Valstybė ant melo pamatų

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.50 (2 Votes)

Valstybė ant melo pamatų 

Paskelbta: 2017-03-14 11:21 Autorius: ekspertai.eu

Žurnalistas ir leidėjas Povilas Masilionis. Nuotr. facebook.com

Žurnalistas ir leidėjas Povilas Masilionis. Nuotr. facebook.com

Specialiuoju liudytoju tapusio knygų leidėjo mintys

Šių metų kovo 8-osios rytas mums nežadėjo nieko blogo. Priešingai: UAB „Mūsų gairės“ direktoriaus kabinete Vilniaus spaudos rūmuose vazoje puikavosi tulpės, ant stalo – atidaryta dėžutė saldainių ir kavos puodeliai laukė besirenkančių akcinės bendrovės darbuotojų. Ruošėmės pasveikinti koleges su Tarptautine moterų solidarumo diena. Ir staiga į kabinetą su filmavimo kamera įsiveržia vienuolika (tai vėliau mūsų darbuotojai suskaičiavo!) teisingumo sargų – su policininkų uniformomis ir be jų, su pistoletais ir be jų. Vienas ėmė skaityti Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato nutarimą daryti kratą. Esą Uždarosios akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidykla „Politika“ išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Galinos Sapožnikovos knygą „Kto kogo priedal: kak ubivali Sovetskij Sojuz i čto stalo s temi, kto pytalsia jego spasti“, o tai jau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1702 straipsnio 1-osios dalies pažeidimas. Todėl krata darytina neatidėliotinai, nes „nustatyta, kad leidykla persikraustė kitu adresu“ (tik į kitą akcinės bendrovės kambarį tuose pačiuose Spaudos rūmuose, – P. M.), „o galimybės kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją nėra“ (keista: kuo susijęs persikraustymas į kitą kabinetą su kreipimusi į teisėją? – P. M.). Jei į teisėją galima ir nesikreipti, kam tada Seimas yra priėmęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 145-ąjį straipsnį, kuriame aiškiai pasakyta: „Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi!“

Leidžiantį daryti kratą nutarimą pasirašė Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato vyr. tyrėja Olga Kudriašova. Tame nutarime kalbama ir apie minėtosios knygos tiražo bei dokumentų, kurie „reikšmingi ikiteisminiam tyrimui“, poėmį (buvo išvežtas ir leidyklos kompiuteris, – P. M.), nors, kaip tvirtina Baudžiamojo proceso kodekso 147 straipsnis, poėmis irgi „daromas motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.“ Todėl nebesuprantama, kam tada Lietuvoje reikalingas Seimas ir jo priimti įstatymai, jei jie visiškai nevykdomi?

Apie vidurdienį baigus kratą, kurios metu mūsų sandėlyje buvo išplėšyti ir kitų knygų, nesusijusių su Galina Sapožnikova, pakai, man įteikiamas – kartu su kratos protokolu – Vilniaus apylinkės prokuratorės Vitos Gedvilienės nutarimas apklausti „Povilą Masilionį“ specialiuoju liudytoju, nes „buvo išspausdinta ir pasiruošta išplatinti „Komsomolskaja pravda“ (žurnalistės?) Galinos Sapožnikovos knyga, kurioje atvirai neigiama SSSR vykdyta agresija Lietuvos atžvilgiu, neigiami Sausio 13-osios įvykiai.“

Apie savo apklausą Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate nekalbėsiu, o poziciją dėl Galinos Sapožnikovos knygos leidimo lietuvių kalba esu išdėstęs išleistos knygos „Išdavystės kaina: kaip buvo žudoma Tarybų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją gelbėti“ pratarmėje „Leidėjų žodis“. Nors didžioji dalis knygos tiražo kratos metu buvo konfiskuota, tačiau internete, kiek teko girdėti, jau plinta knygos kopijos, todėl norintieji galės susipažinti ir su leidėjų pozicija, ir su pačios knygos turiniu. Susipažinti ir susidaryti savo nuomonę.

Šių eilučių autoriaus nuomonė daugiau negu aiški: tiek 1991 metų sausio įvykiai, tiek tų pačių metų liepos 31-osios Medininkų žudynės sąmoningai nesistengiamos objektyviai ištirti: paslaptingai dingsta dokumentai, oficialioms versijoms nenaudingi liudininkų parodymai, o nuo 2000-ųjų metų, Seime priėmus konservatorės-krikdemės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtą Baudžiamojo kodekso papildymą 1702 straipsniu, iš viso darosi problematiška kalbėti tomis temomis. Bet kalbėti reikia, nes negalima pastatyti laisvos demokratinės valstybės ant melo pamatų.

2012-aisiais metais, surinkęs gausią informacinę medžiagą, „Laisvame laikraštyje“ išspausdinau tiriamosios žurnalistikos straipsnį „Kokia spalva politikos jūroje: 1991 metų sausio 13-oji baudžiamosiose bylose“, kuris vėliau publikuotas mano „nešukuotos publicistikos“ knygoje „Gyvenimo gabalai“. Tame straipsnyje buvo tokios išvados:

1. Naujoji Seimo koalicija turėtų panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (…) 1702 straipsnį, draudžiantį net diskusijas mūsų artimos praeities temomis.

2. Lietuvos generalinė prokuratūra privalėtų atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-2-1999 (vadinamųjų perversmininkų bylą, – P. M.), paaiškėjus naujoms aplinkybėms (iš keturių BPK 444 straipsnyje nurodytų aplinkybių net trys „tempia“ į tą pusę).

Deja, nei buvusioji Seimo koalicija, nei Generalinė prokuratūra nesivargino išsklaidyti visuomenėje stiprėjančių abejonių Sausio 13-osios įvykių, kaip ir Medininkų žudynių, tyrimo objektyvumu, nors, pavyzdžiui, apie pastarąjį „tyrimą“ laikraščio „Karštas komentaras“ redaktorė Giedrė Gorienė parašė, o kita mūsų leidykla – „Gairės“ – išleido net knygą „Nusikaltimas valstybės vardu“ (V., 2014).

O tauta tyli, bijo protestuoti. Kyla įspūdis, kad Lietuvoje, emigravus iš jos aktyviausiai visuomenės daliai, jau beveik niekam neberūpi, kad mes pradėjome statyti ir tebestatome valstybę ant melo pamatų. Todėl tegu kaip priesakas mums, dar likusiems Lietuvoje aktyvesniems piliečiams, nuskamba arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus raginimas iš Seimo tribūnos šių metų Kovo 11-osios minėjime: „Laisvę reikia statyti ant tiesos (paryškinta mano, – P. M.), dorybių, ypač meilės ir pagarbos žmogui, uolos“. To kaip tik ir pasigendame nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Ir dar stebimės, kodėl bėga iš jos žmonės.

Prieš kažkiek metų dar buvo viltis – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau kai ji susigiedojo su Vytautu Landsbergiu, gero nebelauk! Matydamas tai, 2015-aisiais metais pasiunčiau Prezidentei savo „nešukuotos publicistikos“ knygą „Gyvenimo gabalai“ ir satyrinių eilėraščių knygelę „Išsovietintoj Lietuvoj“, mandagiame įraše pirmojoje prašydamas pažvelgti į Lietuvą ir iš kitos pusės. Deja, jokios reakcijos nesulaukiau, nors prezidentūros darbuotojai ne kartą viešai gyrėsi, kad reaguoja į kiekvieną piliečio laišką.

Po kelių mėnesių parašiau ir „Laisvame laikraštyje“ išspausdinau analitinį straipsnį „Vytauto Dalios dalia, arba Prezidentės metamorfozės priežasčių beieškant“ (šis straipsnis gal dar tebeplaukioja, jei nepašalintas, interneto platybėse, – P. M.).

Po tos publikacijos šnekėjausi su viena žurnaliste, turinčia ryšių prezidentūroje. Užsiminiau, kad šiandienėje Lietuvoje beveik niekas nebereaguoja į problemines publikacijas, tačiau žurnalistė užtikrintai pasakė: „Šiuo atveju reakcija bus!“ Nejaugi ši reakcija – ikiteisminis tyrimas už išleistą Galinos Sapožnikovos knygą ir specialaus liudytojo (kol kas!) statusas?

Dalį knygos „Išdavystės kaina“ tiražo išdalinau draugams ir pažįstamiems nemokamai, nes knygynai, į kuriuos iki šiol kreipėmės, pabijojo paimti jas platinti. Viena knygyno direktorė vis tiktai prasitarė, kodėl tokių knygų neima: pastaruoju metu pradėta tikrinti knygynus, ar nėra juose įtartinų leidinių, o kelios knygos net buvo nuimtos nuo prekystalių. Štai kokia ta demokratija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje! Gal ir vėl teks leidėjams sugrįžti į tik prosenelių prisiminimuose gyvus knygnešių laikus? Gal…

Kai baigiau rašyti šias eilutes, radijas pranešė: dar daugiau nuslinko Vilniaus Gedimino pilies kalno šlaitai! Nejaugi jau tiek daug melo ir neteisybės prisikaupė šiandienėje Lietuvoje, kad ėmė griūti net pasaulinius karus ir visokias svetimųjų invazijas atlaikęs Gedimino pilies kalnas?

Povilas Masilionis

P. S. Knygų konfiskavimas, žinoma, atsilieps mūsų mažytės akcinės bendrovės finansinei būklei. O čia dar laukia – gerokai didesnės – būsimojo teismo išlaidos. Todėl siūlau Jums, mielieji skaitytojai, simboline kaina (po 5 eurus) pirkti „specialaus liudytojo Povilo Masilionio“ dar likusias nuo pardavimo knygas:

1. „Sukryžiuotų kalavijų karalystėje“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 1999.

2. „Rasota akmenų tyla“. Eilėraščiai, parodijos. V., Gairės, 2009.

3. „Gyvenimo gabalai“. Nešukuota publicistika. V., Gairės, 2014.

4. „Išsovietintoj Lietuvoj“. Satyros. V., Gairės, 2015.

El. p.: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Telefonas: 868 691 211

 

Keli susiję:

 

Pradėtas tyrimas dėl TSRS agresijos neigimo leidinyje, įvykdytos kratos, kiti būtini procesiniai veiksmai  

 

Audrius Butkevičius: „Mes sugadinome rusams paveiksliuką“   

 

Peržiūros: 832

Komentarai   

+4 # Dalia Marija 2017-03-15 15:50
Melo fenomeną 20 a 7ame dešimtmety tyre JAV psichiatrai - štai ilgalaikių mokslinių tyrimų išvados: Melas kenkia ne vien apmeluotiesiems, kurie neteisingą informaciją laiko teisinga, bet kenkia ir meluojantiems, sutrikdydamas realybes suvokimą giliausiuose asmenybes sluoksniuose,
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+3 # logika 2017-03-15 21:47
nesinaudoja daBartine "suderinta" su psichiatrais pirmiausia valdzia-psichiatrija veikia daugiau nei sovietmeciu-aisku poetu ,buvusiu disidentu dar nesodina
bet naujus kovotojus uz tiesa(ne koki mela)persekioja ir stabdo
va kam veikia visos strukturos is biudzeto-gaudyti laisvamanius.patriotus ir paralyzuoti ju veikla-"laisvoj Lietuvoj"
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # Zenonas Priekuliškis 2017-03-16 09:31
Kas pasikeitė nuo SSSR laikų? Pradžioje pademonstravo, kaip reikia viską griauti ir vogti. Dabar duoda leidimus statyboms, žmogus pasistato, galimai davė per mažai, nepasidalijo - reikia griauti. Į banką 10 m. mokėjau kaupiamąjį draudimą įnešiau 15 000Lt Reikia atsiimti tegaunu 10 000Lt. Atsakymas - džiaukis, kad dar tiek gavai. Teismuose "vsio zakonno". Pasirodo yra slaptas nurodymas, kad prieš bankus nelaimėtumėm. O kiek sugaišta laiko, mano, teisėjų ...Taip ant melo ir statoma Lietuvėlė. Epizodų turiu sočiai, dar baisesnių. Mano tel. 8 662 33770.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti