V. Uspaskich: “Puodas vienas, o lėkščių bei šaukštų atsiranda vis daugiau, ir net žadama padidinti porcijas”

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.75 (2 Votes)

V. Uspaskich: “Puodas vienas, o lėkščių bei šaukštų atsiranda vis daugiau, ir net žadama padidinti porcijas”

Praūžė rinkimai, baigtas valdančiosios daugumos formavimas, postų pasidalijimai, programos, kai kurių kontūrų paryškinimai. Ir net 100 dienų be kritikos gaunama pasitikrinti kabinetuose. Ir net tvarkiečių, lenkų ir darbiečių balsai tapo priimtini. Čia jau gerai – mažiau bus skaldymų.

 

Bet vis tiek ateis tas laikas, kai reikės parodyti rezultatą, ir tada jau visiems naujokams teks nusiimti rožinius akinius. Pirmoji tokius akinius nusiėmė naujokė D. Šakalienė, pastebėdama, kiek čia daug visokių nereikalingų procedūrų, tuščių veiksmų, nenešančių rezultatų. Ir tai dar ne bėda ir ne pagrindinis trukdis. Kaip parodė A. Kubiliaus Vyriausybė – galima per naktį priimti krūvą įstatymų ir niekas nesutrukdys. Bėda kita – ar jie yra reikšmingi, veiksmingi ir nešantys naudą?

 

Tad pasistengsiu ūkininkams (ir ne tik) paprastai, ūkiškai pristatyti savo pamąstymus.

 

Krizės metu A. Kubiliaus valdžia stengėsi subalansuoti biudžetą iš to, ką turėjo. Suprasdama, kad puodas tėra vienas ir iš jo visų nepamaitinsi, nuėjo lengvesniu keliu: nurėžė pensijas, atlyginimus, asignavimus, vietoj to, kad sudarytų sąlygas investicijų pritraukimui, kurtų naujas darbo vietas ir daugiau uždirbtų. Vis tik subalansuoti nepavyko, padarė didžiulę skylę biudžete ir per vieną kadenciją praskolino Lietuvą tris kartus daugiau, nei prieš tai buvusioji, visa kartu paimta valdžia per 18 Nepriklausomybės metų.

 

A. Butkevičiaus valdžia tiesiog maudėsi konservatorių nesėkmėse, po truputėlį didino valstybės skolą ir nė piršto nepajudino, kad ką nors sukurtų, kas galėtų padėti augti ekonomikai, nors sąlygas turėjo keleriopai geresnes nei vargšo A. Kubiliaus Vyriausybė.

 

Žmonės atsipeikėjo tik prieš pat rinkimus ir nubaudė socdemus, o kartu su jais nušlavė nuo politinės arenos socdemams parsidavusius ir savo reikalais užsiimančius Darbo partijos ministrus, taip pat K. Daukšio vadovaujamą Seimo frakciją. Šiandien išlikę du Darbo partijos „herojai“, perėję į socialdemokratų frakciją, tik patvirtino šitą tiesą. Nors Darbo partija socdemų pastangomis visą kadenciją buvo žlugdoma. Pagal dabartinę mano filosofiją – kiekvienas turi teisę rinktis savo kelią, tik vienu atveju gali vaikščioti pakelta galva, o kitu – jei esi normalus žmogus, jausi graužatį savo viduje. Gerai, kad man nereikėjo būti šalia ir stebėti viso to gėdingo veiksmo iš arti. Todėl šiandien Darbo partijos skyriams dilema – ar formuoti naują partijos valdžią, ar ir toliau murkdytis su šiais kai kuriais nevykėliais?

 

Konservatoriai gavo per galvą, nes dar neiškepė pyrago, pradėjo jį dalinti ir vadovauti valstybei. Taigi, atsiradus tokioms palankioms aplinkybėms, valstiečiai laimėjo rinkimus. Ir tikrai, nelinkėdamas jiems nieko bloga, tiesiog noriu atkreipti jų dėmesį, į ką visą laiką bandžiau atkreipti A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus valdžių dėmesį – puodas vienas ir jis ne bedugnis: jeigu į jį nieko neįdėsi, tai iš ten negalėsi imti iki begalybės. Tuo labiau, kad šiandien jis vis dar kiauras, nes nė viena Vyriausybė per 26 metus nesugebėjo subalansuoti biudžeto taip, kad jis būtų nedeficitinis. Jau nekalbant, kad jame apie 20 procentų Europos Sąjungos pinigų – be jų su tokia valdžia būtų tiesiog bankrotas ir badas.

 

Tad tikėdamas, kad R. Karbauskis yra žmogus iš verslo pasaulio ir moka skaičiuoti, bandysiu atkreipti ir jo dėmesį į tai. Nes tikrai nepastebėjau jų programoje nieko tokio, kas galėtų kelti ekonomiką.

 

Tarkim, perkelsime ministerijas į kitus miestus. Gerai, ir gal morališkai žmonės kažkurį laiką bus patenkinti, bet ar nuo to padidės pajamos į tą puodą – NE.

Tarkim, nesutvarkę ekonomikos padidinsime pensijas iš kiauro puodo – gerai, ir žmonės kažkiek laiko bus patenkinti, bet po dviejų metų tą padidinimą „suvalgys“ kai kurių paslaugų ir maisto kainų padidinimas...

 

Aš abiem rankomis už mažesnį alkoholio vartojimą, nes pats jau ne pirmus metus nė gramo nevartoju. Bet visos tos priemonės, kurias dabar girdžiu, neduos jokių rezultatų. Tai galima pasiekti tik per žmonių lavinimą ir sąmonės kėlimą, kiti metodai tiesiog neveikia. Bet nuo šito veiksmo taip pat nepadidės pinigų puode, o greičiausiai dar ir sumažės, nes neišvengiamai bus išprovokuotas ir paskatintas šešėlis.

Tarkim, sumažinsime valdininkų skaičių, kuo aš labai abejoju, nes mes priklausome ES ir yra tiesiog neišvengiamų institucijų bei pareigybių, kurios aptarnauja buvimą šitoje sąjungoje ir, tarp kitko, neša neblogą naudą ir dauguma pasižymi profesionalumu.

 

Bet tarkim sumažinus – gerai, kur jie eis? Į mūsų Lietuvos rinką per daug nesiveržia investuotojai ir tai rodo statistika, mes smarkiai atsiliekame nuo savo kaimynų. Tad naujų darbo vietų nebus sukurta. Taip, šiandien jaučiasi specialistų trūkumas, bet didesnis trūkumas – paprastų, tvarkingų darbuotojų, tad rinka visų valdininkų nesutalpins. Maža to, visiems jiems teks sumokėti išeitines ir kai kurie iš jų pasuks į oro uostą, ieškoti laimės svetur, o kai kurie – į darbo biržą, kur taip pat reikia pinigų iš to paties puodo. Tad emigracija nesumažės, o atvirkščiai – padidės.

 

Tarkim, padidinsime verslui mokesčius, verslas bus priverstas kaip tik mažinti žmonių skaičių, optimizuodamas administravimą, išlaidų krepšelį, modernizuodamas procesus, didindamas našumą. Nes netilps į konkurencinius rėmus Europos rinkoje. Tad pinigų taip pat neatsiras kiaurame puode. Ir taip toliau.

 

O dabar truputėlį apie ekonomiką, demografiją ir kaupiamąją BVP dalį, kai kurie pasaulio ekonomistai, lyderiai pradeda apie tai kalbėti. Vienas iš pirmųjų buvo Prancūzijos prezidentas Sarkozi, sukūręs darbo grupę, nagrinėjusią BVP struktūrą. Naujas Amerikos prezidentas žiūri dar toliau: kalba apie nacionalinės rinkos apsaugą (nors kai kas tai vadina protekcionistine politika) nuo tų šalių, kurių socialinio modelio krepšelis mažesnis ir smarkiai skiriasi nuo jų. Apie tai ir aš keliu klausimą jau ne pirmus metus Europos Parlamente (EP). Ir džiugu, kad EP jau rimtai pradėjo žiūrėti į susitarimus su Rytų valstybėmis.

 

Ir tai teisingai, nes kitų šansų sustabdyti nacionalinio verslo emigraciją į tas šalis, kur yra mažesnės išlaidos, nėra. O tai – ir darbo vietos, ir kapitalas, ir mokesčiai, ir socialinis patvarumas, ir visuomenės ramumas ir t. t.

 

Tad reikia suprasti, kad galima „kičintis“ su sveikatingumo sistema, švietimo sistema (nekalbant apie jų efektyvumą, bet tarkim), bet reikia suvokti, kad nei viena, nei kita nededa į puodą apčiuopiamų monetų, bet jas iš ten ima. Kai kas pasakys, kad vieni gydo, kiti lavina – viskas ok, tai reikalinga ir aš nesiginčiju, tik reikia suvokti, kad tai vėlgi iš to kiauro puodo, o ne į puodą.

 

Pensininkų kiekis procentais tik didėjo, o ne mažėjo. Nesiginčiju, jie yra ir jų bus ir REIKIA užtikrinti jų padorų egzistavimą. Tik reikia turėti supratimą, kad vėlgi – iš to puodo, o ne į puodą.

 

Valdininkų armija taip pat ne į puodą deda, o iš puodo ima. Nesiginčiju, jie reikalingi ir turi būti užtikrintas padorus jų egzistavimas.

 

Mokyklinio, ikimokyklinio amžiaus vaikai, studentai – taip pat iš puodo, o ne į puodą. Nesiginčiju, reikia – tai mūsų ateitis.

 

Daugiau pasakysiu: net privačiame versle – prekybininkai, statybininkai ir kt. – neša iš puodo, o ne į puodą, nes parduotuvių prekystaliuose, ar tai būtų maistas, ar tai būtų statybinės medžiagos, beveik 80 procentų vežama iš užsienio – tai reiškia ten ir nukeliauja pinigai.

Automobiliai, elektra, dujos, kuras – irgi iš ten pat, ir už visa tai pinigai išeina iš Lietuvos.

 

Kavinės, restoranai, komunaliniai patarnavimai, keliai – visa tai vadinasi „savo sultyse sukama ekonomika“, kuri nekuria kaupiamosios dalies. Visa tai įtraukiama i BVP, tik, deja, tai nėra kaupiamoji dalis. Atvirkščiai – galima dar ir didinti BVP rodiklį, didinant išlaidas, praskolinant valstybę, taip ir daro ištisos vyriausybės. Nes valstybės puodas ir jos kaupiamosios dalys didėja tada, kai mes išvežame daugiau produkcijos iš šalies nei atvežame. Nes už išvežtą produkciją į valstybę atkeliauja pinigai. O už atvežtą į Lietuvą produkciją neišvengiamai išvežami mūsų pinigai į kitos valstybės puodą.

 

Tai kas į tą puodą deda pinigus?

 

Jau išsiaiškinome, kad ne medikai, ne mokytojai, ne pensininkai, ne mokiniai, ne ikimokyklinio amžiaus vaikai, ne studentai. Ne valdininkai, net ne prekybininkai, ne statybininkai, ne kavinės ir restoranai ir pan. O kur dar kariškių armija? Po D. Trumpo pasisakymų, bus reikalaujama 2 procentų nuo BVP skirti šiai sričiai, o BVP perskirstymai į biudžetą nesiekia ir 30 procentų. Tad maždaug 6 procentai nacionalinio biudžeto bus skirta armijai. Irgi ne į puodą, o iš puodo. Ir žinote, visų šitų sričių „reikalingų žmonių“ nuo visų gyventojų skirtingais skaičiavimais yra nuo 85 iki 90 procentų. Visi jie neša iš puodo. Kai kas pasakys: „Taigi jie visi moka mokesčius“. Taip, moka, bet iš to paties puodo ima 1000 eurų, o grąžina per mokesčius 500 eurų.

 

O kas būna, kai iš šeimos biudžeto išlaidoms imi 1000 eurų, o algos atneši tik 500 eurų? Bankrotas.

 

Būtent į visa tai aš bandžiau atkreipti A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus vyriausybių dėmesį, bet kai žmonės per savo gyvenimą nesukūrė nė cento pridėtinės vertės ir iš to nesumokėjo mokesčių, tai ir suprasti jiems buvo sunku. Jie nėra blogi žmonės, nors irgi klausimas, bet tiesiog nenusimano ekonomikoje. Atsimenu, kai iškart po rinkimų susirinko koalicijos partneriai Seimo ekonomikos komiteto posėdžių salėje ir aš pristatinėjau panašią programą. Mačiau tiesiog stiklines A. Butkevičiaus akis ir jau tada supratau, kad „tolko” nebus. Todėl ir pasakiau, dar pačioje pradžioje, kad tai bus viena prasčiausių vyriausybių per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją. Mano žodžiai su kaupu pasitvirtino.

 

Yra vilčių, kad R. Karbauskis iš verslo srities ir supras. Todėl norisi priminti, kad valstybės iždas, arba kaip aš ūkiškai vadinu – puodas – kiauras.

 

Dar kartą užduodu tą patį klausimą – tai kas gi neša į tą puodą?

 

O į puodą neša tie, kurie konkuruoja vidaus rinkoje su importu. Tai reiškia, iš Lietuvos išleidžia mažiau pinigų atvežtoms prekėms. Tie, kurie išveža savo prekę, tai yra eksportuoja, o vietoje tų prekių atveža pinigus į Lietuvą (į tą puodą). Taip pat prisideda turizmas ir transportas.

 

Ir tokių, „nešančių“, mes jau paskaičiavome, Lietuvoje liko tik apie 10 procentų žmonių.

Tai reiškia vienas (1) žmogus uždirba devyniems (9) žmonėms. Galima perfrazuoti – 9 aptarnauja 1 žmogų. Bet rezultatas tas pats. Ir dar tas 1 žmogus ne pačiose geriausiose sąlygose gyvena. Nes aptarnaujantis personalas didžiąją dalį pasiima sau ir gyvena daug geriau.

 

Tad klausimas verslininkui R. Karbauskiui, ir Premjerui, ir Prezidentei – kokioje srityje, kokioje grupėje žmonių kiekį reikia didinti?

Taip, iš vieno uždirbančio žmogaus padaryti du, nors pusantro, ir pažiūrėkit į efektą, kai 2 uždirbinės 8 žmonėms. Tai reiškia, vienam žmogui teks ne 9, o tik 4 aptarnaujančio personalo.

 

Kaip tai galima padaryti?

 

Ir čia nėra jokių kitų formulių ir paslapčių, kaip tik gerinti investicinę aplinką, kad ji būtų geresnė, patrauklesnė už kitų aplinkinių valstybių.

Verslas eina ten, kur geriau, ir jokios kitos sąlygos negalioja.

 

Kaip tai padaryti, jeigu bus įdomu, – kitame straipsnyje.

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: GIEDRĖ RAIŠIENĖ, DARBO PARTIJA

Peržiūros: 734

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti