Vaikų atiminėjimas Norvegijoje su lietuvių pagalba?

Peržiūros: 2024
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (1 Vote)

Rezidentūros ir rezidentai: vaikų atiminėjimas Norvegijoje – su lietuvių pagalba? „Landsbergistano“ šalies filialas

 

Kristina Sulikienė

Nuotr. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas, Vytauto Landsbergio brolis Gabrielius Žemkalnis (rezidentūra Australijoje) ir Daina Bogdanienė (Norvegija)

 

Kai Lietuvos piliečiai sugalvoja vykti į svečius kraštus, jie nieko nežino apie tuose kraštuose veikiančią Lietuvos „rezidentūrą“.

 

Lietuviai, su savo dainuojančia revoliucija, atmiešta „senelių surūdijusiais šautuvais“ bei neįsigytais Izraelio ir Amerikos ginklais, kurie liko kažkur minty, ir paskui buvo suaukoti mainais už nusavintus kelis milijonus dolerių (vienas sandoris prasmego JAV, o kito sandorio pinigus – konkrečiai, norvegų suaukotus, pasiėmė Vytautas Landsbergis, ir neva įkūrė fondą), net nepagalvojo, jog sena struktūra, kai kiekvienoje svečioje šalyje kiekviena valstybė, gali tai būti netgi Kuveitas, yra įkūrusi savo rezidentūrą, niekur nedingo.

 

Tūlas pilietis net nežino, ką reiškia žodis „rezidentūra“ ir kas yra „rezidentas“.

 

Na pavyzdį galiu pateikti: štai Lietuvoje metų metais gyvena toks švedas Jonas Ohmanas. Kad pateisintų savo veiklą, ir imituotų, jog kažką čia veikia, jis nusipirko kamerą, pabandė filmuoti, ir kuria filmus.

 

Kartais visai neblogus. Kartais drįsta netgi mūsiškių režisierių filmus kritikuoti.

 

O iš tiesų šis žmogus yra paprasčiausias Švedijos ir dar kitų valstybių rezidentas.

 

Dabar tos rezidentūros tikslas – įpūtinėti karo ugnį Ukrainoje, tai Jonas Ohmanas organizuoja „paramą“, kartais milijardinę, o viešai teigia, jog čia babytės viską suaukojo.

 

Tai čia karinės rezidentūros veikla.

 

Kitokia rezidentūra būna kontroliuoti žmones.

 

Švedijoje nuo seno gyveno Arkadijus Vinokuras. Jie su J.Ohmanu pažįstami. Vinokuras teigia, jog jis tarnavo kažkur ar tik ne Izraelio pajėgose.

 

Suomijoje „rezidavo“ Laima Lavastė. Vėliau ji Lietuvoje tapo pagrindine „Tobulosios Motinos“, kurią ji savo knygoje pakrikštijo  tiesiog „Kale“ gynėja, guodėja ir apologete.

 

Vadinasi, gavo naujas užduotis Lietuvoje, ir turėjo „pridenginėti“ kažkokius stambius veikėjus čia.

 

Beje, toks sutapimas, jog velionis „tobulas nepedofilas“ su irgi velioniu draugu Frančesku skrisdavo į „verslo keliones“ į…Suomiją.

 

Nors tai tik sutapimai, ir Frančeskas, kurį atpažino pedofilų neprievartauta mergaitė, nusišovė praėjus 3 dienoms po pedofilų neprievartautos mergaitės tėvo lavono radimo, tačiau Suomija, kaip matome, rišo visus šiuos herojus.

 

O kaipgi yra su Norvegija?

Pastaruoju metu Norvegija garsėja kaip kraštas, šaltakraujiškai grobiantis vaikus. Nesvarbu, ar tai būtų lietuviai, latviai, ar savi piliečiai.

 

Pamenu, viena jauna gydytoja, pasibaisėjusi lietuviška alga 1200 litais, išvyko karjeros siekti Norvegijon.

 

Po mėnesio grįžo išplėstom akim. Susitikau ją parduotuvėje, sakau na ir ką, mano gabioji gydytoja? Kas ten nutiko? Sako, dievulėliau, ateina pas mane norvegai tėvai ir jiems reikia antidepresantus išrašinėti: jie dreba, jie bijo – net ne tarnybų, o savo vaikų, nes vaikams yra užrašyti telefonai, kuriais jie gali dieną naktį skambinti, jeigu tėveliai ne tokiu žvilgsniu pasižiūrės.

 

Tai pagalvojau, pasakoja gydytoja, – po penkerių metų mano vaikai atidarinės duris koja, ir aš nieko negalėsiu jiems padaryti? Ačiū, nenoriu – susikrovėme daiktus ir bėgome iš ten, pasakoja ne pagal specialybę dabar farmacininke dirbanti labai gabi gydytoja, kuriai apylinkės poliklinika buvo pasiūliusi po 11 metų studijų „net“ 1200 litų algą – tiesa, eilės pas šią gydytoją ir padėkos per trumpą laiką bylojo, jog medikė labai gabi.

 

Gabių nereikia. O gabūs ir kitur suvokia tuos reiškinius, kurių mūsų politikai, visuomenininkai, suvokti net nenori.

 

Tačiau grįžkime prie „rezidentūros“.

 

Norvegijoje negali būti taip, kad ten nebūtų buvusi įkurta arba nuo senų laikų nebūtų egzistavusi „rezidentūra“.

 

Vis tiek milijonai neišeina man iš galvos, kur Vytautas Landsbergis ne ginklams išleido, o fondui.

 

Turėjo būti kažkoks jo žmogus, kuris turėjo tvarkyti šituos reikalus.

 

Ieškau ryšių. Matau Dainą Bagdonienę, gyvenančią jos pačios žodžiais tariant jau 25 metus (taigi, atvyko…1990aisiais!), bet negaliu niekaip suvesti su V.Landsbergiu.

 

Delfiuose rašo toks Ramūnas Bogdanas, o Rūta Janutienė rašo savo knygose apie V.Landsbergį, jog R.Bogdanas buvo „Tatos“ arba „dėdulės“ dešinioji ranka.

 

Susirandu interneto platybėse Norvegijos lietuvių diskusijas.

 

Tai ten yra dvi stovyklos: už vaikų atiminėjimą ir prieš.

 

D.Bogdanienė palaiko vaikų atiminėjimą.

 

Dalyvavau TV laidoje apie vaikų atėmimą Norvegijoje, vėliau TV laida visa buvo išversta į norvegų kalbą. Iš lietuvių kalbos, 3 valandos. Vietos lietuviai įtarinėja Dainą.

 

Tačiau įrodymų neturiu, nepagautas už rankos – ne vagis.

 

Ieškau kažkokių įrodymų, ką ji pati mano apie vaikų atėmimą.

 

Bingo!

 

Labai platus pasisakymas, kaip ji pati suprantanti norvegus, kokios jie aukštos kultūros: ir kaip jai pačiai kartą grasinosi tie „aukštos kultūros“ asmenys iškviesti vaikų teisių apsaugą.

 

Daina Bogdanienė, facebook com:

 

„Labai reikalinga diskusija. Mano vaikai jau suaugę, bet atsimenu vieną atvejį prieš 25 metus, kai buvau ką tik atvažiavusi į Norvegiją. Su vaikais pakvietė žmonės į savo hytta. Mažiukas nei iš šio, nei iš to užsiožiavo ir nudrožė per kalnus (jam buvo 4 metai). AŠ išsigandusi iš pasko – dar nukris, susižeis. Sučiupau – ėmė rėkti. Nežinojau nei ką daryt, supurčiau iš visų jėgų stipriai.

 

Norėjau bet kokia kaina tą jo rėkimą sustabdyt. Šeimininkai, kurie pakvietė į hytta – žmona lietuvė, vyras norvegas – viską matė. Kai su nurimusiu sūnumi grįžau, mačiau visiškai persimainiusį to vyro veidą.

 

Moteris pasivedėjo mane į šalį ir pasakė: „Niekuomet to nedaryk. Vaiko skriausti negalima niekada. Mano vyras norėjo skambinti vaikų teisėms, vos atkalbėjau.“

 

Pamoką išmokau visam laikui. Sau niekada neatleidau, bet supratau, kad mes abu – ir mažylis, ir aš – buvome išsigandę – nauja aplinka, nežinojome, kaip elgtis.

 

Skirtumas tas: jis vaikiukas, aš – suaugusi.

 

Aš jį čia atvežiau, mano pareiga saugot jį ir ramint, o ne pykt ant jo. Tvardytis privalau bet kokiomis sąlygomis. Vaikai išgyvena, jiems baisu, bet jie nemoka pasakyti, kas blogai, todėl pyksta, ožiuojasi. Reikia kantrybės. Taip vaikai auklėja ir mus. Ne tik mes juos“, – teigia Daina Bogdanienė vienoje diskusijoje.

 

daina

 

Deja, Norvegijoje dirbantys lietuviai, kurie yra „kitoje“ barikadų pusėje, negu Daina, ir nepalaiko vaikų atiminėjimo, tuo labiau, netiki, jog pati Daina tokia šventa, ir tokie išpuoliai prieš savus vaikus nepasikartojo niekada – jeigu buvo įpratusi purtyti, tai gal vėliau purtydavo ne prie visų – juk „pamoką išmoko“, svarsto:

 

„O kas, jei tą kartą tas norvegas būtų paskambinęs? Jei būtų iš jos atėmę vaiką? Kaip ji tada samprotautų? Kad taip jai ir reikia? Kad vaikelis augs geresnėje ir saugesnėje aplinkoje?“

 

Beje, sklinda tokie gandai, jog Norvegijos lietuviai bijo D.Bogdanienės, nes ji yra labai įtakinga: ji dirba netgi Darbo inspekcijoje! Vadinasi, turi teisę ir pareigą kontroliuoti tuos pačius lietuvius. (Vadinasi, turi lygiavertį statusą su norvegais – o ką aš jums sakiau apie rezidentus? Jie turi būti būti įsitvirtinę, „reziduoti“, gyventi, dirbti, kad galėtų vykdyti savo pagrindinę veiklą, kuriai jie yra „atsiųsti“.)

 

Susidaro įspūdis, jog tai ir yra daroma: dėl verčiamų laidų į norvegų kalbą vien su tikslu, kad Aistė Ramoškienė niekada nebematytų vaikelio, tai nepagautas ne vagis, tačiau dėl skundų ne vienas ir ne du lietuviai guodėsi, jog jie buvę apskųsti.

 

Apie paskutinį apskundimą papasakojo vaikus praradusios mamos: dabar, nors esanti vaiko auginimo priežiūros atostogose, esą buvo apskųsta lietuvė vertėja Neringa Ozolina, pati 4 vaikų mama.

 

Ji kaltinama neva sumaišiusi privačiuosius ir viešuosius interesus. Skundo pagrindas – bloga, nes padeda į bėdą patekusioms mamoms, paguodžia, gal per galvą paglosto, kai niekas nemato. Neva reikia būti tokiems, kaip tie norvegai iš Dainos pasakojimo – kuo greičiau skambinti į nuostabiąją vaiko teisių apsaugos tarnybą, jeigu dar po teismo matai, kad mama verkia.

 

Matyt, Neringa Ozolina nesutiko bendradarbiauti su Barnevernet ir teikti informaciją apie tolimesnę mamų emociną būklę, todėl ir sulaukė tokio skundo.

 

Pačios Neringos Ozolinos pakalbinti nepavyko, nes ji buvo išvykusi atostogų į Egiptą.

 

Tačiau, kol ji buvo Egipte, kita matyt su Barnevernet „dirbanti“ lietuvė vertėja sugebėjo tiek „apdirbti“ Gražinos Leščinskienės pasamdytą psichologą, kad jis atsisakė vertinti Gražinos ir jos pagrobto ir nelegaliai iš Švedijos pargabento sūnaus santykius ir emocinę būklę, jiems būnant kartu.

 

Interneto diskusijose viskuo buvo vėl kaltinama Egipte esanti N.Ozolina (nors ji juk vaiko priežiūros atostoge – tai prie ko čia ji?), kuri pažadėjo duoti išsamų interviu, kai tik grįš iš atostogų ir susigaudys, kokios intrigos vyksta.

 

Tačiau, teigia atimtų vaikų mamos, ne pirmas kartas, kai įtariame Dainos Bagdonienės ranką – nes, kaip matome iš jos pasidalijimo facebook.com, ji palaiko norvegų politiką, kad „vaikas auklėja tėvus, o ne tėvai vaiką“.

 

Jeigu paklaustum vos 4 kursus baigusio pradedančio psichologo, ką reiškia, kai vaikas vadovauja šeimai, tai toks psichologas atsakytų, jog tėvams „ne visi namie“, ir jiems būtina eiti į tėvystės įgūdžių kursus. Jog tai rodo tėvų kaip asmenybių nebrandumą, jeigu jie leidžia, kad šeimoje vadovautų vaikai.

 

Beje, Lietuvoje tėvai būtent gauna pastabų iš socialinių darbuotojų, jeigu leidžia, kad vaikai jiems vadovautų.

 

Ar tikrai geresnė sistema yra Norvegijoje – o gal ten yra nebrandi ir nesuaugusi visuomenė, kuri tarsi tas vaikas iš to pavyzdžio nori mus, tėvus – mes juk esame brandesnės civilizacijos, ir aukštesnės kultūros, atstovai -, auklėti? Susimąstykime.

 

Juk kai Lietuvoje klestėjo rašto kultūra,  kai prieš tai jau  buvo sukurtos genčių vadų valdymo sistemos, kurios perėjo į valstybės valdymo santvarką nuo jūrų iki jūrų, Norvegijos vikingai visi barzdoti ir nesiprausę siautėjo po jūras ir marias, plėšė, žudė, ir grobė turtą ir žmones.

 

Ne ką geriau jie ir dabar atrodo: nemoka „pasigaminti“ savo sveikų vaikų (kalbama, jog Norvegijoje daug vaikų su Downo sindromu – nes gimdoma labai vėlyvame amžiuje), todėl grobia sveikus lietuviukus, latviukus ir rusiukus.

 

Iš juodukų grobti vaikus nustojo po to, kai vienas juodukas pasiaukojo ir vardan visos savo bendruomenės tiesiog užmušė 4 BV darbuotojus.

 

Po to laiko juodukas sėdi kalėjime, o BV nebeatiminėja iš juodukų vaikų.

 

Paskutinė istorija iš viso labai baisi: 15-metė atimta mergaitė sąmoningai nužudė BV socialinę darbuotoją, nes taip suvokė savo pareigą, ir išsivadavimą.

 

Pilni laikraščiai ir internetas siaubingų, suluošintų vaikų gyvenimo istorijų.

 

Tačiau lietuviai pasidalinę į kelias stovyklas: vieni nesikiša, kiti kovoja, ir kitiems kovoti padeda, o treti – „Landsbergistano“ rezidentūra – visomis išgalėmis dirba Norvegijai ir joje sukurtai vaikų prekybos linijai.

 

Ką jau padaryti, jei „rabota takaja“ – rezidentas yra rezidentas.

 

Kaip kad Jonas Ohmanas: nors jo remiami batalionai jau teisiami teismuose dėl nusikaltimų žmogiškumui, rezidento Rytų Europos karo reikalams darbas tiek susukęs smegenis, jog nebegali sustoti.

 

Tas pats ir su rezidentūra Norvegijoje: nors patys norvegai jau geria antidepresantus, ir nežino, kur jiems emigruoti – ir nesijuokite, kai kurie dėl švelnesnės politikos vaikų ir šeimų atžvilgiu mąsto apie Lietuvą! – tokios rezidentės, kaip aukščiau minėtoji, toliau verda smalą ir trukdo šeimoms kovoti dėl vaikų.

 

Ir iš tikrųjų: jeigu tada tie hyttos savininkai tikrai būtų paskambinę dėl Dainos Bogdanienės aprašomo grubaus poelgio su savo vaiku – gal ji visiškai kitaip kalbėtų?

 

O geriausiai sutrikusį Norvegijos lietuvių požiūrį į save pačius demonstruoja vienos lietuvių bendruomenės pirmininkės raštas: jog jie, Norvegijos lietuviai, atsiriboja nuo lietuvių, kurie peikia Norvegiją dėl vaikų atiminėjimo.

 

Šitas bruožas, kai lietuvis atsiriboja nuo lietuvio, ir dar blogiau – padeda atiminėti savo tautiečius vietos valdžiai ir privataus žmonių prekybos biznio atstovams – rodo, jog į Norvegija išvažiavo anaiptol ne Tautos Žiedas, o runkelių runkeliai- kurių mentalitetas artimas barbarų, barzdočių mentalitetui arba jo nebuvimui.

 

Ir tas dalykas, kad Norvegijoje kaunasi kelios lietuvių stovyklos, rodo, jog vis tik ten yra išvažiavę ir aukšto intelekto ir aukštos moralės bei kultūros žmonių, kurie suvokia, jog žmonių prekyba – tai nusikaltimas, o nepalaikyti žmogaus, kai iš jo atima šeimą – yra nužmogėjimas, ir nieko bendro su tariama „aukštesne Norvegijos kultūra“ neturi.

 

Mafijozai irgi, kai galingi, tuo metu jie vaidina „labai  aukštą kultūrą“. Kai po vieną – jie silpni.

 

Įdomu ir tai, jog vietos lietuviai, tiesa, su didel baime kuždasi, jog niekas nežino, ką šio rašinio herojė, dirbanti Norvegijos valstybinėje įstaigoje, yra baigusi, ir ar jos diplomas, jeigu tokį netyčia turi, yra nostrifikuotas: juk atvažiavo tai sovietmečio pabaigoje? O sovietmečio diplomus net lietuvoje reikėjo nostrifikuoti?

Komentarai   

+6 # uz 2017-01-16 11:51
premija Lansbergis-pazadejo ...
Ohmanas dsirba darba savo saliai isiterpes tarpe musu-panasiai kaip pirmo filmo herojus -svetimas tarp savu ir atvirksciai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # valstybininkai 2017-01-17 09:43
nusipelne TSRS zvalgai Lansbergiai ir toliau verbuoja komunistus -ju atzalas korumpuotam salies valdymui-atsidekota Laisves premija,sekanti premija bus tikram oficialiam komunistui
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti