VDU sociologė: Lietuvoje nuvertinamas ekonominis šeimyninės laimės dėmuo

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

VDU sociologė: Lietuvoje nuvertinamas ekonominis šeimyninės laimės dėmuo

 

Pasikeitęs požiūris į šeimos kūrimą, šeimų įvairovę, lyčių revoliucija daro didelę įtaką šiuolaikinės šeimos modeliui. Tai nagrinėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė. Atsakyti į klausimą, kas yra laiminga šeima ir kaip pasireiškia šeimyninė laimė, profesorės teigimu, nėra taip paprasta: „Šeimyninę laimę dauguma suvokia kaip šeimą, kurioje būtina meilė, kuri apibūdina partnerių, tėvų ir vaikų santykių kokybę. Vis tik meilė (taip, kaip mes ją suprantame dabar) su šeimynine laime istoriškai žvelgiant sugiminiuota gana nesenai“, – teigia VDU sociologė ir priduria, kad  kiekvienas laikmetis sukuria gero, siektino šeiminio gyvenimo standartus. Apie juos – interviu su A. Maslauskaite.

 

Kas yra laiminga šeima?

 

Ilgą laiką geras šeimos gyvenimas sietas su jos gebėjimu efektyviai funkcionuoti kaip ekonominiam vienetui, gaminti. Nors šiandieninės šeimos negamina, jos dalyvauja ekonomikoje, nes yra vartojimo vienetai, t. y. vartoja paslaugas, prekes. Vartojimas pagal  „normalaus“, „gero“ gyvenimo standartą taip pat yra svarbi šeimos laimingo gyvenimo sąlyga. Daugumai žmonių toks vartojimas pirmiausia sietinas su būstu, galimybėmis užtikrinti vaikų išsilavinimą, tam tikromis laisvalaikio praleidimo formomis. Didelės prabangos šiuose materialiuose lūkesčiuose nėra.

 

Lietuvos žmonės vis dažniau materialinius šeimos gyvenimo pagrindus įvardina kaip svarbius šeiminei laimei, rodo lyginamųjų tyrimų rezultatai. Ir tai visai nereiškia moralinio nuopuolio, sumaterialėjimo, dėl kurio dažnai priekaištaujama. Tiesiog tai atspindi pasikeitusią šeimos gyvenimo aplinką. Todėl  gana keista, jog politinėse diskusijose dažnai nuvertinamas ekonominis šeimyninės laimės dėmuo. O būtent juo ir turėtų rūpintis valstybė, norėdama padėti šeimai, nes padėti meilėje valstybė – bejėgė.

 

Prieš gerą dešimtmetį JAV G. Bušo administracija metė milžiniškas lėšas siekdama išmokyti šeimas kokybiškų santykių. Iniciatyva buvo nukreipta į nepasiturinčias, žemesnio socialinio statuso šeimas. Deja, šiandien vertindami šios programos efektyvumą mokslininkai negali daryti optimistinės išvados. Lietuvoje svarstant apie šeimas mėgstama spekuliuoti apie moralinį pakrikimą, sumaterialėjimą, nostalgiškai pasakoti apie neva darnias, stabilias, laimingas ir gausias, bet nepriteklius kentusias tarpukario ar sovietmečio šeimas, tuo lyg ir įrodant, kad šeiminei laimei svarbiausi ne materialūs dalykai. Tačiau tokie palyginimai nėra korektiški, nes kiekvienas laikmetis diktuoja skirtingas socialines logikas, pagal kurias šeimos veikia.

 

Šeimos portretas Lietuvoje ir užsienyje. Kokius skirtumus ir panašumus įžvelgtumėte?

 

Lietuvai kaip ir kitoms šalims būdinga šeimos įvairovė, jei lyginsime save su Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėmis. Ji didelė, tad turėtume kalbėti ne apie šeimą, o apie šeimas. Šiandien turime santuokines ir nesantuokines šeimas, vienų vaikus auginančių motinų šeimas, yra šeimų, kurias partneriai sukuria po ankstesnių ištuokų, jose gali būti bendrų ir vaikų iš ankstesnių santuokų. Pagaliau turime šeimų, kurių gyvenimai padalinti tarp skirtingų šalių, kai vienas iš tėvų dirba užsienyje ir reguliariai sugrįžta namo. Sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, bet jis pakankamas pagrįsti šeimos kaleidoskopiškumą.

 

Svarbu ir tai, jog šeimų įvairovė nėra paraštinė, statistinės apimtys kai kuriais atvejais yra įspūdingos. Pavyzdžiui, Lietuvoje 27 proc. vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų ir tai vienas aukščiausių rodiklių ES. Vadinasi, kone trečdalis vaikų bent dalį vaikystės gyvena tik su vienu iš tėvų. Skaičiai būtų dar didesni, jei įtrauktume ir vaikus, gyvenančius su vienu iš tėvų ir patėviu arba pamote.

 

Šeimos įvairėjimo požiūriu esame artimi bendroms raidos tendencijoms. Tačiau šios įvairovės nėra mūsų politiniame diskurse ir tai yra reikšmingas nuo kitų skiriantis bruožas. Mūsų gerovės politikos idėjos apie tai, kaip valstybė galėtų talkinti šeimoms,  įklampintos į vadinamąsias vertybines diskusijas apie tinkamas ir netinkamas šeimas, darnias ir nedarnias, geras ir blogas šeimas. Stokojama atvirumo ir jautrumo kasdienybei, daug pastangų dedama siekiant įtempti šeimą į Prokrusto lovą.

 

Ką apie šeimos institutą kalba statistika?

 

Jei žvelgtume per demografinį lęšį, tiesa gana mažos raiškos ir tikslumo, pamatytume, kad per praėjusius daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos šeima esmingai pakito. Absoliuti dauguma tuokiasi prieš tai gyvenę ne santuokoje. Parterystės pradedamos kiek jaunesniame amžiuje, tačiau dabartinė karta tuokiasi ženkliai vėliau nei jų tėvai. 2015 m. vyrų vidutinis santuokos amžius tuokiantis pirmą kartą buvo 30, moterų – 27 metai, labai sąlygiškai galima sakyti, jog sūnūs tuokiasi maždaug 7, dukros – 5 metais vėliau nei motinos. Ketvirtadalis vaikų gimsta nesusituokusiems tėvams, o jei pridėsime tuos, kurių susilaukia vienišos mamos, tai pasieksime ir apie 30 proc. Ištuokų rodikliai Lietuvoje labai aukšti – jie stabiliai aukšti jau keletą dešimtmečių. Tuo tarpu pakartotinai partnerystės atkuriamos ženkliai rečiau nei kitose šalyse. Vis tik šie bendri rodikliai užmaskuoja reikšmingus šeimos demografinės raidos skirtumus, kuriuos fiksuojame lygindami skirtingo socio-ekonominio statuso grupes. O tai indikuoja struktūrines gyvenimo kelio galimybių nelygybes, su kuriomis susiduria žmonės.  

 

Kokie lyčių vaidmenys šeimoje ir jų įtaka santuokai?

 

Šiuolaikinėje visuomenėje dauguma moterų ir vyrų dirba profesinį darbą, tad šeimos modelis, kai moteris buvo tik „namų fėja“, o vyras – duondirbys, neturi realios atramos kasdienybėje. Tiesa, jis dar cirkuliuoja kaip kultūrinis sentimentas, todėl vyrų profesinės nesėkmės vis dar vertinamos aštriau nei moterų. Neuždirbantis vyras rizikuoja visuomenės akyse prarasti vyriškumą, tuo tarpu moters pasitraukimas į šeimos erdvę gali būti traktuojamas kaip  moteriškumo atkovojimas. Bet kuriuo atveju, dviejų dirbančiųjų šeima yra šiuolaikinės ekonomikos padiktuotas imperatyvas. Reta šeima turi prabangą pragyventi iš vieno dirbančiojo atlyginimo. Taigi, nors moterys ir įsijungė į darbo rinką (Lietuvoje jos buvo „įjungtos“), tačiau šio proceso kurį laiką lygiagrečiai nelydėjo atitinkamas vyrų įsijungimas į šeimos darbus. Moterys dirbo „antrą pamainą“, kai po darbo dienos sugrįžus namo privalėjo nudirbti ir su vaikų priežiūra, namų ūkiu susijusius darbus. Manoma, jog tai buvo vienas iš veiksnių, daugelyje šalių sąlygojusių skyrybų augimą ir gimstamumo mažėjimą.

 

Įdomu, jog pastaruoju metu kai kuriose šalyse stebima nauja tendencija, kuri sociologų įvardijama kaip „antrasis lyčių revoliucijos etapas“. Jo esmė – didesnis vyrų įsitraukimas į namų ūkio, vaikų priežiūros darbus. Tai fiksuojama aukštesnio socialinio ekonominio statuso šeimose. Būtent tokios šeimos, kaip rodo tyrimai,  yra stabilesnės, susilaukia daugiau vaikų. Kai kurie sociologai pranašauja, jog blunkanti skirtis tarp „vyriškų“ ir „moteriškų“ darbų yra naujos epochos ženklas, naujo lyčių vaidmenų šeimoje ir visuomenėje modelio era. Labai svarbu, jog šis naujas modelis žada geresnes demografines šeimos perspektyvas. Lietuvoje mes taip pat patikimai nustatėme, kad aukštesnio išsilavinimo miestų gyventojų santuokos stabilesnės. Sunku pasakyti, kiek atkartojame kitų šalių kelią, nes tam vis dar stokojame inovatyvių, patikimų tyrimų.

 

Lietuvoje šeimos samprata suprantama kaip įtvirtinta santuoka. Ar šeimos sukūrimui yra būtinas įteisinimas?

 

Nesutikčiau, kad šeima Lietuvoje suprantama tik kaip santuoka grįsti ryšiai. To kol kas nėra nei teisėje, nei kasdieniame gyvenime. Dauguma kuriančių šeimą pradeda gyventi kartu neregistravę santuokos, šiuo požiūriu esame panašūs į daugelį išsivysčiusių šalių. Skirtumas tas, kad perėjimas prie tokio šeimos kūrimo Lietuvoje įvyko sparčiai, šis modelis įsitvirtino kiek vėliau, apie 2000-uosius. Nepaisant to, dauguma žmonių nori susituokti, santuoka nėra praradusi savo socialinės ir asmeninės reikšmės.

 

Nėra jokio pagrindo būgštauti, kad santuoka nunyks ar jai kyla grėsmė. Santuoka tebėra suprantama kaip sėkmingo perėjimo į suaugusiųjų pasaulį ženklas, prieš tai įveikus studijų, perspektyvaus užimtumo, būsto įsigijimo barjerus. Šiandien tikslinga kelti kitą klausimą – kas yra tie, kurie vis dėlto nesusituokia? Tyrimai rodo, kad tai žemesnio išsilavinimo žmonės, kurių pajamos žemos, užimtumo perspektyvos miglotos, nuosavas būstas geriausiu atveju įgyjamas per paveldėjimą. Tai jauni žmonės „be perspektyvų“. Jaunoms šios grupės moterims šalia jų esantys vyrai nėra patrauklūs kaip sutuoktiniai, su kuriais būtų saugu įsipareigoti ilgalaikiam ryšiui. Todėl santuoka atidedama, susilaukiama vaikų, partnerystės išyra, galbūt sukuriama kita partnerystė. Jei paklaustume, didžioji dalis šių žmonių pasakytų, jog norėtų susituokti ir turi viltį tai padaryti. Tačiau vilčių išsipildymas yra nulemtas asmeninėmis pastangomis neįveikiamo  atotrūkio tarp santuokai keliamų sąlygų ir jų išpildymo galimybių.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: RIMGAILĖ DIKŠAITĖ, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

Peržiūros: 469

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti