S. Jakeliūnas: kadangi mūsų prezidentė labai karinga ir ryžtinga, ji negali gyventi be priešų

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.83 (3 Votes)

S. Jakeliūnas: kadangi mūsų prezidentė labai karinga ir ryžtinga, ji negali gyventi be priešų

 37
 
Paskelbta: 2017-01-05 00:07 Autorius: ekspertai.eu
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas pirmininkas Stasys Jakeliūnas ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.


Šimtai milijonų eurų krašto apsaugai ir atgaivinama šauktinių kariuomenė mūsų neišgelbės, nes mes vėl okupuoti. Šį kartą mūsų valstybę, tiksliau svarbiausias jos institucijas – Seimą, Prezidentūrą ir Vyriausybę – užėmė ne Kremliaus tankai ar „žalieji žmogeliukai“, o žmonės, kuriuos mes įpratę vadinti politikais. Iš tikrųjų jie – ne politikai, o apsišaukėliai.

Taip vos prieš pusantrų metų rašė buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas, dabartinis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas pirmininkas Stasys Jakeliūnas.

„Jų tikslas – ne kokybiškas šalies valdymas ir jos piliečių gerovė, o reitingai ir įvairios valdžios teikiamos privilegijos. Gąsdinimai Kremliaus agresija prieš Lietuvą, siejant baimę ir nerimą padeda jiems auginti tuos reitingus ir išsilaikyti valdžioje. Taip buvo stiprinamos „politinio elito“ galios kitose šalyse prieš daugiau kaip tūkstantį metų, dar Aristotelio laikais, taip daroma ir dabar – tiek Rusijoje, tiek, deja, ir Lietuvoje“, - teigė S. Jakeliūnas straipsnyje „V. Putinas pavėlavo – Lietuva jau okupuota“.

Visą straipsnį galite skaityti portale lrytas.lt, o ekspertai.eu tik atkreipia dėmesį, kas S. Jakeliūno straipsnyje buvo sakoma apie apibendrintos biografijos NKVD gaisrininko (vėliau tremtinio) dukterį, kolaborantę, Lietuvos Nepriklausomybės priešininkę, komunisto Mykolo Burokevičiaus bendražygę, Rusijos Federacijos valstybės paslaptį, prezidentę Dalia Grybauskaitę.



Tai – gal ir nemalonus mūsų politinės sistemos būklės ir pastarųjų metų tendencijų vertinimas, bet esu įsitikinęs jo pagrįstumu. Turiu tam ir praktinių, ir teorinių argumentų. Dveji darbo metai Vyriausybėje ir ilgametės studijos neleidžia abejoti, kad didžioji dauguma vadinamųjų Lietuvos politikų yra visiškai netinkami šiam sudėtingam ir atsakingam darbui – valdyti valstybę ir siekti jos pažangos.

Jie laimi rinkimus, užima postus, bet puoselėti tarpusavio pasitikėjimą ir realią, o ne parodomąją demokratiją jie yra visiškai nepajėgūs. Jų kasdienis darbas – manipuliuoti informacija, žmonių lūkesčiais bei emocijomis ir tenkinti savas ambicijas bei poreikius.

Tai darydami jie nuolat diskutuoja apie įvairius įstatymus, bet neretai patys juos pažeidžia. Nes jaučiasi ypatingi – už tų įstatymų ir paprastų piliečių moralinių normų ribų. Jiems šie dalykai negalioja.

<...>

Lietuvos politikų veikimo stilius ir gebėjimai – skirtingi. Pavyzdžiui, prezidentė – kategoriška ir karinga „amazonė“, premjeras – „politinis chameleonas“. Tačiau juos abu vienija siekis būti populiariais ir bet kokia kaina išlikti aukščiausiuose politiniuose postuose. Neturėdami valdžios jie tikriausiai prarastų asmeninio tapatumo pojūtį, juos apimtų tuštumo ir beprasmiškumo jausmas. Valdžia jiems reikalinga patenkinti asmeninius poreikius ir kompensuoti tai, ko jie negavo kažkada anksčiau gyvenime – pripažinimo ir pilnaverčio savęs realizavimo.

Kadangi mūsų prezidentė labai karinga ir ryžtinga, ji negali gyventi be priešų. Jie reikalingi jos agresyviai asmenybei, kad būtų išsaugota susiklosčiusi jos psichinių jėgų pusiausvyra. Be to, ją tikriausiai kankina kaltės dėl praeities politinių klystkelių ir nepilnavertiškumo kompleksai. Tai dar labiau didina jos agresyvumą ir uždarumą.

Praėjusios kadencijos metu ji daugiausia kariavo su vietiniais oligarchais ir partijomis. Dabar ji pakilo į kito, jau tarptautinio lygio kovą su Kremliumi ir jos vadovu Putinu.

<...>

Prezidentė negali atsikratyti savo kompleksų, išrauti iš psichikos gelmių suvešėjusių sovietinio ir autoritarinio mąstymo daigų ir, pati to nesuprasdama, tapo psichologiniu V. Putino klonu. Ji agresyvi, tiesmukiška ir kategoriška. Jos mąstymo ir kalbėjimo stilius panašus į V. Putino. Taigi ir Lietuvoje turime tipišką autokratišką valstybės vadovę.

<...>

Prezidentė nėra ir negali būti demokratiška valstybės vadovė. Ji nežino ir nesupranta, kas tai yra. Be to, ji neturi konstruktyvios ir ilgalaikės valstybės raidos strategijos, nesugeba ir nenori telkti kūrybiškų valstybės pažangą skatinančių žmonių ir visuomeninių organizacijų, nemoka diskutuoti ir bendradarbiauti. Ji moka tik skaldyti, kontroliuoti ir kariauti, kaip ir pridera autokratiškam valstybės vadovui.

<...>

Sprendimus esminiais finansiniais ir energetiniais klausimais, jau nekalbant apie užsienio politiką, dažniausiai priima ne jis (premjeras – red. pastaba), o prezidentė.

<...>

Prezidentė užduoda karingą toną, didžioji dalis kitų politikų nuolankiai ir patogiai prie jo prisiderina ir, su retomis išimtimis, kaip papūgos kartoja tą patį arba tyli. Kai gaudžia karo trimitai ir visuomenėje plinta baimė, nebūtina gilintis ir spręsti jokių esminių ilgalaikių Lietuvos problemų – katastrofiško gyventojų skaičiaus mažėjimo tempo, rekordiško savižudybių skaičiaus, menko švietimo sistemos ir ekonomikos konkurencingumo, apgailėtinai žemo pačių politikų kompetencijos ir atsakomybės lygio.

Tereikia dalyvauti tuščiame propagandiniame kare su Kremliumi bei toliau sėti nerimą šalyje. Valstybės Saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra suras dar kelis vietinius Kremliaus „agentus“ ar „teroristus“, taip visuomenė bus paskatinta dar labiau telktis aplink mus neva ginančius politikus. Tie, kurie mano kitaip, ir toliau bus vadinami valstybės priešais. Paprasta, patogu ir jau išbandyta daugybę kartų kitose šalyse, taip pat ir V.Putino režimo. Tereikia toliau klonuoti tai, ką daro jis.

<...>

Susiję:

Kada tauta praregės, arba kam skambina varpai