, ir aš savotiškai tuo didžiuojuosi.

Ir dar: nereikia tikėti pasakomis apie „utėlėtus Daktarus“. Gal Jadvygos giminė – utėlėta. Daktarai buvo ponai, Doktorowie, tarpukariu 2 Daktarai broliai buvo policininkai, pareigūnai, taip reikėjo, gal dėl to lietuvinosi pavardes, toks įstatymas.

Daktarams priklausė 2 kailių ir mezgimo fabrikai Kaune. Gal todėl paniekinamai rašoma knygoje, manipuliuojant Henriko vardu, kad Daktarai ėjo vogti į „Vilką“- taip išeina, į savo pačių fabriką ėjo vagiliauti? O gal Henrikas žinojo kažką, kad čia mūsų giminės turtas nuvalstybintas?

Jadzei esu sakiusi, jog ji tiesos nenuslėps, o prieš gyvenimo galą – kad ir kiek jai būtų metų, ar 88 ar 77, žiūrint kurią gimimo datą ji pasirinks – verta pagalvoti, jog visas melas išlenda į paviršių.

Ir visos imperijos, sukurtos ant melo pamatų – griūva.

13 brolių ir seserų – ir dar jų žmonos, kaip kad mano močiutė Janina Daktarienė, kuri savo pačios turto turėjo Laisvės alėjoje. Ir staiga visas turtas – vienose rankose, lygiai dvi moteriškės valdo visą Daktarų palikimą. Ar tai normalu? Ne. Nes galų gale, jos net ne kraujo giminės.

Dėdė turi tik motociklą.

Be to, ieškinys, kurį reikia atmokėti, kad jis galėtų išeiti pagal tą pačią malonę – jeigu čia vienintelis būdas išeiti iš kalėjimo, kaip pateikia Ramutė (nes advokatai ką jie ten dirbo visą laiką? Pinigus tik ėmė?) -  tik 120 000 eurų. Tai yra labai mažai, palyginus, kiek yra prisigrobta turto.

„Mes jums viską atiduosime!“ – pasakė tau Živilė. Ką „viską“?

Nežinau. Gal 100 000 dolerių, kurių 2002-2004 metais neteko mano „slabadinė“ anyta, gavusi palikimą iš JAV? Juk Ramutė Daktarienė nesugeba pagrįsti šių pinigų kilmės, tačiau rašo naują kasaciją, ir įrodinėja melagingą ieškinį, jog ji gavo šiuos pinigus iš kažkokio kanadiečio, kuris niekada jai jokių pinigų nedovanojo. FTB (JAV) atliko tyrimą, ir nustatė, jog joks Mickevicius jai jokių pinigų nedovanojo. Tačiau Sirvydis ir Ramutė tvirtina priešingai, o LAT turi tikėti.

Tai va. Tau sakė „mes jums viską atiduosime“. Taip sakoma kai yra prisivogta. 

Mano anyta dirbo „Radharantėje“. Nemokamai, gaudavo maisto. Ji visada pyko. Ji buvo kaip įkaitė. Labai džiaugėsi, kai iš ten išėjo, ištrūko iš vergijos.

Va būtent. O ar galėjo pažinoti tavo anytą mafijos galvos?

Galėjo. Nes mano vyras buvo nužudyto Jadvygos giminačio klasiokas. Ten buvo nužudyta daugiau vaikų, gal anyta išsigando, kad vaiką jos nužudys irgi, ir geruoju atidavė pinigus, liko be nieko, gelbėjo šeimą? Bet visa tai turi aiškintis pareigūnai, teismai, o ne mes.

Mane Jadzė yra grobusi su „gorilomis“, gąsdinusi, kad užmuš. Aš todėl tylėjau tiek metų, bet kai buvo išžudyti 7 pusbroliai – ypač Gintaras Želvys – dar tylėjau.

Dabar pagrobta mano dukra, ir policija nieko nedaro. Ji vėliau turbūt atsidurs pas globėjus, užaugs kaip visiškai svetimas žmogus. Toliau vykdomas giminės naikinimas. Jadzė man tiesiai pasakė „tu bloga motina, todėl tau atėmė vaiką“. Ji tarsi viską žino, tarsi viskas su jos žinia. Esu jai sakiusi, jog visa „mafija“ laikosi ant jos. Baigsis jinai – baigsis ir mafija.

Edita, tu teigi, jog ne Henrikas yra „mafijos galva“?

Tai tu pati pagalvok. Jis visą laiką sėdi kalėjime, bandė pabėgti nuo jų, nuo tų savo „bobų“, tai jos jį susirado, išdavė, neva, labai myli. Aš klausiau Ramutės – kam reikėjo pas jį ten trenktis į Bulgariją, ir jį išduoti? „O tu iš meilės taip nedarytum?“. Bet man susidaro įspūdis, jog didžiausia meilė yra pinigams, galiai. Juk aš mačiau, kaip tu „išmušinėjai“ pinigus iš Živilės už skundo dėl pasimatymo su anūkais surašymą.

O taip. Kas dieną po 10 eurų, kol „išmušiau“. Vien nuvažiuoti per pusę miesto yra keletas eurų...Tiek ten ir teuždirbau: Henrikas nori matyti anūkučius, todėl ir rašiau.  „Nėra pinigų“, juk Henriko Daktaro dukra, neturi pinigų. Rašiau jam ir į kalėjimą, kad bandoma į jo kasacijos honorarą nemokamai gauti dar vieną kasaciją, po to tik atsiskaitė...

Tai va. Dėl pinigų tiesiog dreba. O juk turi, šitiek verslo, šitiek turto, suimta viskas į vienas rankas, apsimetama, jog čia viskas jų. Jadzė rėkavo „aš čia sąžiningai užgyvenau“. To užtenka, kad prokurorai su teismais nuimtų areštus. Tačiau aš jų vietoje kelčiau klausimą: ar teisėtai Jadvyga valdo šitiek pastatų? Kokiu pagrindu juos įgijo? Pastatams įgyti turi būti legalus pagrindas. O ji iki šios dienos negali pateikti paprastos vestuvių nuotraukos ir tiksliai nurodyti, kada yra gimusi, ir kiek jai metų, jau nekalbu apie tai, kokia jos mergautinė pavardė, iš kokio ji krašto?

Man labai senos tetos sakė, jog ji buvo mano močiutės Janinos Daktarienės draugė.

-Ar tu nori pasakyti, kad gali būti „identity theft“ – tapatybės vagystė?

-Aš kol kas nieko nesakau. Tačiau žvelgiant, kokie panašūs Henrikas su Vaclovu, Nijole, Virginija, manimi – aš manau,  jog mes esame viena šeima, o Henrikas galėjo būti kalėjime pagimdytas mano močiutės ir Vaclovo vaikas.

Girdėjau senoji labai sukrito, iš karto po to, kai pamatė mane, ir aš pasakiau, kad esu Edita Daktaraitė, Vaclovo, kuris buvo Vaclovo sūnus, ir Petro augintinis,  posūnis, anūkė. Tada ji sukrito, sakė, visą savaitę nieko nevalgė.

Kodėl ji sakė, kad tu ne giminė – jeigu Gintaras Želvys, tavo pirmos eilės pusbrolis, žiniasklaidoje atvirai vadinamas „Henriko Daktaro giminaičiu“?

Nežinau, gal kai pasiimti keletą butų kurie tau nepriklauso, tada ir geriausiai sakyti, kad tie, kas galėtų būti ten šeimininkais, yra ne giminės. Čia tipiška. Aš tik neseniai sužinojau, kad Laisvės alėjos butai egzistuoja. Man teta Nijolė rėkavo, kad tų butų nebėra.

O taip, jie visi registruoti Jadvygos vardu, o viename jų – dar ir Ramutės Daktarienės įmonė.

Tie, kas tiria šios šeimos „makles“, visų pirma turėtų pradėti nuo paprasčiausio klausimo – Jadvygos gimimo liudijimo, bei santuokos liudijimo, paprašyti jos vestuvių nuotraukų. Po to ir reikėtų spręsti – areštuoti, ką areštuoti, ir taip toliau. Surašyti dar neišžudytus giminaičius. Kai pradėjo šaudyti pusbrolius, mes giminės moterys, susižvalgėme, ir sakome – dabar ateis ir mūsų eilė? Šaudo iš Vaclovo atšakos. „Tikrosios“. Kuri pakeista kažkokia „Henriko smurtautojo“ legenda. Senelis Vaclovas buvo subtilus, inteligentiškas. Henrikas irgi toks yra. O jo moterys – labai grubios, baisios.

Jis pats man rašo apie tai, kad Ramutė gali būti labai pikta, nekalbėti visą dieną.

Būtent. Viena- kokį įvaizdį tu kuri visuomenėje, kita – koks tu esi iš tikrųjų. Gal dėl to nerodė tau ilgai sprendimų, kad nežinotum, kokį turtą valdo.

Man Ramutė rašė, jog ji kovoja tik dėl savo turto. Bet aš labai suabejojau, nes Ablonskiai ne Kauno rajono gyventojai. Tada atsiradai tu ir žingsnis po žingsnio pradėjai demaskuoti melą.

Man baisiausia, kad dėdė Henrikas nieko neturi yra plikas ir basas. Jo išėjusio niekas nelaukia. Na, mes laukiame, pas mus visada jam bus vietos. Aš jį pripažįstu, jis mane. O ten aš nežinau, ar jis norės su jom visom kalbėtis, jeigu paaiškės, kad visą gyvenimą ta šeima gyveno mele.

Aš ir pati pastebėjau, jog Jadvyga ne kartą ir ne du yra pasakiusi, jog čia viskas nuspręsta, kad Henrikas turi sėdėti, ir departamentas teisus, kad jo neišleidžia. Man labai būdavo keista tai girdėti, nes bet kuri motina nueitų keliais, kad ištrauktų sūnų. O čia toks atsainumas.

Būtent. Aš negaliu teigti, kad jis tikrai tikras mano tėvo Vaclovo brolis. Bet kad jų tėvas Vaclovas tas man aišku, klausimas tik dėl motinų. Abejonių kelia ar Jadvyga tikrai galėjo 18 metų pagimdyti jį. Štai jeigu mano močiutės čia gimimo metai 1929 m. kuriais ji pristatoma Alfa portale – o į 88 metų babytę Jadvyga tikrai nepanaši – tada viskas normalu, galėjo ji būti visų tų vaikų mama.

Man žinok čia tokia „Santa barbara“. 

Taip. Tačiau būna kad ateina laikas tiesai. Turbūt jis atėjęs, ir aš nebijau sakyti – aš esu Edita Daktaraitė, Vaclovo, kuris buvo Vaclovo ir Janinos Daktarų, vaikas, duktė. Turiu visus dokumentus. Toliau pareikalausiu iš Jadvygos: tegul ji man įrodo, kad ji nepasiėmė mano močiutės Janinos Daktarienės tapatybės. Nes mano močiutės mirties liudijimo – neranda, nors aš lankau jos kapą. Tiesa, ant kapo nėra jokio antkapio.

Gyviems nestato juk...Formaliai Janina –arba  Jadvyga juk nėra mirusi, ta pati, kurios gimimo metai 1929-1936-1937-1939....

Na taip. Vaclovo kapo irgi nėra. Jis gali būti gyvas. Gyventi kažkur...

Henrikas veržėsi į Bulgariją.

Taip, tai gali būti Bulgarija, Rumunija, nes mūsų šaknys – iš ten. Aš turėjau būti Dinara, nes mano prosenelė iš močiutės pusės turėjo tokį vardą.

Ačiū už kelionę melo labirintais...Lauksime ir kitų naujienų. 

Kalbėjosi Kristina Sulikienė

 

Komentarai   

+8 # Atas 2017-04-11 23:08
Tikrai keista istorija!
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # bimbam 2017-04-12 15:19
minciu daugiau suvelti jau neimanoma.Net nesuprasti,apie ka kalba eina:)Iesko kazko,bet nezino ko..Pamete /surado tapatybes,isejo vienos blogybes:))Vienz..kvailas straipsnis su potekste:supraskit kaip noorit:)))
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # jjj 2017-04-12 19:03
Aisku, nekvaila tik jadze, kuri nezino savo gimimo metu...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # D&G 2017-04-13 21:14
nesumokejo sulikienei dakatariene ir privare kiek galejo :D
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti