Ona Gricienė: „Deja, 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vadovai užgrobė banką „Snoras“ ir pasidalino tarp savęs pinigus. manęs pavogė 72 tūkstančius litų“

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

Ona Gricienė: „Deja, 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vadovai užgrobė banką „Snoras“ ir pasidalino tarp savęs pinigus. Iš manęs pavogė 72 tūkstančius litų“

 

Gyvenimo prisiminimai

1946 m. vasario mėn. iš 16 įl7 d. dorus, nekaltus žmones - tėvelį Kazį ir dėdę Joną iškankino ir sušaudė. Mamytę sumušė, ji susirgo ir po ketverių metų mirė. Išvežė visą turtą ir to negana - kol buvo gyva mamytė, nesiliovė kankinti, gąsdinti, vis reikalaudavo duoklės.

Likome keturi vaikai, visi paaugliai. Mažajam broliukui Sauliui buvo tik dešimt metų. Mamai gyvai esant mes su broliu Petru ir toliau mokėmės Viešintų progimnazijoje. Devintą klasę aš baigiau jau Subačiaus gimnazijoje. Kada mamytė mirė, brolis Petras buvo baigęs aštuonias klases ir pradėjo dirbti Viešintų pašte. Dirbo iki paėmė į kariuomenę. Aš baigiau devynias klases, tačiau toliau mokytis gimnazijoje nebegalėjau. Nusprendžiau stoti į Panevėžio vienmetę buhalterinės apskaitos mokyklą. Tuos metus gyvenau pas mūsų kaimo žmones Dulksnius. Geri žmonės, leido gyventi nemokamai, kartais ir pavalgyti duodavo.

Baigus mokyklą ir rekomendavus dėdei Aleksui, 1950 m. pradėjau dirbti Kupiškio rajono Noriūnų MTS buhaltere. Tuo metu gyvenau gana neblogai. Organizuodavau saviveiklą, rengdavome šokius, kitaip linksmindavomės. Bet aš norėjau mokytis toliau, deja, vidurinė mokykla buvo tik Kupiškyje, už devynių kilometrų, ir važinėti neturėjau galimybės.

Sužinojau, kad pardavėjas Kupiškio raj. Rajkoopsąjunga siunčia mokytis į vienmetę Kauno prekybos mokyklą, todėl 1958 m. perėjau dirbti į Palėvenės bažnytkaimio parduotuvę pardavėja ir po metų mane išsiuntė į minėtą mokyklą. Labai stengiausi ir man skyrė pačią didžiausią stipendiją - 300 rublių. Bet vis tiek pragyventi buvo sunku. Grupės auklėtojas L. Kuprėnas dažnai savo sumuštinį -duoną su taukais - dalydavosi su manimi. Kiti grupės mokiniai gaudavo iš kaimų siuntinius, man nebuvo kam siųsti. Po kelių mėnesių grupės auklėtojas surado man sandėlininkės darbą ir pagaliau gyventi pasidarė nepalyginti geriau. Važiuodama į kaimą pas seserį ir mažąjį brolį nupirkdavau lauktuvių. Vasarą su vadovu ir keliomis merginomis vykome dešimties dienų ekskursijai į Maskvą. Pamatėme pačias

 

 

įdomiausias vietas, apsilankėme teatre, žiūrėjome ne vieną kiną. 1959-ųjų vasara pasitaikė labai karšta, todėl nuolat valgėme ledus. Tie ledai buvo tokie skanūs, jog vėliau Lietuvoje 20 metų nevalgiau jokių ledų.

Prekybos mokyklą baigiau labai gerai, įgijau prekių žinovo specialybę. Pagal pageidavimą buvau paskirta į Biržų miesto universalinę parduotuvę, skyriaus vedėja. Dirbome trise: Ona, Irena ir aš. Bendra atsakomybė, tad dirbti reikėjo itin sąžiningai ir atsakingai. Skyrius didelis, prekių daug, asortimentas įvairus. Ir jokios skaičiavimo technikos - tik skaitliukai. Kasdien pati nešdavau į banką pilną didžiulį lagaminą rublių, didžiulį, nes iki pinigų pakeitimo banknotai buvo labai dideli.

Baigusi prekybos mokyklą, tuo neapsiribojau: įstojau neakivaizdžiai į Vilniaus Lietkoopsąjungos prekybos technikumą ir Biržų vakarinę mokyklą, dešimtą klasę.

Prekybininkės darbas nepatiko, milžiniška atsakomybė, tais laikais nebuvo jokios apsaugos, bendradarbės jaunos, į darbą žvelgė neatsakingai. Išdirbau metus, kiek privalėjau pagal paskyrimą, ir išėjau.

Sesuo jau anksčiau buvo išėjusi iš darbo ir gyveno Panevėžyje pas pažįstamus Dulksnius. Aš, atsiskaičiusi su darbu, taip pat ten apsistojau. Ėjo 1961 metai, su darbais striuka, tad gyvenom iš santaupų. Galiausiai po pusmečio pagal skelbimą įsidarbinau Staniūnų tarybiniame ūkyje sekretore, mašininke, kadrų inspektore, papildomai prisidurdavau triūsdama Staniūnų tarybinio ūkio parduotuvėje: valandą prieš darbą, per pietų pertrauką ir po darbo. Gyventi su seserimi ir mažu vaiku buvo nelengva, pas Dulksnius visiems pasidarė ankšta, tad teko išsikraustyti. Suradau labai gerus šeimininkus Sčerbinskius, jie išnuomojo mums vieną kambarį. Puikūs žmonės, buvo man kaip tėvai.

Po poros mėnesių partijos sekretorė man pasakė: „Jei nori toliau dirbti, turi stoti į partiją." Man tai buvo nepriimtina, niekada nebuvau nei pionierė, nei komjaunuolė, nepritariau partijos idėjoms. Bet kito kelio nebuvo: įstojau į TSKP narius.

Po metų sesuo ištekėjo, susitvarkė savo gyvenimą ir man nebereikėjo ja rūpintis.

Brolis Petras neakivaizdžiai studijavo Vilniaus finansų ir kredito technikume ryšių specialybę. Jis man pasiūlė mokytis buhalterinės apskaitos.

1962 metais pradėjau mokytis Finansų ir kredito technikume, dieniniame skyriuje. Patekau į pramonės buhalterinės apskaitos 2 kursą, kadangi jau buvau neakivaizdžiai baigusi vieną kursą Lietkoopsąjungos technikume. Gyvenau bendrabutyje. Tapau bendrabučio tarybos pirmininke ir technikumo sienlaikraščio redaktore, dalyvavau saviveikloje. Grupėje buvau vyriausia, jau turėjau darbo praktikos, tad mokiausi labai gerai, gaudavau pačią didžiausią stipendiją - 25 rublius. Vis tiek pragyventi buvo sunku, todėl nuolat dirbau: technikume sekretore ar mašininke, kai šios atostogaudavo. Per vasaros atostogas įsidarbinau radijo ir televizijos komitete buhaltere. Gamybinę praktiką atlikau Panevėžio fabrike, jos metu taip pat dirbau.

Technikumą baigiau 1964 metais ir buvau pagal pageidavimą paskirta i Panevėžio stiklo fabriką buhaltere. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių studijuoti ekonomikos. Po metų buvau pervesta į langinio stiklo cechą vyresne buhaltere, pasisekė, nes darbas čia buvo lengvesnis, o ir atlyginimas didesnis. Manim taip pasirūpino vyr. buhalteris, kadangi žinojo, jog studijuoju universitete, ir sudarė man geresnes darbo sąlygas. Be to, dar dirbau ir draudimo agente, nes kaip jauna specialistė turėjau be eilės gauti kooperatinį butą, reikėjo pinigų.

Buvau cecho, kuriame dirbau, partijos sekretorė. Noriu aprašyti vieną incidentą. Fabriko partijos sekretorius paprašė sutikimo atleisti iš darbo cecho viršininką. Mano nuomone, jis dirbo gerai, tačiau buvo nepartinis. Aš nesutikau. Dėl to man buvo pagrasinta, o viršininką iš darbo vis tiek atleido. Jo draugai ir bendradarbiai paprašė parašyti skundą. Surinkusi informaciją apie jo darbą kituose cechuose, parašiau - tik ne skundą, o raštą, ir jį išsiuntė į ministeriją, Panevėžio partijos komitetą ir CK Vilniuje. Po savaitės atvyko komisija, patikrino rašte išdėstytus faktus ir viršininką grąžino į darbą. Fabriko direktoriui ir partijos sekretoriui buvo pareikšti įspėjimai. Sį faktą paminėjau todėl, kad tais laikais, kada buvome Sovietų Sąjungos dalis, tokie skundai buvo išnagrinėjami greitai ir operatyviai. Dabar, kada esame nepriklausomi, nėra jokios teisybės. Geriau išvis nesiskųsti, nes greičiausiai nukentėsi pats.

Po 5 metų, t. y. 1969-aisiais, sėkmingai baigiau universitetą. Gavau pasiūlymą rašyti mokslinį darbą, bet atsisakiau, nes prastai mokėjau rusų kalbą. Žinojau, kad ginti reikės Maskvoje ar Leningrade. Be to, turėjau sutvarkyti buitinius reikalus Panevėžyje: išspręsti buto klausimą.

Baigusi universitetą iškart gavau pasiūlymą dirbti Panevėžio baldų fabrike vyr. buhaltere. Vyriausios buhalterės pareigas užėmiau pirmą kartą, negana to, buvusi vyr. buhalterė išsivedė ir savo pavaduotoją. Pamažu sau pavaduotoją išsimokiau iš savo buhalterių. Dirbdama ir pati daug išmokau ir po truputį sutvarkiau apskaitą taip, kad nebuvo prie ko prikibti revizoriams. Didžiulė netvarka buvo medžiagų skyriuje, bet iki metų pabaigos ir čia padariau tvarką.

Iš universiteto buhalterinės apskaitos dėstytojos vėl gavau pasiūlymą rašyti mokslinį darbą. Todėl man paprašius buvau pervesta dirbti į Vilnių, „Audėjo" fabriką vyr. buhaltere. Darbo, kaip visada, buvo daug, daug ką reikėjo sutvarkyti, įskaitant ir buto reikalus, ir moksliniam darbui laiko neliko. Panevėžyje palikau dviejų kambarių kooperatinį butą, tokį patį man pažadėjo duoti Vilniuje. Bet vėl neliko laiko rašyti mokslinį darbą.

Netrukus iš lengvosios pramonės ministro gavau pasiūlymą dirbti odinės galanterijos fabrike, mirus vyriausiajam buhalteriui, taip pat vyr. buhaltere. Man pažadėjo per metus duoti dviejų kambarių kooperatinį butą. Galanterijos fabrike radau labai prastą finansinę padėtį. Prigaminta daugybė plataus vartojimo prekių iš atliekų, mat už juos gaudavo premijas. Sandėliai užversti šia produkcija, savikaina pereikvota, todėl iš pradžių ėmiausi šių sandėlių.

 

 

Valdžia pažadą ištesėjo: per metus gavau dviejų kambarių kooperatinį butą. Reikėjo pinigų pirmam įnašui, gavau paskolą 6000 rublių. Mokėti reikėjo kiekvieną mėnesį. Gavusi butą pradėjau dirbti šiame kooperatyve buhaltere.

Netrukus Baldų pramonės vyr. buhalteris kone prievarta išprašė mane iš galanterijos fabriko. Buvo labai nepatogu išeiti vos gavus butą. Galanterijos fabriko direktorius paprašė sudaryti pusmečio balansą. Sutikau ir padariau. Perėjusi dirbti į baldų pramonę ėmiausi diegti medžiagų normatyvinį metodą. Per metus įdiegiau šį metodą visose Lietuvos baldų įmonėse.

Gyvendama Vilniuje labai dažnai keičiau darbą. Mane visada domino naujovės, norėjau susipažinti su įvairių šakų apskaita. Pirmiausia stengdavausi išsiaiškinti apskaitos trūkumus, įdiegdavau naujoves ir vėl pereidavau į kitą darbą. Vyr. buhaltere dirbau įvairiose pramonės įmonėse, statybinėse, biudžetinėse organizacijose, gyvenamų kooperatyvų organizacijose, dėsčiau buhalterinę apskaitą Finansų ir kredito technikume. Pačiai darbo ieškoti nereikėjo, darbdaviai patys mane susirasdavo. Dar dirbau Aklųjų draugijos centralizuotos buhalterijos viršininke-vyr. buhaltere. Paskutinė darbovietė prieš išeinant į pensiją - Enzimologijos instituto ir fermentų gamyklos susivienijimas. Pirmiausia įsidarbinau Enzimologijos institute vyr. buhaltere, o susijungus su fermentų gamykla dirbau susivienijime vyr. buhalterio pavaduotoja. Toliau tvarkiau Enzimologijos instituto apskaitą, sudarinėjau balansus ir kas ketvirtį veždavau į Maskvą. Buvau išsiųsta į komandiruotę į Kauno „Sanitas" gamykloje. Šiaurėje, Amuntsko medicinos fabrike skaičiau pranešimą apie normatyvinį medžiagų metodą. Sis fabrikas gamino vakciną nuo gripo ir beveiks viską pagal sutartį siuntė į Kubą. Viskas čia man labai patiko: vaistų gamyba, bendra tvarka ir aplinka.

Sovietiniais laikais aplankiau beveik visas Sąjungos respublikas: Vidurinę Aziją, Kazachstaną, Gruziją, Armėniją, Ukrainą, Baltarusiją. Pagal iškvietimą du kartus lankiausi Lenkijoje.

Gydžiausi nemokamai, visuose Lietuvos kurortuose, kai kuriuose net ne po vieną kartą. Buvau Truskaveco sanatorijoje. Važinėjau į ekskursijas, buvau Krymo, Kaukazo kalnuose ir kitur.

Gyvendama Kaune, Panevėžyje lankiau kinus, spektaklius.

Vilniuje, gyvendama su drauge J. Zastarskiene, aplankiau visus įdomiausius spektaklius, kinus, koncertus. Trumpai tariant, domėjomės visomis kultūrinėmis priemonėmis. Kaskart išėjusios iš renginio diskutuodavome, ieškodavome poteksčių, prasmės.

Skaičiau labai daug knygų, pirkdavau pačias naujausias, įdomiausias. Praėjusiais metais ne vieną knygą (pačias geriausias) perskaičiau po antrą kartą.

Į užtarnautą pensiją išėjau 1983 metais ir iškart visuomeniniais pagrindais ėmiau darbuotis „Sąjūdyje". Mano telefonas 2750105 buvo informacinis, platinau „Sąjūdžio" spaudą, registravau grupes. Kviesdavau SJG narius (jų buvo 35) į pasitarimus, posėdžius. Iš savo fiksuoto ryšio telefono skambindavau į namus ir į darbą visiems 35 nariams. Ir pati eidavau į pasitarimus, nes buvau įsipareigojusi savo Žirmūnų pavienių asmenų grupei pranešti, kas nuspręsta. Mano durys buvo visuomet atviros.

Dar prieš „Sąjūdžio" suvažiavimą mane be jokio suvažiavimo išrinko į „Sąjūdžio" seimą. Po rinkimų į Lietuvos Seimą, susikūrus Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijai, įstojau į ją 1993 metais ir dirbau iki 2014-ųjų kovo.

v t

Partijoje dirbau daug, buvau Tarybos narė (Žirmūnų skyriuje). Buvau seniūnė, turėjau savo grupę. Dalyvavau visuose susirinkimuose, minėjimuose, rinkimuose. Buvau nuolatinė rinkimuose grupės sekretorė.

Ne kartą esu apdovanota padėkomis, garbės raštais, 2000 m. liepos pirmą dieną buvau apdovanota Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus „Lietuvos nepriklausomybės" medaliu.

Išėjusi į pensiją, dar labai ilgai dirbau vyr. buhaltere: Vilniaus dailės kombinate, restorane „Prie universiteto", įvairiose akcinėse bendrovėse. Paskutinė darbovietė - restoranas „Laiko ratas". Išėjau iš šio darbo 2009 m. balandžio pirmą, turėdama 77 metus. Be šių darbų dar perdarinėjau bei tvarkiau apskaitą, sudarinėjau balansus ne vienoje akcinėje bendrovėje.

„Sąjūdis" man buvo pats svarbiausias gyvenimo tarpsnis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sulaukus išsvajotos laisvės jaučiausi nepaprastai laiminga.

Deja, galiausiai Lietuvos laisvė, nepriklausomybė mane visiškai nuvylė: sugriauta Lietuvos pramonė, žemės ūkis, išardyti kolūkiai, nuskurdę kaimai. Išvogta visa Lietuva, pasidalyta valdžios. Iš kur pas mus Seime milijonieriai? Tūkstančių žemės ūkio hektarų savininkai-feodalai ir darbininkai-baudžiauninkai. Tačiau baisiausia mūsų teisėsauga: geriau nesiskųsti, nes pats nukentėsi.

Savo viso gyvenimo santaupas laikiau „Snoro" banke. 2011 m. lapkričio 9 d. baigėsi terminuotų indėlių laikas. Banko darbuotoja su tokiu entuziazmu įkalbėjo įdėti pinigus į obligacijas, su 4,7 proc. palūkanomis. Įtikino, kad „Snoro" banko padėtis, lyginti su kitais bankais, yra pati geriausia. Patikėjau, ir viską praradau. Esu vieniša, iš artimųjų turiu tik sesers sūnų Valdą Žebrį, kuris gyvena prie Širvintų, mažame dešimties hektarų ūkyje, vieno kambario kaimiškame name. Taupiau pinigus, norėjau prie sūnėno namo pasistatyti priestatą, kad galėčiau nugyventi senatvėje, ligoje. Deja, 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos vadovai užgrobė banką ir pasidalino tarp savęs pinigus. Iš manęs pavogė 72 tūkstančius litų. O seimo narė I. Degutienė sugebėjo 2012 m. sausio mėn., iš Snoro" banko virš 600 tūkstančių padengti sūnaus skolas.

Dabar man 85 metai, esu visiška ligonė, be vaistų negaliu gyventi, vaikščioti. Gyvenu visiškai viena, tik sūnėnas manimi rūpinasi, bet gyvena toli, kasdien manęs lankyti negali. Jei dabar turėčiau tuos pinigus, uždirbtus sunkiu viso gyvenimo triūsu, jau būčiau pasistačiusi priestatą ir sūnėno bei jo žmonos prižiūrima laimingai užbaigčiau gyvenimą.

Ir dar pabaigai. Dabar Lietuva jau 26 metus laisva ir nepriklausoma, o ką aš matau: ne tokios laisvės aš norėjau. Aš kaip nors jau baigsiu savo gyvenimą, bet man

liūdna, kaip gyvens kiti vaikai, anūkai., nejau jie nebeturės savo Tėvynės Lietuvos. Gal Sovietų Sąjunga mus užkariavo, buvo visokių blogybių, tačiau mūsų valdžia dirbo Lietuvos žmonėms, sukūrė pramonę, žemės ūkį, išsaugojo kalbą, kultūrą. Dabar mūsų valdžia savanoriškai viską atidavė Briuseliui, mes dabar priklausome jiems, nebeturime net savo pinigų - litų, viską darometaip, kaip Briuselis liepia.

 

Su pagarba Ona Jurina Gricienė

 

Peržiūros: 1834

Komentarai   

+11 # Vanda 2016-11-14 21:31
Patikėsiu kad Lietuvoje yra teisingumas kai D.Grybauskaitę, A.Kubilių, I.Šimonytę ir V.Vasiliauską pasodins už Snorą į teisiamųjų suolą.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Vincas 2016-11-15 12:56
Pažiūrėkit į paskutinės Snoro bankroto administratoriaus G.Adomonio ataskaitos datą - 2015 m.gruodžio 31d.! Dabar gi turime jau 2016 m.pabaigą, tai apie kokį bankroto proceso skaidrumą galima kalbėti, jei kreditoriai nežinioje ir jiems senomis pasakomis kabinami tie patys makaronai ant ausų?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Jokimas 2016-11-14 21:33
Prezidentė pasakė, kad naujieji “gal mažiau vogs”. O kiek tas mažiau? Pundziaus 750 kEur? Maniau, kad Masiulio 106 kEur jau labai daug – vidutinį uždarbį gaunantis dirbtų 10 metų, kad tokia suma gautųsi. Įdomūs reikaliukai prasidėjo – kur čia tos permainos? :)
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # senis 2016-11-14 23:49
Degučiukas, pasisavindamas, tiksliau, pavogdamas iš Snoro banko daugiau kaip 0,5 mlrd.litų, jau tautai įrodė, kad – lietuva bananų respublika, kurioj Lietuvos konstitucija negalioja, nes jis yra buvusios seimo pirmininkės konservatorės sūnus. Prisiminkite, kaip jo mama verkdama per TV kreipėsi į tautą, įrodinėdama, kad tai šmeižtas. Konservų šmėkla, daugiau nieko neturiu ką pasakyti.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # gamtos dėsnis 2016-11-14 21:34
Tamsiausia naktis yra prieš aušrą.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+8 # Teisi ši moteris 2016-11-14 21:37
Primenu visiems tvarteliniams ir beretnikams, kad bankrutavo ne Antonovo-Baranausko bankas Snoras, o valstybinis bankas Snoras. Nuo 2011 m. lapkričio 16 d. 100 % akcijų valdė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama konservatoriaus A.Kubiliaus.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # Dzūkija 2016-11-14 21:40
turėtų būti ieškinys tiems,kurie rankas prie to "laužo" šildėsi...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Skaitytoja 2016-11-14 23:51
Deja kaip visada visi veiksmai yra paveluoti
reikejo aiskintis pradinese stadijose.
Ko laukete tiesos ieskotojai?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+7 # visada 2016-11-14 23:54
Cituoja Teisi ši moteris:
Primenu visiems tvarteliniams ir beretnikams, kad bankrutavo ne Antonovo-Baranausko bankas Snoras, o valstybinis bankas Snoras. Nuo 2011 m. lapkričio 16 d. 100 % akcijų valdė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama konservatoriaus A.Kubiliaus.

prisiminsiu buvusį seimo narį Sacharuką, kuris viešai pasakė, kad Henytė tai angelas palyginti su konservatoriais, bet Daktaras sėdi, o jie makles toliau suka.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
-8 # Nic 2016-11-14 22:27
Ir ka cia skiedzia ta boba-1958 metais stipendija 300 rubliu, nebuvo nei pioniere, nei spaliuke, bet i partija iskart prieme. O ir kokie tavo pinigai dingo, kai visi indeliai Snoro indelininkams grazinti? Jei dingo, ko i prokuratura nesikreipi, o i vatnini LL?
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # degutis 2016-11-14 23:45
vagis?...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Kas paneigs 2016-11-14 23:46
Sklando kalbos, kad išvogti europiniai pinigai, kurie buvo skirti
atominės uždarymui, tai ir reikėjo kažkaip skyles užkišti, todėl ir
buvo užgrobtas Snoras ir indėlininkų milijardais pasinaudojo
konservatorių valdžiažmogiai...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # Vincas 2016-11-14 23:55
Nei kiek neabejoju,kad ir Daša Polikarpovna turi kriminalinės
nusikaltėlės talentą.Taškas.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+4 # Aurelijus 2016-11-15 12:58
Dabar atejo Karbauskio partija i vadzia, tai aferistams bus galas nuo pirmos dienos. Pagaliau teisingumas Lietuvoje triumfuoja. Viska suzinosim ir apie SGD terminalo afera ir apie pedofilijos byla ir apie Mazeikiu nafta ir apie Snora. Visada balsuodavau uz konservatorius, siemet pirma karta uz valstiecius atidaviau balsa, dziaugiuosi kad neapsirikau.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # CURVOS PRAKEIKTI 2016-11-15 13:01
Kas suzlugde Snora ir Ukio bankus -Lietuvos zmones prakeike juos amziams
padvesti ir degti pragare, o kas suzlugde tai visi puikiai zino,
paskaitykite Laisva laikrasti, plaukai stojas nuo straipsniu ir prakeikti
urodai jus visi nahui bledes paskutiniai-nesistebekite, kad zmones nekencia
sitos Valstybes ir bega is cia nahui -neatsisukdami, vagiu krastas, ir
jokie cia Kremliaus troliai, tai jie visi bledes Kremliaus troliai-naikina
savo Valstybe ir zmones -sunaikindami bankus ir apvogdami liaudi, curvos
bukite prakeikti, kai sauke viena moteris-stovedama prie Ukio bankeli, kai
mete po kelis simtus lituku-makaronams:)))))))))))) UBAGU IR VAGIU
VALSTYBE.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti