Nicolai Petro: Kodėl Ukrainai labiau nei kada nors reikia Rusijos

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.00 (3 Votes)

Nicolai Petro: Kodėl Ukrainai labiau nei kada nors reikia Rusijos

Kai šalis susiduria su rizika tapti žlugusia valstybe, Kijevas turi pripažinti, kad ekonominis išgyvenimas priklauso nuo Maskvos, o ne vakarų.


Aktyvistai nepriklausomybės aikštėje mojuoja vėliavą. Kijevas vasario mėn. Sergei Supinsky/AFP/Getty Images

Vasario mėnesį Ukrainos prezidentas, Petro Porošenko, pasveikino savo šalį išgyvenus pirmąją žiemą, be dujų pirkimo iš Rusijos. Vietoj to ji pirko Europos dujas, kurios kaip Porošenko išdidžiai pažymėjo, buvo 30 % brangesnės.

Tai apibendrina pagrindines problemas su kuriomis susiduria Ukrainos ekonomika. Tai nėra korupcija, rimta problema, dėl kurios mažai kas gali būt padaryta per trumpus periodus, bet ideologiškai paremtas pasirinkimas nutraukti visus ryšius su Rusija, šalimi kuri istoriškai buvo pagrindinis prekybos partneris ir pagrindinis investuotojas.

Mažiau nei per metus, gyvenimo lygis Ukrainoje nukrito per pusę, pinigų vertė nukrito daugiau nei per du trečdalius, infliacija pakilo į dangų iki 43 %. Tačiau, nors ekonomika ir sugriuvo, valdžia vis tiek reikalavo ekonomikos politikos, kuri gali būt vadinama tiktais terminu – savižudiška.

2014 metais nutraukiant kontraktus su Rusija, Ukrainos gynybos ir aviacijos pramonė neteko 80 % savo pajamų. Kažkada Kijevo pasididžiavimas, orlaivių gamintojas Antonov bankrutavo, o raketinių variklių gamintojas Yuzhmash dabar dirba tik vieną dieną savaitėje.

Nutraukus bankų ryšius su Maskva, Kijevas nutraukė sau investicijas ir gyvybiškai svarbią ekonominę gelbėjimosi virvę – pervedimus, kuriuos namo siuntė zarobichane, Ukrainos migrantai darbuotojai. Net iki 7 milijonų ukrainiečių dirbo Rusijoje, siunčiant 9 mlrd. Dolerių 2014 metais – tris kart daugiau, nei bendros netiesioginės investicijos, kurias Ukraina gavo praeitais metais.

Neapgalvotas valdžios skolinimasis dar labiau pablogino problemą. Valdžia praeitą spalį sugebėjo nurašyti 20 % Eurobondų skolą, leidžiant jai derėtis dėl kitos paskolos iš TVF, kuri buvo laukiama gruodį, bet vis tiek nebuvo gauta.

Bet drakoniški reikalavimai paskirti dėl šio mažmožio, dažnai yra nepastebėti. Ukraina savo skolą turės išmokėti iki 2014 metų, kai ateities kartos turės atiduoti vakarų kreditoriams daugiau nei pusę savo BVP augimo per metus, jei jis kada ir pasieks 4 % per metus.


Ukrainos prezidentas Petro Porošenko, paskui jį Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenko ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, po derybų Minske. Fotografas, Grigory Dukor/Reurters

Yra bendra gija kuri sieja valdžios neracionalų ekonominį elgesį – suprantamas troškimas suerzinti Vladimirą Putiną. Deja, tai vidutinis ukrainiečių pilietis, kuris sumoka kainą.

Negali būt jokių abejonių, kad Porošenko tokiems metodams pritaria. Jo pirmojoje kalboje 2016 metais jis paskelbė naujus prioritetus Ukrainos ekonomikai. Valdžia siekia nutraukti subsidijas gamybai ir pramonei, o vietoj to skatinti investicijas į informacines technologijas ir žemdirbystę.

Tačiau, lieka neaišku, kur jis šią produkciją pardavinės, nes pasirašius laisvos prekybos susitarimą su ES, Ukraina prarado savo palankesne prieigos sąlygas savo didžiausioje rinkoje, Rusijoje.

Tuo tarpu, ES sertifikacija leidžia tik 72 Ukrainos kompanijos eksportuoti gėrybes į ES. Iš šių, 39 licencijos yra medui. Nors tai skamba kaip labai daug medaus, Ukraina savo kvotą medaus eksportavo per šešias savaites, 2016.

Be to, nėra aišku, kaip Porošenko planuoja Ukrainos žemdirbystę padaryti globaliai konkurencinga, kai jo paties žemės ūkio ministras nurodo, keturis iš penkių žemės ūkio kompanijos yra bankrutavusios. Taip pat nėra aišku kas mokės už žemės ūkio techniką, 80 % kurios yra importuojama.

Tokia politika privedė prie stabilios valdžios populiarumo erozijos, kai 70 % ukrainiečių sako, kad šalis yra blogame kelyje, o 85 %  sako, kad jie nepasitiki sako premjeru ministru. Porošenko populiarumas yra dabar žemesnis nei jo pirmtako, Viktoro Janukovyčiaus, kuris buvo nustumtas Maidano išvakarėse.

Nors, mažiau nei 2 % apibūdina šalį kaip „stabilią“, naujasis sukilimas neatrodo neišvengiamas. Kol kas, režimas sugebėjo rasti pasiteisinimus, kurie nukreipia dėmesį nuo savo pačių vaidmens Ukrainos ekonominėje mirtyje.


Žmogus laiko Rusijos vėliavą švenčiant Krymo aneksijos metines, Sevostopolyje. Fotografas. Maxim Shemetov/Reuters

Pirmiausia yra Rusijos Krymo aneksija ir sukilimas rytuose, kurie dažnai minimi dėl BVP kritimo priežasčių. Nors ir tiesa, kad tai sukėlė ženklią ekonominę žalą, ji buvo pabloginta pačios valdžios politikos, nepaistant primygtinių reikalavimų, kad rytų regionai yra Ukrainos dalis, nutraukė su jais ekonominius ryšius ir nubaudė populiaciją už tai, kad susidėjo su Rusija.

Dar vienas mėgstamas dabartinės valdžios Ukrainoje argumentas yra tai, kad Ukraina tiesiog neturi kitos išeities, bet atsakyti į Rusijos agresiją nustatant savo pačios sankcijas. Šio argumento grožis yra tas, kad kol tai neturi jokios ekonominės prasmės, tai daro daug politine prasme tiems, kurie dabar yra valdžioje.

Ukrainos pramoninės bazės sunaikinimas, kuris ženkliai sukoncentruotas rytuose, pakeičia ekonominės ir politinės galios balansą į vakarų regionus, visam laikui marginalizuojant priešingus politinius balsus. Privalumai aiškūs. Skatinant amžinos krizės jausmą leidžia dabartinei valdžiai argumentuoti tai, kad ji privalo likti valdžioje, kad pamatytu savo politikos rezultatus.

Vienintelis neaiškumas yra, ar tokia strategija gali duoti vaisių, iki tol kol įvyks šalies ekonominis kolapsas.

Tai nėra tokia politika, kurią vakarai galėtu patvirtinti. Nežiūrint į politines simpatijas, jokia vakarų valdžia dėl politinės naudos neturėtu toleruoti tyčinio populiacijos nuskurdinimo. Grėsmės Ukrainai tapti žlugusia valstybe,  prisidėti papildomais milijonai prie Europos augančios pabėgėlių krizės, yra paprasčiausiai per aukštos.

Geriausias būdas išvengti tokio rezultato yra pripažinti, kad Ukrainos ekonominis išgyvenimas priklauso ne nuo vakarų finansinės pagalbos, bet nuo Rusijos investicijų atnaujinimų. Vakarų politikai turėtu primygtinai reikalauti, kad ekonominis racionalumas taptu viršesnis nei ekonominis nacionalizmas, kad tai taptu paramos sąlyga.

Kol tai neįvyks, yra sunku įsivaizduoti ką nors investuojant į Ukrainos ateitį, tame tarpe jų pačių žmones.

Nicolai Petro yra akademikas specializuojantis Rusijos ir Ukrainos santykiuose, šiandien politinio mokslo Rhode Salose profesorius. 2013-2014 metais buvo JAV „Fulbright Scholar“ Ukrainoje.

http://www.theguardian.com/world/2016/mar/09/ukraine-needs-russia-nicolai-petro

 

 

 

 

Peržiūros: 2234

Komentarai   

-8 # gelbekit Savcenko 2016-03-14 00:04
''Sauksmas.lt''
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
0 # aba 2016-03-16 12:03
Ir ką jūs čia rūkote, prieš rašydami tokius straipsnius. :D
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti