Dar apie Pinskų šeimyną

Peržiūros: 2727
1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.40 (5 Votes)

Daiva Guobienė : VI dalis. KLIENTAI: PERLIUKAI IR ŠLYKŠTUKAI…

Vieno pokalbio su A.K. metu nuskambėjo ir kitų klientų – Pinskų šeimynėlės, – tema.

Tada aš dar galvojau, kad VSD iš tikrųjų domina ta labai paini ir sudėtinga bankroto byla….

 

2003 metų pavasarį mūsų ofise, Tilto gatvėje, pasirodė solidi ir paslaptinga šeimynėlė, kaip sužinojome, Jonas Pinskus ir Živilė Pinskuvienė. Klausimo esmė – neteisėtai bankrotinamas saldainių fabrikas „Edroma“, kurio vienu iš akcininkų ir buvo šeimos galva (jei jis tikrai buvo ir yra tos šeimos galva…).

 

Iš karto buvo akivaizdu, kad „darbo frontas“ bus platus, bankroto eiga keistai kriminalizuota, teisėjo, nagrinėjančio bylą, veiksmai nesuprantami. Pradėjome nuo susipažinimo su byla. Sužinojusi, kur laikoma byla, nuėjau tiesiai į Vilniaus apygardos teismą pas bylą nagrinėjantį teisėją G.Baziulį (buvusį teisėją) ir paprašiau leisti man su ja susipažinti.

 

Reakcija į mano prašymą buvo ne tik kad netikėta, bet ir iš kojų verčianti tiesiogine ta žodžio prasme – teisėjas, čiupęs mane už atlapų, metė pro kabineto duris lauk ir užsirakino.

 

Ką gi, mes žmonės paprasti – susitvarkėme sušiauštus atlapus ir nukulniavome pas Civilinių bylų skyriaus tuometinį pirmininką K.Ramelį:

 

„Kaip gi taip, pirmininke? Už ką mus, paprastus advokatus, va taip – už atlapų ir į sieną? O juk tik bylos paskaitymui paprašiau…“

 

Na, čia prasidėjo – sėdėjau kamputyje ir kikenau: pirmininkas bėga pas teisėją, teisėjas bėga į raštinę, sekretorė bėga į teisėjo kabinetą, pirmininkas bėga į raštinę, teisėjas bėga iš raštinės į savo kabinetą. Pagaliau sekretorė paduoda man bylą.

 

„Ir ko tokia blozna?“ – pagalvojau, kol neatsiverčiau. Atsivertusi pamačiau, kad tuos du leisgyvius tomus sudaro keli po kelis kartus atšviesti dokumentai. Štai taip – ir visa bankroto byla, besitęsianti beveik pusmetį.

 

Žinoma, nieko gero joje neradau, išskyrus tai, kad teisėjas pritaikė įstatymą, kurio dar negalėjo pritaikyti. To pasakoje įvyko klasinis reideriavimo atvejis – vienas iš įmonės akcininkų, paskirto bankroto administratoriaus ir priimtos teismo nutarties pagalba, suorganizuoja gamyklos perėmimą.

 

Gražų ankstyvą rytą gamykloje beprasidedančios darbo dienos tyla buvo nustelbta privačios saugos tarnybos darbuotojų batų kaukšėjimo, laužiamų durų garso ir riksmais skubiai palikti patalpas. Žmonės, susigriebę asmeninius daiktus, puolė lauk iš gamyklos. Vos ne krečiamos administracijos darbuotojos atidavinėjo raktus, antspaudus ir spruko pro duris. Vieno mygtuko paspaudimas sustabdė visus gamyklos konvejerius, skubiai buvo antspauduojamos durys, postuose išsirikiavo apsauginiai. Gamyklos direktoriaus kėdėje oriai nusėdo bankroto administratorius…

 

Gedo produkcija, augo skolos tiekėjams, darbininkai liko be atlygio ir darbo.

 

Gamykla, kuri neturėjo bankrutuoti, kuri dar nebuvo pripažinta bankrutavusia, pradėjo merdėti. Ji jau iš anksto buvo ruošiama tai mirčiai ir, žinoma, numirė.

 

Numirė, kaip šimtai mūsų gamyklų ir fabrikų.

 

Tai buvo tik viena iš šimto. Man tiesiogiai teko stebėti, KAIP ir KODĖL žlugo „Šilutės grūdai“, „Skaiteks“, „Kuro aparatūros gamykla“…

 

Na, sakysite – bankrotas… Tai gal apie jį ir pakalbėkime.

 

Taigi, „Edroma“, kurios bankroto byloje pradėjome dirbti, kaip paaiškėjo, turėjo tris pagrindinius akcininkus. Kažkokiu lemtingu momentu, galimai, kai gamykla sustiprėjo, kiekvienas iš broliukų-akcininkų sumąstė sau pasiimti tą riebų kąsnelį.

 

Du akcininkai galvojo, kad iš jų visų trečias brolis Jonas (Pinskus) pats kvailiausias, todėl ėmė tyliai, padedant savo statiniam direktoriui, be jokių tam reikalingų sutikimų ir protokolų „skolinti“ dideles pinigų sumas. Kai „skolos“ ėmė viršyti įmonės įstatinio kapitalo dydį, vienas jų gamyklai iškėlė bankroto bylą.

 

Mums iš karto įtarimą sukėlė tos didelės paskolos. Na, negerai, kad skolinimui nepritarė VISI akcininkai – įstatymo pažeidimas akivaizdus. Bet nuojauta kuždėjo, jog pinigėliai gali būti „popieriniais“.

 

„Čiupinėjame“ vieną akcininką – BINGO.

 

Beveik pusę milijono litų jis paskolino, pinigus gavęs už parduotą I.Aivazovskio paveikslą. Viskas tvarkingai – notariškai patvirtinta sutartimi paveikslas parduotas Baltarusijos piliečiui, sutartis deklaruota Valstybinėj mokesčių inspekcijoje. Neprikibsi!

 

Nuėjome pas V.Belecką į Lukiškių kalėjimą: „Kaip čia su tuo Aivazovskio paveikslu? Kiek jis galėtų kainuoti?“ „Ekspertas“ tik rankomis sumosavo: „Baikit juokus. Koks Aivazovskio paveikslas? Lietuvoje niekada nebuvo, nėra ir nebus Aivazovskio paveikslo.“

 

Gerai. Grįžtame prie sutarties – pasirodo, notarė nei parduodamo paveikslo, nei mokamų pinigų nematė.

 

Užklausėme pasienį – ar toks ir toks Baltarusijos pilietis deklaravo tada ir tada beveik pusės milijono sumos įvežimą, o vėliau brangaus paveikslo išvežimą iš Lietuvos. Atsakymas kategoriškas – NE. Po kiek laiko pričiuptas Baltarusijos pilietis prisipažino, kad kažkokį popierėlį pas notarą pasirašė už šimtą JAV dolerių atlygį.

 

Taip mes išsiaiškinome, kad vieno iš akcininkų skola yra „popierinė“.

 

„Krapštom“ antro akcininko skolas – jis pinigus paskolai suteikti gavo, pardavęs irgi Baltarusijos piliečiui, labai brangų koljė ir žiedą, rastus dar sovietiniais laikais po močiutės mirties. Bet Prabavimo rūmai patvirtino, kad tokioms brangenybėms jie nėra išdavę pažymėjimo, nors tokios vertės papuošalų pardavimui tai yra būtina, kitaip joks notaras tokio sandorio nepatvirtins. O notarė visgi patvirtino, nors ir šiuo atveju nei brangenybių, nei pinigų nematė. Pasieniečiai ir muitininkai ir šį kartą užtikrino – minimas sutartyje Baltarusijos pilietis nei tokios pinigų sumos įvežimo, nei brangenybių išvežimo iš Lietuvos nedeklaravo.

 

Ir vėl „popierinės“ skolos variantas…

 

Mus stebino ne tik toks akiplėšiškas „skolų“ kūrimas, bet ir notarių, tvirtinusių tokius sandorius, nusikalstamai neatsakingas požiūris į savo darbą. Bet labiausiai šioje situacijoje šokiravo Valstybinės mokesčių inspekcijos „geranoriškumas“, tvirtinant abiejų akcininkų brangaus turto įsigijimo deklaracijas. Dar neteko matyti, kad vien, kad ir notariškai patvirtintų sutarčių pagrindu, būtų taip naiviai ir patikliai patvirtinamas didelės gautų pinigų sumos gavimo teisėtumas, netikrinant nei parduoto daikto realų valdymą iki pardavimo, nei sumokėtų pinigų realų turėjimą, o tuo labiau pinigų įsivežimą į Lietuvos teritoriją.

 

Nutarėme paeksperimentuoti – nuėjau į VMI ir paklausiau, kaip man uždeklaruoti didelę pinigų sumą, kurią gavau iš Rusijos piliečio už parduotą labai brangią antikvarinę statulėlę, likusią man po senelio mirties. Mane užpylė klausimais – o kaip aš įrodysiu, kad statulėlė yra mano senelio palikimas, atitekęs man; kokie dokumentai, patvirtina, kad statulėlė tikrai antikvarinė ir verta tų pinigų, kurie man buvo sumokėti; ar Rusijos pilietis deklaravo tos didelės pinigų sumos įvežimą į Lietuvą ir t.t. Jei tokių dokumentų nepateiksiu, ne tik kad neuždeklaruosiu pinigų gavimą, bet dar ir baudžiamąją bylą apturėsiu. O tada puolė aiškintis, kokia mano pavardė, kokioje notarinėje kontoroje pasitvirtinau tą sandorį… Prisipažinau, kad atėjau tik konsultacijai, nes kiti asmenys būtent taip ir deklaravo įgytą brangų turtą. Parodžiau užpildytas ir pateiktas kelių metų senumo deklaracijas, kurios pareigūnams tuo metu kažkodėl nesukėlė tokių klausimų, kurie buvo man užduoti. Mane taip aršiai klausinėję pareigūnai, pamatę deklaracijas, staiga pavirto tikru „trijų beždžionėlių“ įsikūnijimu – nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nieko pasakyti negaliu…

 

Štai taip mums pavyko atskleisti pinigų plovimo schemas, kuriose sudalyvavo ne tik akcininkai, bet ir notarai bei mokesčių inspekcijos pareigūnai. Surinkusios visus įrodymus, pateikėme juos FNTT, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Tikėjomės, kad jų metu bus įvertinti ir notarių bei mokesčių pareigūnų nusikalstami veiksmai.

 

Su Pinskais aptarėmė tolimesnio darbo strategiją – bankroto byloje kartu su pagrindiniu kreditoriumi SEB banku kreditorinių balsų dauguma prisidėjo ir aukščiau paminėti akcininkai. Pasikeitus situacijai, atsirado galimybė paneigti „popierines“ skolas ir įrodyti, kad gamykla ne bankrutuoja. Dėl visa ko buvo nuspręsta solidarizuotis su kitais kreditoriais, perimant jų skolas ir reikalavimus. Vieną kreditorių grupę sudarė gamyklos darbuotojai, kuriems atlyginimų mokėjimas vėlavo kelis mėnesius.

 

Mūsų ofise buvo suorganizuotas gamyklos darbuotojų ir Pinskų susitikimas. Živilė Pinskuvienė iškilmingai pažadėjo darbininkams, kad ji asmeniškai sumokės jiems atlyginimo įsiskolinimą, jei jie kartu sieks paskirto administratoriaus pakeitimo ir bankroto nepripažinimo. Darbininkai, kiek padvejoję, sutiko būti Pinskų pusėje, tik dar kartą pareikalavo patvirtinti, kad tikrai nebus apgauti ir atgaus savo uždirbtas algas. Ž.Pinskuvienė net prisiekė, kad darbininkų, jai padėjusių, ji tikrai nenuvils.

 

Darbininkų vardu ėmėme teikti teismui prašymus padidinti bankroto administratoriaus pateiktus tvirtinimui jų kreditorinius reikalavimus, ruošėmės apklausoms FNTT, davėme interviu LL tuo metu dirbusiai G.Gorienei. Straipsnyje buvo aprašyti visi nustatyti pažeidimai ir klastotės.

 

Tuo metu vienas iš akcininkų su „popierine“ skola nutarė pereiti į mūsų pusę ir atskleisti mums dar naujų svarbių bylai aplinkybių. Kadangi kreditorinių balsų persvara, sprendžiant esminius bankroto bylos klausimus, mums buvo itin svarbi, nusprendėme tai aptarti.

 

Susitikimo metu, kuriame dalyvavo ir Pinskų šeimynėlė, akcininkas R.G. papasakojo ir daugiau galimų klastočių, kurias atskleidusios mes galėtume panaudoti klientų naudai. Pinskai dėkojo akcininkui, ir abi pusės sukirto rankas veikti viena bendra kryptimi.

 

R.G. ne tik papasakojo apie dar kelias silpnas bankroto bylos vietas, bet ir atskleidė mums kai ką naujo apie pačius Pinskus. Nors ir sutikęs veikti kartu su Pinskais, akcininkas labai abejojo, ar nebus jų apgautas, nes ilgalaikė pažintis su šia šeimyna vertė jį abejoti jos padorumu. Tuo pačiu ir mes buvome įspėtos, kad labai nepasitikėtume Pinskais, nes, kaip sakė R.G., nuojauta jam kužda, jog jie mus „parduos“. Informacija nustebino ir privertė atidžiau pažiūrėti į savo klientus.

 

Pastebėjome, kad paskutiniu metu Ž.Pinskuvienė labai nerimauja – jos džipo grindys būdavo nuklotos šokoladinių saldainių popierėliais, nes, kaip paaiškino pati klientė, tik saldumynai padeda jai nuiti stresą. Jonas Pinskus į viską reagavo ramiau – jam rūpestį kėlė tik, kuo aukščiau pasidėti savo portfelį, kas, pasak jo, turi atnešti didelius pinigus…

 

FNTT mūsų laukė nauja staigmena – vienos apklausos metu sužinojome, kad čia vyksta ikiteisminis tyrimas ir dėl paties J.Pinskaus veiksmų. Tai buvo labiau nei keista, nes eilinio susitikimo Pinskų namuose metu, matėme, kaip vienas FNTT pareigūnas kepė lauko šašlykinėje šašlykus. Pamatęs mane ir atpažinęs, jis ilgai nesiryžo prieiti prie stalo. Tačiau, Ž.Pinskuvienei nuraminus, pareigūnas toliau prie stalo vaišinosi kartu su kitais. Tai nebuvo eilinis tyrėjas, todėl toks jo buvimas ir elgesys sukėlė nelabai gerų minčių: jei tokio rango pareigūnas Pinskams kepa šašlykus, tai gal baseiną valo prokurorai, o teisėjai šveičia namus?

 

Mūsų vairuotojo paprašiau nepastebimai nufotografuoti pareigūną ir Pinskus. Abejonėms dėl klientų atvirumo ir garbingumo sustiprėjus, nutariau apsisaugoti, fiksuodama tolimesnius įvykius.

 

Sekančią dieną perklausiusios garso įrašus, kuriuose klientai su savo buvusiu advokatu aptarinėjo bendravimą su bylą tyrusiu teisėju, supratome, kad bylą buvo bandoma įtakoti ir ne visai teisinėmis priemonėmis. Pinskus informavome, kad tikslu nušalinti teisėją nuo bankroto bylos šie įrašai turi būti perduoti Aukščiausiojo Teismo pirmininkui V.Greičiui. Klientai sutiko.

 

Tiesą sakant, mes tikėjomės, kad įrašai ne tik padės nušalinti teisėją nuo bylos, bet ir sukels jam kitas rimtesnes teisines pasekmes.

 

Išklausęs mus, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pats pasiguodė, kad gauna daug negeros informacijos apie teisėją G.Baziulį, tačiau įrodymų jo galimai neteisėtos veiklos niekas negali pateikti. Mes pasiūlėme jam pasinaudoti mūsų įrašais. Tada pirmininko buvome paprašytos surašyti raštu visą informaciją ir pateikti su įrašais oficialiai per raštinę.

 

Mus šiek tiek nustebino toks manevringas duomenų pateikimas, todėl ir vėl nutarėme apsidrausti – padarėme garso įrašo kopijas ir įteikėme jas kartu su raštu. Paprašėme duomenų įteikimą patvirtinti, nes norėjome, kad viskas būtų užfiksuota.

 

Ne užilgo išgirdome, kad G.Baziulis yra atleistas iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą – sukėlęs nežymų autoįvykį teisėjas apsiskelbė bedarbiu. Bet tiek pats autoįvykis, tiek G.Baziulio melo jo metu netikėtas išaiškėjimas mums neatrodė atsitiktiniai. Tiesa, teisėjui paskirta nuobauda savo griežtumu visus nustebino – kolegos aptarinėjo, kad ir patys, bendraudami su kelių policija, ne kartą slėpė savo pareigas, ir, išaiškėjus tokiems dalykams, į tai paprastai būdavo „užmerkiamos akys“.

 

Vis tik kažkaip neskanu paliko, kad teisėjas tokiu būdu buvo atleistas iš darbo – jei jau norėta taip juo atsikratyti, galima buvo ir anksčiau tokią situaciją sumodeliuoti. O kam tada buvo reikalingi mūsų įrašai? Juk jie liko nepanaudoti ir galimai dulka kokiame nors stalčiuje…

 

Su Ž.Pinskuviene apsilankėme pas pagrindinį bankroto bylos kreditorių – SEB banką atstovaujantį vadovą J.Niedvarą. Pasikeitus situacijai, norėjome pasiūlyti laikytis vieningos pozicijos – nepripažinti gamyklos bankrutavusia.

 

J.Niedvaras dar pokalbio pradžioje užsipuolė klientę, kam ši į susitikimą atėjo su advokate, reikalavo, kad aš pokalbyje nedalyvaučiau. Po to banko vadovas visgi nusiramino ir, man girdint, pasiūlė Ž.Pinskuvienei atsisakyti nuo kovos dėl gamyklos, nes, pasak jo, šioje situacijoje yra ir kitų asmenų, užsukusių šį ratą, interesai, ir šiaip – viskas jau per toli nuėjo… Čia pat J.Niedvaras pasiūlė klientei pasirinkti bet kurį banko siūlomą nekilnojamąjį objektą pirkimui, kurį kredituos jų bankas, ir pradėti kitą verslą…

 

Nors toks įžūlus, net akiplėšiškas pasiūlymas nemaloniai nustebino, neabejojau, kad bankroto bylos lūžį vis tiek galėjome pasiekti teisėtomis priemonėmis.

 

Tačiau viskas baigėsi taip, kaip ir buvome įspėtos akcininko R.G.

 

Vos po kelių dienų nuo aukščiau paminėto pokalbio Ž.Pinskuvienė paprašė trumpam duoti jai surinktos pas mus bylos dokumentus, kuriuos pažadėjo atsišvietusi grąžinti.

 

Tačiau vietoj to sekė kitokie Pinskų šeimynėlės veiksmai – teisinių paslaugų sutartis skubiai buvo nutraukta, iš mūsų pareikalauta grąžinti sumokėtą honorarą, LL atsirado tos pačios G.Gorienės straipsnis, kuriame jau nebuvo giriamos už atskleistas negerovės – vietoj pagyrų pasipylė kaltinimai, kad mes dėl bendravimo su akcininku R.G. tariamai dirbome savo klientų nenaudai, advokatūrai Pinskai išsiuntė skundą dėl mūsų netinkamai suteiktų paslaugų…

 

Supratome, kad visa tai buvo padaryta, kad kuo skubiau nustumti mus nuo bankroto bylos, kad mes neišsiaiškintume dar ko nors svarbaus ir galimai nusikalstamo.

 

Matyt, J.Niedvaro pasiūlymas iš ties pasirodė viliojantis, nes Pinskų kova už gamyklą baigėsi. Pastatai skubiai buvo parduoti beveik už grašius, o beveik po metų už juos buvo gauta trigubai didesnė suma.

 

Ikiteisminiai tyrimai „nugeso“, bet mes dar ilgai aiškinome ateinantiems buvusios „Edromos“ darbininkams, kad negalime jiems padėti, nes Pinskai su mumis nutraukė sutartį. Moterys vos neverkė: „O juk Živilė taip žadėjo, taip žadėjo. Net prisiekė… Kas ji per žmogus?“

 

LL dėl šmeižikiško straipsnio padavėme į teismą. Bet, išsiskyrus G.Gorienės ir A.Drižiaus keliams, mūsų susidomėjimas byla dingo. Juk turėjome tikslą atskleisti dvigubus G.Gorienės standartus ir parodyti jos žurnalistinės etikos nebuvimą, o ne pasipelnyti iš LL.

 

Advokatūrai surašėme pasiaiškinimus ir ruošėmės drausminės bylos nagrinėjimui.

 

Tada aš nusprendžiau žmogiškai pasikalbėti su tuometiniu advokatūros pirmininku R.Andrikiu.

 

Pokalbio metu papasakojau, kaip esame persekiojamos, kaip mums kenkiama, kad ši Pinskų byla – tik dar vienas būdas užčiaupti mums burnas, užtikrinau, kad nesame kažkokios nusikaltėlės ar blogietės. R.Andrikis pats man priminė mano darbo Aukščiausiajame teisme laikus, kai dar pats jame dirbo teisėju, ir pažymėjo, kad tikrai dėl mano darbo ar elgesio teisme niekada nebuvo kilę jokių nesusipratimų.

 

Tada paprašiau jo atsiriboti nuo prokuratūros daromos įtakos, apie kurią man buvo žinoma, ir neprisidėti prie mūsų persekiojimo. R.Andrikis užtikrino, kad advokatūra mūsų atžvilgiu bus objektyvi ir jokiai įtakai nepasiduos.

 

Sekančią dieną Advokatų Garbės teismas, nagrinėjęs Pinskų skundą mano atžvilgiu, pareiškė man tik įspėjimą, iš esmės pasisakydamas, kad man reikia atidžiau rinktis klientus ir būti pasiruošusiai jų nelabai garbingiems veiksmams ir vertinimams. Kadangi netrukus turėjo būti nagrinėjamas analogiškas Pinskų skundas mano kolegės Anželikos atžvilgiu, neabejojome, kad jos byloje teismas priims tokį pat sprendimą.

 

Po kelių dienų vyko mūsų pokalbis su tuometiniu Generaliniu prokuroru A.Klimavičiumi, apie kurį vėliau parašysiu. Jo metu jis neatsargiai prasitarė, kad man neilgai liko advokatuti. Aš paprieštaravau, jog mes su Advokatūros pirmininku R.Andrikiu sutarėme, kad advokatūra nedalyvaus prokuratūros žaidimuose ir išliks objektyvi. A.Klimavičius tik nusijuokė: „Paskambinsiu Rimui, ir pamatysime… Ką jis ten sau galvoja?“

 

Išeidama iš A.Klimavičiaus kabineto pasiūliau jam geriau rūpintis bylomis, pradėtomis mūsų iniciatyva, kuriose atskleidėme pinigų plovimo schemas, siekiant neteisėtai užgrobti „Edromą“. Tuo pačiu priminiau, kad vienas iš akcininkų kartu su jos sistemos darbuotoja augina vaiką, todėl galimai jam nepavyks išlikti objektyviu.

 

Neabejoju, kad prokuroras pirmininkui paskambino ir pareikalavo, kad „žaidimas“ būtų tęsiamas, nes Anželikos byla pagal tokias pačias, kaip ir mano atžvilgiu, pareikštas Pinskų pretenzijas, pasibaigė drausminės nuobaudos – uždraudimu vienerius metus vykdyti profesinę advokato veiklą, – paskyrimu.

 

Du vienodi skundai, dvi vienodos bylos – ir visiškai skirtingi Advokatų garbės teismo sprendimai. Tiksliau būtų pavadinti Advokatų NEGARBĖS teismo sprendimais…

 

Rimas, kaip jį pavadino A.Klimavičius, savo pažadą nesivelti į prokuratūros žaidimus ir išlikti objektyviu neišlaikė…

 

SISTEMOS mėsmalė sukosi toliau su augančiu pagreičiu…

 

 

 

Kai dabar girdžiu apie Pinskų šeimynėlės politines pretenzijas į Seimo narių postus, o dabar ir į mero kėdę, mane net nupurto.

 

Iš kur pas žmones tiek vakuumo ten, kur paprastai turėtų plazdenti žmogaus siela? O gal ne vakuumo – juk gamta tuštumos nemėgsta, ji paprastai vis tiek kažkuo ją užpildoma…

"Laisvas laikraštis", 2013 m. 

 

Kuo užpildytos jūsų dvasinės tuštumos, ponai Pinskai?

 

Ar galėtumėte šiandien pažiūrėti į akis buvusiems „Edromos“ darbuotojams?

 

O mums, kurios jus gynė ir kurios liko jūsų išduotos ir apšmeižtos?

Komentarai   

+5 # PAVAROTTI 2016-12-27 13:27
MAN TIK LABAI KEISTAS ADVOKATŲ NAIVUMAS ATIDUOTI SURINKTOS MEDŽIAGOS ORIGINALUS PINSKUVIENEI, JEI JIE JAU BUVO ĮSPĖTI "AKCININKO" DĖL PINSKŲ AFERIZMO?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # LAIMA 2016-12-28 12:36
Vien pažiūrėjus į tą šeimynėlę praeitų bet koks noras turėti su jais reikalų.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # ose 2016-12-29 20:44
godus zmogus buna is prigimties,cia jau Dievo bausme,nes gyvenimas praeina ir nueina, o ten reikia ruostis ataskaitai
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti