Naujas “Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Kaip išspręsti Europos svarbiausią demografinę problemą gimstamumo deficitą

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.50 (1 Vote)

Naujas “Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Kaip išspręsti Europos svarbiausią demografinę problemą – gimstamumo deficitą

 

 

Vitalijaus Balkaus įvadas: Visi mes kone kasdien skaitome, kad lietuvių tauta – mirštanti tauta. Didžiulė emigracija, bet ir labai mažas gimstamumas, veda mus, skaitančius šias liūdnas žinias, į depresiją, o ateities kartas į išnykimą. Beje, kad ir kiek mes mėgstame murkdytis pesimizme, reikia pripažinti, kad mirštančios tautos fenomenas yra bendras ne tik visoms Europos tautoms, bet ir visoms turtingosioms šalims. Visos 35 pasaulio turtingiausios šalys, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), eina ta pačia demografinio išnykimo kryptimi – išskyrus Izraelį. 

 

Tai reiškia, kad viena valstybė, viena visuomenė, panaši į mūsų, surado tinkamą sprendimą šiai grėsmingai problemai. Tu man atkreipei dėmesį į šį įdomų faktą ir pasiūlei aptarinėti Izraelio sėkmės formulę. Tai, kaip ten iš tikrųjų yra Izraelyje. Koks pas juos gimstamumas? 

 

Algis Avižienis: Pradžiai žiūrovams siūlau pažiūrėti į sekančią lentelę, rodančią Izraelio gyventojų skaičiaus augimą nuo tos valstybės įkūrimo pradžios:

 

1948 – 880 000 gyventojų

1950 — 1 mln. 

1960 — 2 mln.

1970 — 3 mln.

1980 — 4 mln.

1990 — 4,9 mln.

2000 — 6,3 mln.

2010 — 7,8 mln.

2013 — 8,1 mln.

 

Štai jau praeitais metais, šios šalies gyventojų skaičius jau siekė 8,5

mln, o tai yra 10 kartų daugiau nei 1948 m. Žinoma, nemažą dalį šio prieaugio Izraelis pasiekė skatindamas žydų imigraciją. Bet paskutiniu metu lemiamą įtaką turi aukštas gimstamumas. Palyginkime tai su mūsų šalies demografine dinamika, kur dominuoja ryškios mažėjimo tendencijos.

 

Iš šių 8,5 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra žydai, o likusieji arabai, kurių gimstamumo rodiklis tik nežymiai aukštesnis nei pirmųjų. Izraelio metinis gyventojų prieaugis (1,9 proc.) yra tris kartus didesnis nei EBPO šalių vidurkis. Izraelio vaisingumo koeficientas yra pats aukščiausias EBPO šalių tarpe. Šioje šalyje viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo tris vaikus. EBPO vidurkis yra 1,7 vaikai vienai moteriai. Pasak demografų, tam, kad gyventojų skaičius nepradėtų kristi, ir visuomenė nesenstų, vienos moters vaisingumo koeficientas turėtų siekti 2,2.

 

Kodėl toks skirtumas? Ekonominiu/socialiniu požiūriu Izraelis yra labai panašus į Vakarų Europos šalis. O be to, kone pusė izraeliečių yra kilę iš Europos, tame tarpe daug iš Lietuvos. Aišku, kad skirtumą lemia kitoks mąstymas, kitokios vertybės. 

 

V. Balkus: Tai gal čia lemiamą įtaką turi sionizmo ideologija, žydų analogas į europiečių nacionalizmą? Sionizmas yra gajus, o nuolatinė karinė įtampa šiame regione gal verčia žydus susitelkti, aukotis bendram reikalui ir išlaikyti stiprią, demografiškai dinamišką visuomenę.

 

A. Avižienis: Taip, sutinku, kad sionizmas pozityviai veikia tokias nuotaikas. Izraelyje pavyko išvengti to kraštutinio individualizmo, kuris taip yra paplitęs Europoje, ypač Vakarų Europoje. Juk išsilavinusiam europiečiui dabar vaikų auginimas dažnai atrodo kaip našta, kuri susiaurina jo galimybes realizuoti save ir mėgautis gyvenimo malonumais. Pagal statistiką, apskaičiuojama, kad vieno vaiko auginimas reikalauja nuo 20 iki 30 proc. visų šeimos finansinių pajamų. Daugeliui europiečių, susirūpinsusių neprarasti progos pasidžiaugti gyvenimu, vaikas gali atrodyti kaip nereikalinga našta. 

 

Taip, čia reikia vienijančios idėjos, kuri sušvelnintų europiečių asmeninį egoizmą. Kai Europoje nacionalizmas buvo gajus, kiekviena valstybė rūpinosi savo demografiniu prieaugiu, kad neatsiliktų nuo kaimynu konkurencinėje kovoje. Gimstamumas – tai juk vienas iš valstybės saugumo elementų. Senstančios visuomenės silpnėja, ne tik ekonominiu požiūriu, taip pat ir gynybinio saugumo atžvilgiu. Tada kai Europoje nacionalinės idėjos buvo gajos, senstančių visuomenių problema nebuvo tokia aštri kaip mūsų laikais.

 

Kai kas galėtų papriekaištauti, kad ne idėjose čia esmė, o piniguose. Skeptikai sakytų: šeimoms reikia finansinės paramos, o ne idėjų. Taip, bet valstybės finansinė parama šeimoms labai brangiai kainuoja. Pažiūrėkime į tos pačios EBPO statistiką. Europoje, ten kur daugiausiai valstybės skiria paramą vaikų gimstamumui skatinti, ten ir aukščiausi gimstamumo rodikliai, nors jie, kaip jau minėjau, visi yra nepakankami. Štai, kai kurios Šiaurinės Europos valstybės kaip Švedija skiria iki 4 procentų BVP demografiniams rodikliams pagerinti, ir ten vaisingumo koeficientas yra artimas 2 vaikų vienai moteriai. O Pietinėje Europoje, kur šeimoms vaikus auginti skiriama tik apytikriai vieną proc. BVP, vaisingumo koeficientas yra iš ties katastrofiškas; jis arti vieno vaiko vienai moteriai. Pastaruoju metu pranešama apie itin drastišką gimstamumo smukimą Portugalijoje, Ispanijoje ir Italijoje.

 

Pažiūrėkime, kaip sunku Lietuvoje yra pasiekti 2 proc. BVP paramą krašto apsaugai. Juk to reiklauja NATO ir mūsų sąjungininkai. O čia gimstamumui paskatinti reikėtų 4 proc. ir daugiau, kad pasiektumėm matomą rezultatą. Taigi, ponai skeptikai, svarbiausia yra sukurti palankias nuotaikas visuomenėje aukotis finansiškai. Ir dar pridėčiau smarkiai aukotis, vardan mūsų ateities. Tai visgi čia yra idėjų klausimas. Visuomenė turi matyti prasmę tokioms stambioms investicijoms į valstybės ir tautos ateitį.

 

V. Balkus: Taip, sutinkame, kad sionizmas yra vienas iš tų veiksnių skatinančių visuomenės solidarumą, norą pasiaukoti bendram reikalui. Bet pats anksčiau minėjai ir dar vieną galingą veiksnį – žydų religiją. Ar Judaizme yra kokių nors moralinių įstatymų, raginančių tikėjimo brolius daugintis? 

 

A. Avižienis: Be abejo, žydų šventame rašte Dievas liepia savo išrinktąjai tautai būti vaisinga, daugintis, pripildyti žemę ir ją valdyti. Bet atkreipkime dėmesį į esminį skirtumą tarp Judaizmo or Krikščionybės. Pirmiausia pripažinkime, kad religijos – tai juk be galo svarbūs veiksniai, formuojantys žmonių mąstymą, vertybes ir gyvenimo tikslus. Juk Europoje mąstymą, kultūrą ir žinias kone pusantro tūkstančio metų valdė Romos Katalikų Bažnyčia. Tapyba, skulptūra, architektūra, muzika ir literatūra žymia dalimi buvo skirti Katalikų tikėjimo skatinimui. 

 

O šio tikėjimo dėsniai – universalūs. Kitaip sakant, katalikų tikėjimas bando savo tikėjimą išplėsti po visą pasaulį ir įtraukti visą žmoniją į vieną tikėjimo bendruomenę. Todėl katalikai įsikūrė būtent Romoje, kad galėtų tęsti senosios Romos susivienijimo tradicijas. Todėl Romos Katalikų Bažnyčia remia Europos Sąjungos projektą. Todėl dabartinis Popiežius taip aktyviai skatina atvirų durų politiką imigrantams iš Šiaurės Afrikos ir arabų šalių. Šie veiksniai tariamai padeda suvesti žmoniją į vieną bendriją, naikina valstybines sienas, užgožia nacionalines idėjas, o to Katalikų Bažnyčia seniai siekia. 

 

Priešingai nei europiečiai, žydai nesiekia įsilieti į stambias daugianacionalines valstybes. Jų aukščiausias tikslas nėra visa žmoniją, bet jų tikėjimas ir jų atskira bendruomenė. Jai sutelkiamos pagrindines Izraelio gyventojų jėgos. O europiečiai auklėjami rūpintis visu pasauliu ir trokšti viso pasaulio suvienijimo. Europos Sąjungos autoritetai net smerkia taip vadinamą nacionalinį egoizmą. Patriotus ES išvadina nacionalistais, ksenofobais, radikalais. O Izraelyje rūpintis pirmiausia savo valstybe yra savaime suprantamas klausimas.

 

V. Balkus: Tai galima sakyti, kad Judaizmas iškelia žydiškumą į aukščiausią vertybę. Judaizmas sudievina žydų tautą. O tuo tarpu krikščionybė iškelia visos žmonijos kaip aukščiausią vertybę. Gal todėl žydų solidarumo lygis yra aukštesnis nei europiečių?

 

A. Avižienis: Taip, europiečiai, tariamai pasišventę universalioms vertybėms, visos žmonijos gerovei, iš tikrųjų gyvena savo individualistinį gyvenimą, rūpinasi, atvirai pasakius, savo asmeniniais reiklais. Tai visiškai lengvai suprantamas dėsnys. Kai liepi žmogui mylėti visą žmoniją, tu liepi tam žmogui įgyvendinti neįgyvendinamą dalyką. Tikrai mylėti ką nors ir būti pasišventusiam kam nors, galima tik labai ribotame rate. Rūpinames pirmiausia savo šeima, draugais, kolegomis, o po to, tarkime tik viso Vilniaus miesto gyventojų gerove. Neturime tiek jėgų, kad rūpintumes visais. 

 

Integravus Vakarų pasaulį į demokratijos bei laisvos rinkos bendriją, demokratinio pasaulio piliečiai galėjo jaustis sąlyginai saugūs. Šioms valstybėms nebereikėjo taip intensyviai sutelkti gyventojus gintis nuo išorės pavojų, nes jas saugojo JAV karinė galybė. Perdavus didesnę dalį atsakomybės ir išlaidų dėl jų saugumo amerikiečiams, Vakarų europiečiai galėjo skirti daugiau dėmesio vartojimui ir malonumams. Ekonominėje srityje Vakarų Europos šalių ūkių valdymą palaipsniui perėmė tarptautinės korporacijos ir virš nacionalinės institucijos kaip Europos Sąjunga.

 

Atidavę nemažai atsakomybės už savo užsienio politiką, saugumą bei ekonominį valdymą, europiečiai matomai prarado atsakomybės jausmą savo tautų ateities atžvilgiu. Nuo maždaug 1970 m., kai prasidėjo itin intensyvi globalizacija, net ir materialinio klestėjimo metu, kone visos Vakarų Europos šalys patyrė neigiamus demografinius poslinkius. Kitaip sakant, visur mirtingumas tapo didesnis nei gimstamumas. Europos tautos pradėjo smarkiai senti ir jau keliasdešimt metų jos visos eina išnykimo link.

 

Net ir patys didžiausi materialistai, pripratę matuoti gyvenimo kokybę išskirtinai pagal ekonomines sąvokas, turi pripažinti, kad senstančiose bendruomenėse neįmanomas spartus ekonominis augimas. Gamyba, prekyba, vartojimas, kartu ir pelnas mažėja, kai vis didesnė gyventojų dalis išeina į pensiją. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ES taip sunkiai lipa iš 2008 m. prasidėjusios krizės. Net ir patys aršiausi individualistai, kuriems nerūpi tautos likimas, turi suvokti, kad silpstanti bendruomenė, kurioje jiems tenka gyventi, palaipsniui vis mažiau sugebės užtikrinti pilnavertę asmeninę egzistenciją.

 

V. Balkus: Tai kokias išvadas galime iš šio pokalbio išvesti? Juk naujos religijos mes nesukursime. 

 

A. Avižienis: Taip, nėra prasmės kurti naujos religijos. Bet pasimokykime iš žydų. Ir pas juos religijos vaidmuo nėra toks stiprus, koks būdavo, kai jie gyvendavo Europos žydų getuose. Todėl sionizmas, europietiško nacionalizmo analogas, buvo sukurtas 19-tame amžiuje, kad jis užpildytų tą spragą, kurią anksčiau Judaizmas užimdavo. Netikintis žydas gali būti Izraelio patriotas ir tarnauti praktiškai tam pačiam tikslui kaip ir tikintysis bendrapilietis – savo tautai. Šiais laikais Izraelio vidaus politikoje nuolatos veikia įtampa tikinčiųjų ir pasauliečių žydų. Dėl daug klausimų smarkiai susikerta pasauliečių ir religingųjų izraeliečių požiūriai. 

 

Jeigu norime gyventi klęstinčioje valstybėje, tai pirmiausia turime iškelti tos valstybės ir tautos svarbą kiekvieno lietuvio sąmonėje, taip kaip žydai daro per sionizmo ideologiją ir senąjį tikėjimą, Judaizmą. Neturime bijoti, kad mus išvadins nacionalistais, ksenofobais ar radikalais. Mano nuomone, mūsų visų aukščiausias asmeninis tikslas turėtų būti mūsų valstybės ir tautos gerovė. Ne visai žmonijai mes turėtume tarnauti, bet pirmiausia Lietuvai.

 

Jei norime gyventi klestinčioje valstybėje, tai reikia pirmiausia išsaugoti jos laisvę veikti, ginti visų mūsų interesus, kitaip sakant, tikrą nepriklausomybę. Mūsų valdžios iki šiol praktiškai pagrindinį dėmesį skyrė visai kitur – į integraciją į Vakarų pasaulio struktūras. Bet tos Vakarų pasaulio struktūros yra nemaža dalimi skirtos būtent vieno pasaulio valstybės sukūrimui. O tai priešingybė nepriklausomybei.

 

Štai peržengėmė 2017 metų slenkstį. Šie metai Europoje gali pasižymėti taip vadinamu tautų pavasariu. Čia turime omeny ateinančius rinkimus Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur tikimasi nacionalinių jėgų ryškių pasiekimų. Prancūzijos atveju, gali tai reikšti smarkų posūkį į nacionalinį savarankiškumą, prieš eurą ir prieš ES. Nebijokime šių įvykių, bet supraskime, kad ateina naujieji laikai. Ir mes, norėsime to ar ne, privalėsime pirmiausia rūpintis savo tauta ir savo valstybe. Vieno pasaulio valstybės kūrimą palikime utopijai ir jos entuziastams. 

 

Peržiūros: 318

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti